Gauname laiškų iš įvairiausių pasaulio kampelių, vis dėlto daugiausia mūsų skaitytojų „užsieniečių“ gyvena Anglijoje arba Airijoje. Smagu, kad mamos svečiose šalyse skaito „Mamos žurnalą“ ir sutinka pasidalyti įspūdžiais. Šį kartą paskaitykite, kaip svetur gimdė trys lietuvaitės.
Jums sąrėmiai? Gerkite paracetamolio
Mes gyvename mažame miestelyje Didžiojoje Britanijoje. Išvykau padirbėti pagal studentų programą, bet kaip ir daugeliui atsitinka – užsibuvau ilgiau.
Kadangi miestelio, kuriame gyvenu, ligoninėje nėra gimdymo skyriaus, teko pasirinkti ligoninę, esančią maždaug už 30-40 kilometrų. Jau paauglystėje buvau skaičiusi apie gimdymą vandenyje. Sužinojusi, kad tai Anglijoje visiškai įmanoma, nutariau pasirinkti būtent šį gimdymo būdą. Nėštumo metu gal 4-5 kartus vaisių tyrė ultragarsu, tačiau nepasakė lyties, nes tai draudė ligoninės nuostatos.
Atėjo lauktoji diena. Besilaukdama, jau nuo kokio 7 mėnesio, jaučiau nuolatinius gimdos susitraukinėjimus. Tad kai vasario 12 dieną prasidėjo tikrieji sąrėmiai, nežinojau, ar tai jau taip lauktas gimdymas, ar tik netikras pavojus. Anglijoje jie siūlo gimdyvei kuo ilgiau būti namuose ir tik visiškai įsitikinus vykti į ligoninę. Tad naktį, kai pradėjau įtarti artėjantį gimdymą, paskambinau į akušerijos skyrių. Manęs paklausinėjo ir sakė, jei dar galiu kalbėti sąrėmių metu, tai gali būti ir netikras pavojus. Nors sąrėmiai kartojosi kas 5-7 minutes, patarė išgerti 2 tabletes paracetamolio ir žiūrėti – gal praeis! Kad ir kaip būtų keista, šiek tiek aprimo, galėjau net ir pusvalandžiui užsnūsti.
Tą rytą mano draugas turėjo verslo reikalais skristi į Daniją, iš namų turėjo išeiti 5 valandą ryto. Abu susėdę pasišnekėjome ir nutariau jį išleist į kelionę, nes tą pačią dieną turėjo ir parskristi. Paskambinę paprašėme draugės atvažiuoti pagloboti manęs.
Iki mano namų draugei buvo 3 valandos kelio. Draugas išvažiavo, likau viena namie, o tada prasidėjo visos linksmybės. Nežinojau kur dėtis, o draugė dar buvo toli. Pabandžiau pagulėti vonioje, pamaniau – gal šiek tiek atsipalaiduos… Tik staiga užklupo toks stiprus smūgis, kad teko net iššokti iš vonios ir bėgti išsivemti. Minutės ėmė slinkti kaip valandos, buvo bloga. Negalėjau nei sėdėti, nei gulėti, tad vaikščiojau iš kampo į kampą.
Po pusvalandžio atvažiavo draugė ir iškart išvažiavome į ligoninę.
Visą kelią galvojau, kad tik nepagimdyčiau automobilyje, bet vandenys dar nebuvo nubėgę, tad vyliausi, jog laiko yra. Ligoninę pasiekėme apie 10 valandą ryto. Į antrą ligoninės aukštą jau neužlipau, užvežė vežimėliu. Akušerė mane pamačiusi ėmė raminti, sakė, kad ramiai apžiūrės „bendrą vaizdą“ ir pasitarsime, kokiu būdu ketinu gimdyti. Tik labai nustebo pamačiusi, kad gimdos kaklelis prasivėręs jau 8 cm! Teko paskubėti, gimdymo vandenyje atsisakyti ir po 30 minučių ant rankų jau laikiau savo mergaitę.
Gydytoja buvo labai maloni, švelni. Visą gimdymą jaučiausi tarsi būčiau su dviem draugėm: viena glostė galvą, o kita sekė, kad viskas eitų sklandžiai, ir žiūrėdama į akis drąsino. Labai džiaugiuosi, kad per gimdymą nebuvau viena, o su drauge. Tai suteikė man stiprybės, jaučiausi labiau savimi pasitikinti. Būtų labai sunku buvę tokiu metu būti vienai. Nei prieš gimdymą, nei jo metu vandenys nenubėgo, o ir dukra gimė su „marškinėliais“. Sako, laimingas vaikas! Tikiuosi, kad taip ir bus. Pavadinome ją Mėja. Jautėmės puikiai ir jau rytojaus rytą visa šeimynėlė su tėčiu grįžome namo.
Mėjos mama
Gimdyvės rūko net su lašelinėmis rankose
Aš su šeima gyvenu Airijoje. Čia pasaulį išvydo ir mūsų nuostabi dukrytė Gita. Tą dieną mudu su vyru nuėjome į eilinį patikrinimą. Mane apžiūrėjusi ultragarsu gydytoja sunerimo, pasirodo man po truputį mažėjo vaisiaus vandenų. Paskui prijungė aparatą patikrinti vaisiaus širdies tonus. Po keliolikos minučių jie ėmė mažėti ir trumpam dingo. Mane skubiai paguldė į ligoninę stebėjimui. Medicinos personalas iš tiesų buvo labai paslaugus ir malonus. Vakare prasidėjo sąrėmiai, ir po 3,5 valandos mane buvo galima sveikinti, turint sveiką ir labai garsiai verkiančią dukrytę.
Per visą gimdymą (įskaitant ir sąrėmius) vyras ir akušerė neatsitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Beje, mano akušerė pati buvo šeštą mėnesį nėščia.
Dar porą valandų po gimdymo ji sėdėjo šalia mano lovos, nors jaučiausi pakankamai gerai.
Palatos moterys irgi buvo labai geranoriškos, tik šokiravo tai, kad nėščios moterys labai daug rūko. Skaudu būdavo žiūrėti, kaip rūkomojo link eidavo moterys, kurioms iki gimdymo buvo likusios gal kelios valandos, eidavo moterys kurios būdavo su lašelinėmis rankose. Ten į tai niekas nekreipdavo jokio dėmesio!
Mano dukrytė žvali ir tikra nenuorama. Ačiū, kad prie jos auginimo prisideda ir jūsų žurnalas. Juo mane palepina draugė iš Lietuvos arba sesuo. Nė vienas straipsnis nelieka neperskaitytas. Būna, kad žurnalą skaitau po kelis kartus. Manau, čia požiūris į vaikų auginimą visiškai kitoks. Vieną kartą teko matyti motiną, kuri buvo apsirengusi kailiniais, tačiau stūmė vežimėlį, kuriame sėdėjo vaikelis be batelių ir be kojinyčių. Tik čia jau kita tema.
Mama Jovita
Po gimdymo akušerės pakvietė į šiltą vonią
Kaune baigiau universitetą ir iš karto po diplomo įteikimo išvažiavau į Šiaurės Airiją. Ten manęs laukė mano vyras, kuris, kol aš mokiausi, dirbo.
Atvykau paskutinį nėštumo mėnesį, tad pilvas pūpsojo jau nemažas. Nieko nelaukę ėjome pas įvairiausius gydytojus. Pačiam pirmam vizitui buvau įsiregistravusi iš anksto – dar kovo mėnesį (o apžiūra turėjo būti tik liepos pradžioje). Tai nieko keisto, nes ten visi laukia mėnesių mėnesius, kol galės patekti pas kokį nors gydytoją. O visa pacientų registracija vyksta laiškais.
Šiaip ar taip po kelių tokių apžiūrų (šimtus kartų tyrė kraują, šimtus kartų klausinėjo to paties) atėjo laikas gimdyti. Vaikelis nusprendė gimti šiek tiek anksčiau, nei buvo numatyta, tad aš tam buvau visai nepasiruošusi. Tiesiog apie 2 val. nakties pajutau, kad kažkas trakštelėjo ir pradėjo bėgti vandenys. Pažadinau vyrą, savo mamą (kuri tuo metu buvo kartu su manim šioje šalyje), susimečiau kelis reikalingiausius daiktus bei drabužėlius ir visi sėdome į uošvio automobilį. Ligoninę pasiekėme per 20 minučių. Pirmiausia mane nuvedė į palatą, kad paklausytų vaikelio širdies tonų.
Prijungė prie aparato ir išėjo. Guliu aš toje palatoje, šalia sėdi mano vyras ir klausomės vaikelio širdies ritmo. Akušerė prieš išeidama liepė spustelėti mygtuką tada, kai pajusiu vaikelio spyrius. Už kokių 15 minučių ji grįžo, užmetė akį į mano „prispaudinėtą“ lapelį ir vėl išėjo tarusi, jog reikia dar stebėti. Stebėti tai stebėti, bet per tą laiką man prasidėjo gana stiprūs ir tankūs sąrėmiai, tad stebėjimas nebebuvo labai malonus…
Dar kartą sugrįžusi akušerė paklausė, kokių nuskausminamųjų norėčiau. Abu su vyru prasitarėme, kad gal baseino (kažkaip nelabai norėjau gimdyti su epidūriniu nuskausminimu). Pažadėjo išsiaiškinti, ar bus įmanoma. Per visą tą laiką skausmas tapo jau visai nebejuokingas, tad liepiau vyrui joms pasakyti, kad man labai skauda. Tai išgirdusios, atnešė man deguonies kaukę: „Kai bus sąrėmis, kvėpuok į ją, ir skausmas praeis“.
O per tą laiką mane nuvežė į kitą aukštą ir paguldė kitoje palatoje. Mačiau, jog netoli lovos buvo mažas baseinėlis, tai vos ne meldžiausi, kad greičiau į jį įleistų – maniau nors kiek sumažės sąrėmių skausmas. Dar po kokių 20 minučių man buvo pasakyta, kad į baseiną manęs neleis, nes kūdikio širdies ritmas šiek tiek per silpnas. Tuo metu man jau buvo tas pat – ar baseinas, ar epidūrinis, ar dar kas nors, nes skausmas buvo didžiulis, o ta deguonies kaukė nė kiek nepadėjo.
Norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Vyrui tariau, kad man jau viskas vienodai, tegul tik duoda BET KOKIŲ VAISTŲ! Taigi mane nuvežė DAR į kitą palatą, kur galėjo pritaikyti epidūrinį nuskausminimą. Kol važiavome liftu į kitą aukštą, jaučiau, kad vaikas jau nori gimti, nes atsirado stūmimo jausmas. Keisčiausia buvo tai, kad iki tol nė viena akušerė (o jų buvo dvi) nepasižiūrėjo kaip „ten reikalai“, o tik stebėjo vaiko širdies tonus… Kai jau atvažiavome į paskutinę palatą, atėjo dar viena akušerė – galbūt vyresnioji – ir apžiūrėjo mane kaip reikiant. Labai „apsidžiaugiau“ išgirdusi, kad vaistus leisti jau per vėlu, nes matyti vaiko galvutė. Na ką gi, liko tik stumti, o ilsintis kvėpuoti į tą išganingąją deguonies kaukę. Kelios minutės (bent jau man taip atrodė), ir viskas buvo baigta. Man ant krūtinės paguldė mažą gražų berniuką, o aš apsiverkiau iš laimės. Iškart po gimdymo akušerės paruošė man šiltą vonią, pripylė putų ir leido atsigauti bei pagulėti keliolika minučių. Po to atnešė pusryčių man ir mano vyrui.
Tik man valgyt kažkodėl nesinorėjo…
Džiaugiausi, kad visas gimdymo procesas (nuo pat vandens nutekėjimo iki sūnaus gimimo) truko visai neilgai – apie 3,5 valandos. Kaip pirmagimis, jis atėjo į pasaulį gana greitai. Po to mane su vaikučiu nuvežė į kitą aukštą, kur gulėjo jau pagimdžiusio moterys, ir aš prisijungiau prie jų kompanijos. Tiesa, per tą susijaudinimą pamiršome paimti drabužėlius būsimam kūdikiui, tad ligoninėje akušerės aprengė vaikutį savo drabužiais, kuriuos vėliau parsivežiau namo.
Neskaitant akušerių delsimo pačioje pradžioje, aptarnavimu likau patenkinta, nes akušerės buvo tikrai labai malonios, drąsino bei ramino. Visuomet prieš ką nors darydamos klausdavo manęs, ar sutinku. Ligoninėje prabuvau apie savaitę.
Indrė
„Mamos žurnalas“
