Stovyklos sumanytojas Romas Norkūnas
Vasaros atostogos daugeliui šeimų yra rimtas „projektas“, kuriam taupoma visus metus. Skrydžiai į pietų kurortus, „viskas įskaičiuota“, vandens parkai ir kitokios pramogos atsieina keturženkles sumas.
Gal todėl taip nustebino ir pralinksmino stovyklos Musteikoje įkainiai: viena diena suaugusiajam čia kainuoja 1 eurą, mokyklinio amžiaus vaikui – 50 centų, o priešmokyklinukai gali stovyklauti nemokamai.
Juokai juokais, bet tokių nekomercinių projektų, kur mokoma senųjų tradicinių amatų, vedamos edukacinės programos vaikams Lietuvoje yra, ir ne vienas.
Varėnos rajone Musteikos kaime senųjų amatų stovyklos vyksta jau 18 metų. Apsilankėme šiemetinėje „Pynimo savaitėje“, kur sutikome daug jaunų šeimų su vaikučiais.
Pinti gorčiai ir plaušinės virvės
Dabar senovinių amatų mokymai „Pynimo savaitė Musteikoje“ jau yra oficialus Dzūkijos nacionalinio parko renginys, vykstantis Drevinės bitininkystės ekspozicijos teritorijoje. O beveik prieš du dešimtmečius pirmąją tokią stovyklą suorganizavo technologijų mokytojas Romas Norkūnas, Marcinkonių vaikus mokęs pinti iš šaknų, karnų ir švendrių. „Buvau jaunas, dar neturėjau savo šeimos, tad ne tik būrelio vaikus su tėvais, bet ir visus pažįstamus pakviečiau vasarą pagyventi palapinėse ir drauge pasimokyti senųjų amatų. Mane patį pynimas sudomino dar studijų metais, kai mokiausi Edukologijos universitete. Po paskaitų eidavau pinti pas meistrą Petrą Jankauską. Mano tėtis buvo nagingas stalius, bet pinti nemokėjo – pynimo amato iš savo šeimos neperėmiau“, – pasakoja Romas.
Tradicinių amatų žinovų kasmet lieka vis mažiau – žmonės sensta, miršta. Romui Norkūnui dar pavyko išmokti senosios drevinės bitininkystės, kurią išmanė vienas senolis Musteikoje. Kopinėti medų iš drevių apsirišus virve – tikrai nelengvas darbas, to medaus nebūna tiek daug, kaip iš avilių, o ir bičių spiečių sunku suvaldyti. Bet dzūkai gerbia ir saugo tradicijas – kaip kitaip paaiškinti beveik iki mūsų dienų išlikusį archaišką amatą? Dabar Romas Norkūnas vadovauja Drevinės bitininkystės muziejui Musteikoje, kurio ekspozicijos teritorijoje ir vyksta stovyklos.
Šiemet stovyklautojus pinti mokė 88 metų meistras Antanas. Musteikoje mokomasi pinti iš šaknų, beržo tošies, balanų, švendrių, šiaudų, vejamos virvės iš liepų plaušų, kuriami šiaudiniai sodai ir net verdamas degutas. Visi šitie darbai iš mūsų gyvenimo jau yra dingę, bet kol yra gyvų amato žinovų, tradiciją galime perimti.
Nuotraukose –stovyklautojų darbai
Senbuviai – nuo pirmųjų stovyklų
Romas Norkūnas prisimena, kad į pirmąją tokią stovyklą atvažiavo apie 40 dalyvių. Šiemetinėje stovykloje buvo apie 50 stovyklautojų iš visos Lietuvos. Kai kurie važiuoja nuo pat pirmųjų kartų – ir vaikai per tą laiką užaugo. Romas sako, kad pynimas mažiems vaikas yra per sudėtingas užsiėmimas, – tuo paprastai užsiimama nuo trečios–ketvirtos klasės, kai rankelės jau sugeba suvaldyti šiaudus ar pušies šaknis. Maži vaikai paprastai tik stebi, ką daro vyresnieji, kol ateina laikas, kai patys atsisėda prie pynėjų stalo.
Amato moko 88 metų meistras
Paties Romo dukra, trylikametė Agota, šiemet jau pabandė pinti, nors iki tol labiau domindavo žaidimai su kitais vaikais.
Stovykloje matėme penkiamečių ar šešiamečių, kurie buvo tiesiog užburti senovinio darbo: išdeginti mažos medinės trinkelės vidų ir pasidaryti indą kažkam įsidėti ar supilti. Trinkelė turi tik rusenti, tad vaikai vis pūsdavo orą, kad degimas nesustotų. Reikia ir kantrybės, trinkelė dega labai pamažu. „Nesu matęs, kad vaikai zyztų, kad nėra kas veikti. Jų čia visada būna būrys ir visokio amžiaus, susidraugauja, kartu žaidžia, važinėja dviračiais po kaimą. Vakarais būna pasidainavimų – čia suvažiuoja visokių žmonių, kai kurie iš jų lanko folklorinius ansamblius“, – sako Romas.
Atrodo, maži vaikai atvažiuoja ir nieko neveikia, tik žaidžia, bet paskui paauga ir vieną, kitą amatą pabando. „Mano dukros iki 12 metų pynimai nedomino. Po kelerių vasarų jau tapo šeimos tradicija atvažiuoti į Musteiką, jau žiemą pradėdavome apie tai kalbėti. Kasmet dukra atsiveždavo skaityti knygą (nežinau, ar atsiversdavo) ir įsidėdavo mobilųjį telefoną. Telefonas išsikraudavo jau pirmąją parą ir pragulėdavo palapinėje pamirštas. Bet būnant mieste atrodo, kad be telefono neišgyvensi, todėl visada jį pasiimdavo. Kartais matau, kaip pirmąją stovyklavimo dieną vaikai dar minko savo telefonus, o paskui jų kažkaip nebelieka“, – pastebėjo viena stovyklautoja. Vaikai čia gyvena gamtoje – valgo ant laužo pagamintą maistą, patys uogauja, grybauja, žoliauja.
Justė Rakštytė-Hoimian su dukryte ir mama
Justė Rakštytė-Hoimian, penkerių metų Elenos Emanuelės ir pusantrų metų Anelės Liucijos mama:
Mes čia stovyklaujame pirmą kartą. Apie senųjų amatų stovyklą sužinojo mano mama, iš pradžių jos atvažiavo dviese su Elena Emanuele, o įsikūrusios paskambino, kad atvažiuočiau su mažąja ir aš, – čia smagu, daug vaikų, grynas oras. Norisi ištrūkti iš miesto. Taigi tas mūsų stovyklavimas toks neplanuotas, ekspromtu.
Dabar esu vilnietė, o kilusi iš Telšių, kur iki šiol gyvena mama. Mums abiems artimas folkloras, kartais nuvažiuojame į kokį koncertą ar festivalį. Politikos mokslus studijavau užsienyje. Ir mano vyras užsienietis, kilęs iš Dramblio Kaulo respublikos. Šiuo metu gyvename Lietuvoje, aš su dukrytėmis kalbu lietuviškai, jos lanko ir lietuvišką darželį, vyras su vaikais kalba prancūziškai, o mudu tarpusavyje bendraujame vokiškai.
Nors pasaulis ir maišosi, svarbu išsaugoti savo kultūrą ir tradicijas. Matau, kaip vyras kartais seka tas pasakas, kurias prisimena iš savo vaikystės, rodo dukroms savo pamėgtus animacinius filmukus. Vyras sako, kad Lietuvoje jam daug kas artima, žmonės nėra nutolę nuo gamtos, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur jis gyveno. Anksčiau visų tautų gyvenimas buvo kažkuo panašus, nes žmonės gyveno gamtos ritmu. Artimas ryšys su gamta nėra kažkoks išskirtinis lietuvių bruožas.
Mes su vyru mėgstame turistinius žygius, mūsų vaikai tikrai ne pirmą kartą mato laužo dūmus. Tik gaila, kad prie amatų šiemet dar negaliu prisėsti, nes mažoji reikalauja daug dėmesio. O vyresnėlė jau susirado draugų ir ją dominančios veiklos.
Ana Songailienė, septynerių metų Ąžuolo mama:
Ana Songailienė su sūneliu
Pirmą kartą į šią stovyklą atvažiavau, kai man buvo 17 metų. Tada buvau skautė, gyvenimas gamtoje ir amatai man labai tiko. Pirmoji stovykla buvo lemtinga – joje sutikau moterį, kuri padėjo apsispręsti dėl profesijos. Svajojau būti aktore, o Musteikoje mane truputį „nuleido ant žemės“, ir vėliau pasirinkau biologijos ir cheminės analizės studijas.
Rankdarbiai ir senieji amatai mane viliojo nuo vaikystės. Močiutė labai gražiai siuvinėjo, mama mokėjo siūti, aš pati dabar jau esu tautodailininkė, mezgu riešines. Taigi „užkabino“ ir pynimas. Mano draugai juokiasi: „Tai šitiek metų tu vis mokaisi ir mokaisi pinti, nejau dar neišmokai?“
Bet į šią stovyklą traukia ne tik edukacinė programa. Porą kartų nepavyko čia atvažiuoti, tai turėdavau Musteiką aplankyti bent rudenį, bent vienai dienai, – Dzūkijos kaimas kažkaip įkrauna.
Kai sukūriau šeimą ir gimė Ąžuolas, atsivežėme ir jį. Pirmą kartą jis stovyklavo 7 mėnesių. Vyras lauke pastumdydavo vežimėlį, man leisdavo papinti. Kol Ąžuolas buvo mažas, atvažiuodavome keletui dienų, bet pastebėjome, kad geriausia išbūti visą stovyklos laiką, apie 10 dienų. Susipažįsti su įdomiais žmonėmis, persijungi į kaimo gyvenimo ritmą. Šiomis dienomis kaip tik galvojau: kodėl aš čia važiuoju? Kodėl apskritai žmonės važiuoja? Vienas argumentas – dėl vaikų, jie čia gauna daug laisvės. Mes, tėvai, irgi gauname laisvės ir poilsio nuo buities, čia iš tiesų darai, ką nori. Gali važiuoti dviračiu ir dešimt kartų sustoti išuostyti visokių žolynų. Gali grybauti ir uogauti ar tiesiog tyrinėti apylinkes, kurios yra nepaprasto grožio. Šiemet bendromis jėgomis Ąžuolui nupynėme krepšelį, tad atsirado dar daugiau motyvacijos eiti į mišką.
Kai čia atvažiuoji kasmet, kuri savas tradicijas – pas moterėlę važiuoti dviračiu pieno, ant laužo virti košę. Ąžuolui labai patinka kurstyti ugnį. Kol buvo mažesnis, šalia bendro laužo susikurdavo savo mažą lauželį ir kūrendavo. Šiemet jau pasirūpina ir didžiuoju laužu. Ąžuolas labai nori čia važiuoti, reikia tik kažkaip išspręsti vienintelį uodų klausimą…
Pramoga – žygis pėsčiomis
Man gyvenime teko truputį pakeisti profesiją. Jau kelerius metus esu Valdorfo darželio „Namelis medyje“ auklėtoja.
Valdorfo pedagogika pabrėžia tikrus, gamtinius dalykus. Su darželio vaikais esame pynę šiaudines skrybėles, rudenį kuliame grūdus ir patys malame miltus. Amatai, rankdarbiai yra kasdienė mano darbo dalis.
Sūnus irgi lankė Valdorfo darželį, o šiemet pradės lankyti Žaliąją mokyklą, į kurią vaikai kas rytą 2 kilometrus eina pėsčiomis. Žinau, kad bus ir blogo oro, bet tie du kilometrai tikrai į sveikatą.
Nuo pat vaiko laukimosi stengiausi savo gyvenimą grįsti natūralumu. Besilaukdama lankiau R.Šemetos kursus, ir dalis jo pasaulėžiūros tapo man labai artima. Prieraišiai auginau savo sūnų ir tik vėliau, jau kai atėjo laikas į darželį, sužiojau apie Valdorfo pedagogiką. Ąžuolas iki kokių 3–4 metų buvo gana drovus. Ši pedagogika man tiko ne dėl mano vaiko būdo, o dėl idėjos ir požiūrio į vaiką ir vaikystę.
Sako, kad šiuolaikiniams vaikams rūpi tik ekranai. Man sunku būtų palyginti savo vaikystę su dabartiniais vaikais, nes ne tik ekranų buvo mažiau, bet ir tėvai labai skiriasi. Galiu šiuolaikinius vaikus tarpusavyje palyginti – tikrai skiriasi vaikai, kurie gauna daug „ekrano“, ir tie, kurie labai retai gauna. Pastarųjų kūrybiškumas ir fantazija veikia laisvai, jiems nesunku inicijuoti žaidimą. Jei vaikas gauna mažai ekrano ir būna dažnai lauke (yra galimybė išleisti į kiemą ir be tėvelių, kaip kad mūsų vaikystėje), tada, manau, galima patirti „panašias vaikystes“.
O kad vaikai gyvena ekranuose, tikrai ne pačių vaikų problema. Žinoma, ekranai vagia laiką, ir vaikas daro visai ne tuos dalykus, kuriuos turėtų daryti savo amžiuje. Didžiausia problema – pavargę tėvai. O gal išsikeliami ne tie tikslai, kurie turėtų būti svarbiausi? Žmonės nori turėti gražius namus, bet ne gražią šeimą. O tuose gražiuose namuose vaikai nutildomi, įduodant jiems į rankas ekraną. Iš jų pavagiamas tėvų dėmesys ir laikas, kur šeima kažką veikia drauge.
Dar daug vaikų, laimei, turi senelius kaime, kur gali iš arčiau gamtą pažinti. Mieste realiai patirti visą gamtos ciklą tikrai sunku. Pvz., mes Valdorfo pedagogikos darželyje turime lysves ir kartą sodinant žirnius vaikas paklausė, ar čia ankštis išdygs? Tada, aišku, papasakoji, kaip augalas sudygsta, auga, žydi ir tik tada pradeda nokti ankštis. Pastebiu, kad buvimas gamtoje teigiamai veikia tiek labai aktyvius, tiek mažiau aktyvius vaikus. Čia jie tikrai gali nurimti, gamta veikia harmonizuojančiai, nes miesto erdvėje yra gana daug dirgiklių.
Ginta Liaugminienė
Kęstučio Kuskio nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų rugsėjo 14 dieną.
