Vilniečiai Ana ir Alvydas Griškevičiai tęsia Vilniaus krašto tradicijas ir kepa meduolius pagal senelių ir prosenelių perduotus receptus
Ką anksčiau vaikams parveždavo iš turgaus ar kermošiaus? Žinoma, meduolį. Jų būdavo visokių dydžių ir spalvų. Meduoliai – daugelio tautų senovinis kepinys, tik kiekvienas kraštas turi tam tikrų receptų ar puošybos niuansų.
Vilniečiai Ana ir Alvydas Griškevičiai tęsia Vilniaus krašto tradicijas ir kepa meduolius pagal senelių ir prosenelių perduotus receptus. Alvydo seneliai prieš karą turėjo kepyklą pačiame Vilniaus centre. Tiesa, meduoliai ten nebuvo pagrindinis kepinys, daugiausia kepdavo ir prekiaudavo duona, pyragu. Per karą kepykla buvo sunaikinta, šeima išvažiavo gyventi į Vilniaus rajoną, tačiau kepinių receptus perdavė Alvydo mamai, o ši tautinio paveldo receptus dabar perdavė sūnui. Galbūt kada nors šiuo amatu užsiims ir Emilija bei Petras, dabar padedantys tėvams?
Meduoliai ir dabar labai mėgstamas vaikų skanumynas, ypač papuošti, figūriniai, kokiais prekiaujama mugėse. „Mums močiutė pasakojo, kad Vilniaus krašte buvo du pagrindiniai kepiniai: meduoliai ir vadinamieji „piernikai“. Tikri meduoliai prabangesni, su medumi, prieskoniais, sviestu, o „piernikai“ – toks sunkmečio kepinys tik iš miltų, vandens, cukraus ir kėlimo priemonės.
Tiek meduoliai, tiek „piernikai“ būdavo įmantriai puošiami glajumi užrašant mylimo žmogaus vardą arba kokį linkėjimą: „Uogele, priimk mano širdį“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano?“. Populiariausia meduolio forma buvo širdelė, ne veltui Kaziuko mugėje meduoliai buvo vadinami Kaziuko širdimis“, – pasakoja Ana Griškevičienė.
Prieškario meduolius kepdavo pagardintus cinamonu, gvazdikėliais, juodaisiais pipirais. Vilniaus krašte imbieras nebuvo populiarus. Į tešlą būdavo dedama natūralaus medaus ir sviesto, dabar Griškevičiai irgi laikosi tos pačios receptūros. Kurį laiką bandė kepti su margarinu, su juo meduoliai išeidavo net minkštesni, tačiau grįžo prie autentiškų receptų. Truputį skiriasi tik technologinis procesas, dabar kiaušinių baltymai nebeplakami valandų valandas šakute, tai atlieka elektriniai plakikliai.
Meduoliams purumo suteikia senovinė kildinimo medžiaga – amonio bikarbonatas. „Ji tik skamba labai chemiškai, bet iš tiesų nėra nei agresyvi, nei kenksminga, nes kepant nelieka jokio kvapo. Senovėje kepėjai ją vadindavo tiesiog amoniu“, – sako Ana, jau trejus metus turinti tautinio paveldo sertifikatą.
Net ir sunkiais laikais šeimininkės būdavo išradingos, tešlą nudažydavo natūraliais dažais, kad kepiniai būtų įdomesni
Tautinio paveldo kepinys ir „piernikai“. Net ir sunkiais laikais šeimininkės būdavo išradingos, tešlą nudažydavo natūraliais dažais, kad kepiniai būtų įdomesni. Rausvą atspalvį suteikia burokėlių sultys, žalią – lapinių žalumynų sunka, geltoną – ciberžolės. Maišant vieną su kitu natūralius dažus galima išgauti vis kitokių atspalvių. Kepiniai būdavo puošiami glajumi arba tiesiog apibarstomi dažyto spalvoto cukraus kristaliukais.
Meduolių užrašai
Atskira tema – Vilniaus krašto meduolių užrašai. „Nors dabar kurdami užrašus ar meduolių formas ir orientuojamės į šiuolaikinius žmones (kepame meduolius ir lėktuvėlių, ir mobiliųjų telefonų formos), bet neišbraukiame ir senovinių užrašų. Vilniuje jie būdavo lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, dažnai užrašyti su gramatinėmis klaidomis, nes kepėjai buvo paprasti žmonės“, – pasakoja tautinio paveldo puoselėtoja.
Ant vieno meduolio galėjo būti užrašytas visas sakinys, ant mažiuko – tik mylimo žmogaus vardas ar kitoks užkoduotas prisipažinimas meilėje.
Anksčiau Vilniaus Kaziukas buvo kaip dabar Valentino diena – kaip kitaip berniukas galėjo mergaitei pasakyti apie savo meilę?
„Gražiai piešti reikia išmokti, tai Dievo dovana. Mane meduolių dekoravimo išmokė vyras, dabar jau tas darbas man kaip meditacija“, – sako A. Griškevičienė. – O mes per Kaziuką parduodame tūkstančius meduolių, visi puošti rankomis. Dabar, pagal higienos reikalavimus, meduolius suvyniojame į maistinę plėvelę arba į skaidrų dovanų popierių, prieš karą, kaip pasakojo Alvydo močiutė, meduolius pardavėjai tiesiog sukraudavo į dėžes ir iš jų pardavinėdavo“.
Gaidukai ir morkų saldainiai
Griškevičių šeima gamina ir dar keletą tautinio paveldo produktų: cukrinius gaidukus ir morkų saldainius. Gaidukai liejami iš cukraus arba iš cukraus su medumi, kartais cukrus maišomas su įvairiais sirupais, kad būtų skirtingo skonio. Senoviška technologija paprasta – cukrus verdamas su vandeniu ir sutirštėjusi masė liejama į gaidelių formas. Reikia žinoti, kiek laiko masę virti, kad būtų ne per tiršta ir ne per skysta, kad sustingusi lengvai išsiimtų iš formos. „Tai dabar parduotuvėje gali pasirinkti tokių skanumynų, kokių tik širdis geidžia. Senovėje vaikai nebūdavo taip lepinami, jiems cukrinis gaidelis iš „kermošiaus“ būdavo didžiausias gardumynas“, – saklo Ana.
Morkų saldainius išvirti nėra taip paprasta, reikia daugiau darbo ir laiko. Pirmiausia sutarkuojama morkų masė, įdedama sviesto, cukraus ir verdama ant lengvos ugnies. Reikia nuolat maišyti, kad neprisviltų, apie valandą. Tada morkų tyrė pilama ant stalo, kočiojama, džiovinama, pjaustoma, vėl džiovinama. Kai žmonės kasdien kurdavo krosnis, ant jų sudėti saldainiai išdžiūdavo per keletą dienų. Dabar džiovyklėse saldainiai išdžiovinami per tris dienas. Panašiai galima pagaminti ir kitą lietuvišką gardėsį – obuolių sūrį, kuris primena dabartinių vaikų mėgstamus guminukus. „Senoviniams saldainiams pagaminti reikėdavo kantrybės ir laiko. Bet žmonės neturėjo nei televizorių, nei kompiuterių, kurie ryja laiką, taigi galėjo gyventi visai kitokiu ritmu“, – sako Ana Griškevičienė.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų birželio 7 dieną.
