„Žindančiųjų mafija“ Danijoje

Danija

Pusryčiai ligoninėje po gimdymo. Būtinas gimtadienio atributas – vėliavėlės. Lietuviškąją parūpino mano vyras

Lietuvė Gytė Gedvilaitė Hansen sako, kad juos abu su vyru galima laikyti meilės emigrantais. Iš pradžių vyras kurį laiką gyveno Lietuvoje, o paskui pora nusprendė, kad laikas išbandyti ir danišką gyvenimo būdą.

„Įsitvirtinome Kopenhagoje. Juokaujame, kad tai tarsi diplomatiškas pasirinkimas pusiaukelėje tarp mūsų abiejų šeimų: manoji Vilniuje, o vyro – priešingoje Danijos pusėje, Jutlandijoje“, – sako Gytė. Šeima augina dukrytę.

Apie motinystę Danijoje pasakoja Gytė.

Nėštumas – ne liga

Danijoje esu laikoma jauna mama (man dar nėra 30). Tokio amžiaus susilaukti vaikų nėra įprasta, ypač sostinėje. Nemaža dalis šiuo gyvenimo etapu tik baigia mokslus, ieško darbo pagal profesiją ir didesnio būsto. Tik tada, jau gerokai subrendę, pradeda galvoti apie vaikus. Mano darbe visiems buvo labai netikėta, kad išeinu motinystės atostogų. Kai kurie net juokavo, kad papulsiu į labai populiarų realybės žaidimą „Jaunos mamos“, kuris atspindi paauglių mamų gyvenimo realybę.

Danai yra atsipalaidavę ir iššūkius priima ramiai bei natūraliai, visa tai atsispindi ir nėštumo bei vaikų priežiūroje. Kai kurie čia gyvenantys lietuviai Danijos pirminę sveikatos apsaugą traktuoja kaip absoliutų apsileidimą. Pavyzdžiui, nėštumo priežiūra ir gimdymo priėmimas (nebent būtų kokių komplikacijų) čia patikėtas ne gydytojams, bet akušerėms (daniškai jordemor, pažodžiui išvertus reikštų „žemės motiną“), kurios turi specialų 3,5 metų išsilavinimą, beje, laikomą gana prestižiniu. Visa to esmė yra tai, kad Danijoje nėštumas yra laikomas visiškai natūraliu, sveiku reiškiniu, ir gydytojai įtraukiami tik tada, jei pastebima kokia patologija.

Susitikimų su akušere metu dažniausiai tik pačiupinėjamas pilvas ir pasiklausoma vaisiaus širdies tonų – dažnai net ne modernia aparatūra, o senovišku dūdelės formos įrenginiu. Ultragarso tyrimas nėštumo metu atliekamas du kartus: pirmąjį kartą tiriama kaklo raukšlė chrosmosomų ligoms nustatyti (apie 12 savaitę), antrą – širdies, kitų organų išsivystymas (maždaug 20 savaitę). Šių tyrimų atlikti siunčiama į ligoninę. Beje, kiek teko girdėti iš pažįstamų, jei tik aptinkama kokia problema, moteris iškart siunčiama pas gydytoją, kur padaromi nuodugnūs tyrimai. Taigi bijoti nėra ko, nors ypač tarp užsieniečių nemažai yra tokių, kurie nelabai pasitiki vien tik akušerių priežiūra.

Kadangi mano nėštumas praėjo gerai, aš tokia minimaliai invazine priežiūra tik džiaugiausi. Tik vienu metu dėl itin stipraus pykinimo patekau pas gydytoją, man buvo skirti vaistai ir liepta savaitę pailsėti namie. Kai tik vėl jaučiausi gerai, „poilsis“ baigėsi, vėl buvau paskatinta dirbti, būtinai sportuoti ir nesijaudinti. Tokių prietarų kaip Lietuvoje, kad negalima važiuoti dviračiu, valgyti riešutų, citrusinių vaisių ar braškių čia nėra. Dviratis yra transporto priemonė, kuria visi, įskaitant ir nėščiąsias (kartais net su vyresniu vaiku gale ant kėdutės), vyksta į darbus. Beje, ir dirbama čia iki pat paskutinio nėštumo mėnesio, nebent darbo pobūdis būtų nesuderinamas su nėštumu. Be abejonės, jei moteris jaučiasi prastai, nėštumo atostogų ji išeina anksčiau, tačiau dauguma dirba, kol gali. Kadangi jaučiausi puikiai ir nežinojau, ką veikčiau namie, dirbau iki dviejų savaičių prieš numatytą gimdymo datą. Pakalbėjusi su anyta supratau, kad net ir tai nebuvo laikoma kažkuo keistu: jos laikais buvo dirbama iki pat gimdymo.

Gimdymas su Danijos vėliavomis

Gimdymas Danijoje kitoks nei Lietuvoje. Visų pirma galima pačiai pasirinkti, jei nori gimdyti namuose (tokiu atveju, prasidėjus gimdymui, į namus atvažiuos akušerė) ar nori cezario pjūvio. Beje, tiek viena, tiek kita renkamasi gana retai. Visais kitais atvejais gimdoma ligoninėje, kurią galima pasirinkti iš visų, esančių gyvenamajame regione. Akušerę, kuriai prižiūrint gimdysi, galima pasirinkti tik už tam tikrą (gana aukštą) mokestį, galima pasirinkti ir gimdyti privačioje ligoninėje. Tai, beje kaip ir dūlos, darosi vis populiariau. Mes nusprendėme pasitikėti Danijos gimdymo sistema.

Prasidėjus gimdymui, sunkiausias dalykas yra… patekti į ligoninę! Nepaskambinus ir negavus žodinio leidimo atvažiuoti, paprasčiausiai tavęs niekas neįleis. Palyginę savo patirtį su kitomis čia gimdžiusiomis poromis, juokaujame, kad skambinti reikia mažiausiai tris kartus. Paskambinus akušerė įvertina ne tik sąrėmių laiką ir dažnį, bet ir moters balso toną. Jei ji pernelyg atsipalaidavusi, vadinasi, gimdymo veikla nepakankama važiuoti į ligoninę. Net dvi mano pažįstamos moterys vos spėjo atvažiuoti į ligoninę, o viena iš jų net pagimdė ligoninės priimamajame, būtent dėl to, kad joms paskambinus vis buvo sakoma, kad dar reikėtų truputį palaukti.

Pats gimdymas praėjo labai gerai. Ypač buvau patenkinta akušerės priežiūra, jos ramumu ir gebėjimu paaiškinti, kas bus toliau ir ką reikėtų daryti. Turėjau visišką laisvę pasirinkti, ką noriu daryti: vaikščioti po gimdyklą, sėdėti ant kamuolio, gultis į šiltą vonią ar ropoti keturiomis. Akušerė net buvo pasišovusi atnešti man maisto, tačiau jo atsisakiau dėl pykinimo. Tiesa, ji vis vien atnešė sumuštinių, kuriuos suvalgė mano vyras.

Po gimdymo mus paliko vienus priprasti prie naujo vaidmens ir susipažinti su nauju šeimos nariu. Tiesa, prieš tai akušerė atnešė vėliavėlėmis papuoštus pusryčius, sakydama, kad juk švenčiam gimtadienį (per šią šventę danai visada puošia namus vėliavomis).

Po natūralaus gimdymo pirmąkart ligoninėje pasiliekama tik vieną naktį: tam, kad akušerės ir seselės galėtų atsakyti į klausimus apie kūdikio priežiūrą ir padėtų pradėti maitinimą krūtimi. Po antro ir visų kitų gimdymų namo išleidžiama jau po keturių valandų, nebent būtų kokių komplikacijų. Nors skamba gana baisiai, kiek teko klausinėti du ir daugiau vaikus turinčių mamų, jos visos buvo labai laimingos, galinčios po gimdymo greitai sugrįžti namo.

Naujai iškepti tėvai

Danija labai didžiuojasi ilgomis motinystės-tėvystės atostogomis, kurios, beje, yra trumpesnės nei Lietuvoje. Iš viso abu tėvai gauna 52 savaites, kurių dalis yra skirta tik mamai atsigauti po gimdymo, o likusią dalį galima dalintis abiems. Tiesa, kuri dalis iš tų metų apmokama 100 proc. buvusio atlyginimo, skiriasi priklausomai nuo darbdavio. Biuruose dirbantiems dažniausiai apmokami šeši mėnesiai mamai ir trys – tėčiui (dėl šios nelygybės, beje, vis kyla politinių diskusijų). Kiek teko girdėti, viešajame sektoriuje padengiamas ilgesnis laikotarpis, tuo tarpu kitose srityse viskas priklauso nuo trišalių susitarimų. Čia su darbu susijusius reikalus sprendžia ne darbo kodeksas, o profsąjungos, taigi nuo jų ir priklauso darbo sąlygos. Likęs laikas apmokamas padengiant tik minimalų pragyvenimo lygį.

Mes su vyru nusprendėme pasidalinti tėvystės atostogas, taigi aš išėjau septyniems mėnesiams, o mano vyras dukrytės priežiūrą perims dar trims. Dešimties mėnesių ji pradės eiti į lopšelį. Pradės, jei tik gaus vietą. O gauti vietą lopšelyje Kopenhagos savivaldybėje yra painu. Savivaldybė garantuoja vietą lopšelyje ar pas savivaldybinę auklę (kiekvienas norintis asmuo gali ja tapti ir prižiūrėti iki trijų vaikų savuose namuose). Tačiau ta vieta nebūtinai bus ten, kur patogu ar juo labiau norisi tėveliams. Į gerus darželius rajonuose, kur daug vaikų, eilės itin ilgos, tuo tarpu kitur eilių beveik nėra, bet yra ir priežastis, kodėl vaikų vesti ten nelabai kas nori. Todėl nemažai tėvų samdo privačią auklę, iki kol gauna vietą lopšelyje ar darželyje, kurio tikrai nori.

Mamų grupės

Motinystės atostogos Danijoje ar bent jau Kopenhagoje – veiklos pilnas laikotarpis. Savivaldybė organizuoja mamų grupes: kartu sugrupuoja panašiu metus gimdžiusias moteris į grupeles po šešias. Tada jau laisva valia galima organizuoti susitikimus namuose, kavinėse ar tiesiog pasivaikščioti parke. Nuo tada, kai šios grupės buvo pradėtos organizuoti, gerokai sumažėjo pogimdyvinės depresijos atvejų. Šios grupės leido išsikalbėti ir pamatyti, kad ir kiti tėvai turi panašių problemų. O jei vis dėlto matyti pogimdyvinės depresijos požymių, tokioms mamoms sukurta atskira grupė.

Būtent dėl mamų grupių buvimo Danijoje su kūdikiais veikti tikrai yra ką. Specialios plaukiojimo pamokos; aerobika ar joga, kur galima pasiimti kūdikius; kūdikių muzikos pamokos; kūdikio masažo pamokos; kino seansai, kur galima arba palikti kūdikį prižiūrėtojui už durų, arba pasiimti kartu į salę ir t.t. Jau nekalbu apie kavines: dažnai pamatysi žindančių motinų grupę. Kadangi motinos su kūdikiais gali būti aptinkamos bet kur ir bet kada, kartais jos pašiepiamos ir vadinamos žindančiųjų mafija (daniškai ammemafia).

Prie to prisideda ir faktas, kad Danijoje naudojami vaikų vežimėliai yra didžiausi pasaulyje. Populiariausi modeliai: „Emmaljunga big star supreme“ arba „Odder“. Daugiau nei metro ilgio lopšinis vežimėlis naudojamas kartais net iki to laiko, kol vaikui sukanka treji. Teko matyti nemažai ten sėdinčių diržais prisegtų vaikų, kurie bet kurioje kitoje šalyje jau seniai būtų perkelti į nediduką sportinį vežimėlį. Tačiau danės ten susikrauna ne tik kūdikius, bet ir vyresnius vaikus, pirkinius, iškylos reikmenis ir t.t. Kodėl gi ne, jei ir su tokiais vežimėliais galima nueiti visur: visas viešasis transportas yra pritaikytas vežimėliams, daug kur jiems yra specialios vietos, visose stotyse – liftai, prie visų laiptų – nuolaidūs apvažiavimai.

Milžiniški vežimėliai perkami dar ir tam, kad būtų galima ten migdyti vaiką iki tol, kol jis eina į darželį. Net ir lopšeliuose lovų paprasčiausiai nėra. Atsiveži vaiką lopšiniu vežimėliu, kur jis dieną ir miega. Čia reikėtų paminėti ir tai, kad tiek lopšeliuose, tiek namie vaikai yra migdomi lauke. Nesvarbu, koks metų laikas ir koks lauke oras. Kai šalta, į vežimėlį įdedamas specialus miegmaišis, kuris išlaiko šilumą net šalčiausią žiemą. Gana populiarios net mobiliosios auklės, turinčio termometro funkciją.

Aš gana ilgai skeptiškai žiūrėjau į tokį paprotį. Tačiau keletą kartų pabandžiusi migdyt dukrytę vežimėlyje lauke, pamačiau, kad tai veikia. Nors vežimėlis tuo metu stovėdavo, taigi judesio faktorius gali būti atmestas, ji užmigdavo daug greičiau ir miegodavo geriau.

Išskyrus šiuos dalykus, kūdikių auginimas Danijoje ir Lietuvoje yra labai panašus. Įdomiausia, kad panašūs ir kartų skirtumai, nors atrodo, vakarų ir sovietiniame pasauliuose viskas turėtų skirtis. Mano anyta irgi buvo įpratusi kūdikiams papildomai duoti arbatėlių, naktį besikeliantiems duoti gerti vandens, stengtis maitinti pagal nustatytas valandas ir t.t.

Daniška šeima

Pagal statistiką, kaip ir Lietuvoje, taip ir Danijoje moterys skiria daugiau laiko namų ruošai, ypač valymosi ir tvarkymosi darbams. Tačiau yra gana daug šeimų, kur būtent vyrai atsakingi už maisto gaminimą. Nekalbu vien apie mėsos kepimą ant grotelių, nors vasarą būtent tai ir sudaro didžiają dalį kasdienio valgiaraščio. Vyrai čia puikiai moka kepti kotletus, ruošia makaronų padažus ir maišo salotas. TV programose apie kulinariją moteris vargiai ir pamatysi, galbūt tai ir pavertė šią namų pareigą vyriška.

Vyrai daug laiko skiria ir užsiėmimui su vaikais. Darbo dienos Danijoje gana trumpos, ir net siekiantiems karjeros visai normalu išeiti iš darbo ketvirtą valandą vakaro ir likusį laiką skirti šeimai. Neretas ir tėvystės atostogų išėjusių vyrų, viena ranka stumiančių vežimėlį, kita – laikančių latė kavos puodelį, vaizdas. Vis dėlto, Danijai dar toli iki Švedijos ar Islandijos, kur vaiko priežiūros atostogas abu tėvai dalinasi maždaug po lygiai. Nors nemažai vyrų šių atostogų galimybe ir pasinaudoja, tačiau ima tik palyginti trumpas ir dažniausiai tuo pat metu, kaip ir vaiko mama, kad visa šeima galėtų kartu paatostogauti.

Kaip jau minėjau, Danijoje paplitęs atsipalaidavęs požiūris į gyvenimą, kuris taip pat atsispindi ir vaikų priežiūroje. Nors jau atsiranda mamų-tigrių, kurios stengiasi būti tobulos, net laukinėms antims maitina šeimą,  kepa naminę duoną ir nuo pat kūdikystės vaikus moko skaičiuoti ir užsienio kalbų. Vis dėlto, dauguma leidžia vaikams augti tokiems, kokie jie yra.

Išsipurvinti dumblinoje baloje ne problema – tam ir yra skirti specialūs neperšlampami kostiumai. Bėga nosis – nusivalyk rankove, vis tiek drabužius jau susitepei baloje. Namie žaislai mėtosi kiekvienoje pakampėje? Koks skirtumas, svečiai juk ateina ne į interjerą pasižiūrėti, o galų gale šiek tiek netvarkos sukuria jaukumo jausmą. Nenori mokytis matematikos? Svarbu pabandei, visokių žmonių reikia. Nesimokei ir dabar negali patekti į universitetą? Gatvių šlavėjas uždirba ne tiek jau daug mažiau nei biuro darbuotojas, o ir gryname ore gali pabūti.

Toks požiūris į jau vyresnius vaikus – tikriausiai didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Danijos. Be abejo, galima bandyti čia įžvelgti ką nors blogo: manierų ir tvarkos stoką, ambicijų nebuvimą, nenorą sunkiai dirbti. Taip tikrai atsitinka ir dažnai diskutuojama, kaip šį giliai įsišaknijusį kultūrinį dalyką reikėtų pakeisti. Vis dėlto, nenuginčijama, kad tokia sistema prisideda prie to, kad jau kelerius metus iš eilės danai skelbiami laimingiausia pasaulio tauta.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 − = vienas

Kitos temos: