Apie tai, koks buvo vaikų gyvenimo sezoniškumas, ką jie veikdavo žiemą, o ką – vasarą, sutiko apžvelgti Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė ir humanitarinių mokslų daktaras, vyresnysis mokslo darbuotojas Žilvytis Šaknys.
Vasarą einame iškylauti, kepame ant laužo mėsą, vaikai žaidžia su kamuoliu. Ar panašių pramogų buvo senovėje?
Pirmieji „piknikai“ buvo vadinamosios parugės. Tai ėjimas į laukus Sekminių metu, nešantis maisto, rugių aplankymas. Tarsi pirmoji iškyla, kaip mes dabar sakome, – sezono gamtoje atidarymas. Šeima apeidavo laukus, dainuodavo. Dažniausiai eidavo ne šeimomis, o atskiromis amžiaus grupėmis: tik suaugusieji, tik jaunimas arba tik piemenys. Tai susiję su derliaus lėmimu, tikintis, kad derlius bus geras. Pateikėjai pasakoja, kad pirmą Sekminių dieną parugėn su kiaušiniene ir degtine eidavo suaugusieji, antrą – jaunimas, o trečią – piemenys. Vaišindavosi dažniausiai kiaušiniene, ji buvo pagrindinis apeiginio sambūrio elementas.
Sekminės – trečia pati didžiausia metų šventė, švenčiama septintą savaitę po Velykų. Sekminės būna gegužės–birželio mėnesį. Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė.
Ar buvo mada vaikščioti vieniems pas kitus į svečius? Dabar vaikams leidžiama nakvoti pas draugus, o tada?
Lietuviai buvo svetingi ir svečiui dėdavo skanesnį kąsnelį, tačiau mados svečiuotis nebuvo. Dažniausiai užsukdavo vieni pas kitus kalėdodami, nes vasarą svečiuotis visiškai nebuvo kada. Juk nuo sėjos iki derliaus nuėmimo vienas darbas ginė kitą.
Dažniausiai giminės susiburdavo per laidotuves, krikštynas ir vestuves, na o tradiciškai kasmet – per atlaidus, kokie toje parapijoje būdavo.
Kiekviena bažnyčia ir parapija turėjo savo patrono atlaidus. Suvažiuodavo į bažnyčią su vežimais, su vaikais. Jei tame miestelyje gyveno giminaitis, lankydavo jį. Beje, atlaidai buvo labai susiję su pažintimis, galėjusiomis lemti vedybas. Juk suvažiuodavo pamatyti jaunimas vieni kitų, vaikinai nusižiūrėdavo merginas. Vaikinai buvo laisvesni, galėjo svečiuotis, pavyzdžiui, eiti į šokius ir į kitą kaimą. Tuo tarpu merginoms atlaidai buvo bemaž vienintelė proga iškišti nosį iš savo kaimo. Po atlaidų būdavo šokiai.
Buvo laikoma nepadoru, jei merginos eitų vienos į kito kaimo šokius, nebent eidavo pasisvečiuoti pas gimines. Mat mamos labai saugojo dukras.
Jeigu eidavo draugas pas merginą į kamarą, turėjo būti praviros durys. Saugojo dėl didžiulės mergų su vaikais problemos. Buvo laikoma, kad jei mergina neišsaugojo skaistybės iki vestuvių, tai kartu ne tik merginos, bet ir motinos atsakomybė.
O kokia vieta vaikams buvo skiriama per šeimos šventes – vestuves, krikštynas?
Tai buvo išskirtinai suaugusiųjų šventės, ir vaikams, žinoma, niekas prie stalo lėkštės nedėdavo. Tačiau buvo toks reiškinys – eiti į svečius nekviestiems, tokie lankytojai vadinosi „nekviestieji“. Jie ateidavo į vestuvių ar krikštynų išlydėtuves, sutiktuves, gaudavo vaišių, tik kad nebuvo sodinami prie stalo. Jie nebuvo atstumtieji, tiesiog stebėtojai, smalsautojai.
Nors vaikai mažai dalyvaudavo suaugusiųjų gyvenime, tačiau aišku, kad jie visada buvo šeimoje šalia. Turėjo atlikti įvairius darbus, nelygu koks sezonas. Jei darbymetis lauke, vaikai buvo pasiuntinukai, nešdavo į laukus valgį ir maistą, kai ruduo, – padėdavo apdoroti derlių, mažomis rankytėmis aižydavo pupas ar atlikdavo kitus darbus pagal savo amžių.
Kaip tais laikais sugyveno broliukai ir sesutės? Berniukai ir mergaitės?
Hierarchija pagal amžių buvo labai stipri. Vaikams daug apribojimų atsirasdavo, kai pradėdavo skleistis jų lytiškumas. Kol dar maži, jie buvo tarsi belyčiai, tiek mergaitės, tiek berniukai lakstydavo su vienodais marškinėliais.
O kai ateidavo lyties įtvirtinimas, atsirasdavo reglamentas – tiek per darbus, tiek per aprangą, tiek per elgesį.
Tarkime, kai mergaitė būdavo dar vaikas, galėdavo su berniukais dūkti, žaisti, bet kai pradėdavo bręsti, turėdavo nuo berniukų laikytis atstumo. Blogo tono ženklas būdavo su berniuku flirtuoti.
Šiukštu negalima buvo pretenduoti į tas pramogas, kurios dar nepriklauso pagal mažių. Piemenukų niekas neįleisdavo į šokius, jie išmokdavo šokti su šluotomis. Jei mažesnis ateidavo į šokius, vyresnieji išvydavo apdaužydami rankšluosčiais, surištais galais.
Mergaitės dalia priklausydavo nuo to, kelinta ji gimusi, ar turi vyresnių sesių. Mat tik pirmagimė turėjo didžiausias teises. Nors skirtumas būtų tik metais, tik vyresnioji mergaudavo, o kitos laukė savo eilės. Visos, kiek tik sesių būdavo, kraitį ruošdavo vyriausiajai sesei. Su visokiausiais papročiai ji būdavo „ištraukiama iš po kašiko“ (krepšio) ir jai skiriamas didesnis dėmesys. Jei vyresnioji luoša, negraži, tėvams reikėdavo pagalvoti apie didesnį kraitį. Kai vyresnioji tekėdavo, jaunėlė šokdavo kojomis ant „kašiko“ (krepšio) ir jį sulaužydavo. Taip tarsi pasakydavo, kad dabar ji išeina iš šešėlio ir visas dėmesys bus nukreiptas į ją, ji tekės.
Būdavo, kad jaunesnė išteka pirmesnė. Pateikėjai pasakoja, kad tuomet Dzūkijoje vestuvių pabaigoje gaudydavo vyriausiąją seserį ir maudavo ant galvos jai krepšį. Vadinasi, pakišdavo po „kašiku“, paskelbdavo senmerge.
Paskutinį kartą šis paprotys panaudotas prieš 10 metų Varėnos rajone, žinoma, juokais.
Jei šeimos nariai tik dirbo ir dirbo, ar jie turėdavo laiko būti artimi, šilti vienas kitam?
Žinoma. Juk jie būdavo kartu kiaurą parą. Juk į valdišką darbą, kaip dabar, neidavo. Kiek teko rašyti apie vyro ir žmonos santykius, dauguma tuokdavosi be meilės. Ne viena pateikėja pasakodavo: „Ištekėjau nemylėdama, o paskui taip gražiai susigyvenome, kaip viskas išėjo gerai“. Vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykiai buvo persmelkti bendryste. Pavyzdžiui, niekas nevalgydavo kada užsimanęs. Buvo bendri pusryčiai, pietus ir vakarienės. Štai visi jau ir sėda už stalo, ir būna kartu. Turėjo hierarchiją, kas kur sėdi, dalindavosi maistu. Žinoma, vaikų pasaulis buvo labai atskirtas. Socialinės grupės turėjo savo statusus.
Tai kiek gi trukdavo vaikystė anuomet? Dabar, kol mokinys, tol vaikas, o mokosi mažiausiai iki 19 metų… O liaudies dainose dainuojama: „Mylėjau mergelę trylikos metelių“, gal ir tuokdavosi tokio amžiaus sulaukę?
Vaikystė buvo trumpa. Tačiau laikas, kai merginos tekėdavo, labai skyrėsi, bangavo. Tarkime XVI a. Joanas Lasicijus rašė, kad mergina teka 26–30 metų, kai turi prisiaudusi kelias kraičio skrynias. Tuo tarpu XVII a. pabaigos papročius aprašiusio Johano Arnholdo von Brando rašoma, kad 7–12 metų vaikai turėjo ganyti, 12–14 – akėti, 16 m. – arti ir pjauti, 17–18 metų jau reikėjo vesti. Pagal 1837 metų carinės Rusijos įstatymus, mažiausias vedybinis amžius merginoms buvo 12 metų, o vaikinams – 14 metų. Lytinės akceleracijos tema istoriniame kontekste kito. Kas vienu laikotarpiu buvo priimtina, kitu jau buvo laikoma nusižengimu. Prancūzai atliko labai rimtus tyrimus ir išsiaiškino, kad per 100 metų moters vedybinis amžius Europoje galėjo svyruoti nuo 12 iki 30 metų.
Kaip paminėdavo tą vaikystės pabaigą? Kitose tautose yra išlikusių iniciacijos ritualų, o mes jų turime?
Aukštaitijoje ir Dzūkijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pirmosios menstruacijos buvo minimos šeimoje. Daugeliu atvejų apeigose dalyvavo tik motina ir duktė. Motina, kaip ir kai kuriose Europos kraštuose, dukteriai nestipriai suduodavo per veidą, sakydama apeiginę formulę „žydėk kaip rožė, būk graži“ ar pan. Apeiginiu veiksmu siekta merginą sukrėsti, kartu lemti ir merginos fiziologinę brandą. Buvo tikima, kad veiksmo atlikimo būdas gali lemti menstruacijų trukmę.
Merginai atskleidžiama gimties paslaptis. Tikėta, kad, patvirtinus šį subrendimo faktą, mergina gali tekėti.
Su fizine ir socialine branda susijęs pirmosios duonos kepimo pažymėjimas. XIX a. antroje pusėje dusetiškės pirmąją duoną kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinkusioms pirtyje moterims duoti paragauti savo keptos duonos rūgšties. Motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir visus apdalydavo dukters „rūgštimi“. Vėliau atliekamais apeiginiais veiksmais buvo pasakomas pasirengimas tekėti, tėvas dukteriai skirdavo dalį. Vaišinant dukters kepta duona pirtyje susirinkusias kaimynes, motina jos dalies dydį paskelbdavo kaimynių bendrijai.
Remiantis tikėjimais, kad po pirmųjų menstruacijų reikia skubiai į prieangį išnešti ližę, ir kitomis analogijomis, yra tikimybė, kad fiziologinės brandos pažymėjimas ir šeimininkavimo darbų pradžią žyminčios apeigos buvo tarpusavyje susijusios ir sudarė bendrą iniciacinį ritualą. Tačiau net jei jos ir sudarė vieną iniciacinį kompleksą, kai kuriais atvejais mergina „mergaujančios“ (tekėti galinčios) dukters statuso įgyti negalėjo, nes visoje Lietuvoje šeimos merginas tekino vyresniškumo principu.
XIX a. viduryje Dzūkijoje net ir vedybinius burtus galėjo atlikti tik vyriausia netekėjusi ūkininko duktė, jaunesniosios neturėjo teisės tekėti, kol neištekės vyresnės. Pažeidus šią tvarką, aplenktoji duktė dažnai taip ir likdavo netekėjusi. Motina vyriausią netekėjusią dukterį geriau rengdavo.
Vyriausią netekėjusią dukterį visaip lepindavo, tik jai kraudavo kraičius, už dukrą užpirkdavo mišias. Dažnai tėvai imdavosi iniciatyvos visomis įmanomomis priemonėmis garsinti dukterų pasirengimą tekėti. Vyriausia mergaitė buvo siunčiama į talkas, jaunimo pobūvius, šokius, pas gimines ar į vestuves, samdomi praeiviai – siuvėjai, kiti amatininkai, elgetos, kad šie skelbtų dukters dalį. Tik vyriausią dukrą leisdavo į pamerges, kūmas, vakarėlius, atlaidus, nedrausdavo pasilikti atlaidų vakarėlyje.
Santuokos eiliškumas būdavo pabrėžiamas per vestuves. Seniausieji aprašai iš Aukštaitijos liudija merginos, rečiau, vaikino, vainikavimo („karūnavojimo“, „nekaltybės perdavimo“, „teisių perdavimo“ ir pan.) paprotį. Prieš išvykstant į vyro namus, jaunamartės vainikėlį uždėdavo jaunesnei jos seseriai. Pasak Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės, kupiškėnai vainikuotą mergelę kilnodavo ant suolelio (kai kada stovintieji aplink ją šviesdavo balanomis ar lajinėmis žvakelėmis), paskui jos tėvas ar motina atsilygindavo vaišėmis kilnotojams (kai kada duodavo pinigų papuošalams ir drabužiams nusipirkti). XX a. pirmoje pusėje šis paprotys sparčiai kito. Vainikas, nuometas ar nuotakos skara buvo dedami ne tik jaunosios seseriai, bet ir giminystės ryšiais su jaunąja nesusijusiai pirmajai pamergei ar Dzūkijoje net visoms pamergėms iš eilės.
Nykstant santuokos eiliškumui, apeigos prarado iniciacinę vertę ir tapo pramoginiu vestuvių elementu. Kiek platesniame areale Aukštaitijoje būdavo atliekamos merginos išlaisvinimą simbolizuojančios apeigos. Simboliškai ar realiai jaunesnę seserį (retai – brolį) traukdavo iš po suolo, trinkos, marškos, palovio, stalo ar kubilo. Aukštaitijoje dar atliekamas ir ritualinis jaunosios sesers nukėlimas nuo kraičio skrynios. Dzūkijoje irgi buvo atliekami merginos „išlaisvinimą“ pabrėžiantys veiksmai: merginą (rečiau ir vaikiną) simboliškai ar realiai traukdavo iš po pintinės per bendrą šokį ar kitaip pintinę sulaužydavo.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 rugsėjo 28 dieną.
