Žinių apie vaikystę senovėje išlikę labai nedaug, o vyresnio amžiaus žmonių, kurie papasakotų, kaip gi buvo „anuomet“, vis mažiau. Užtat kiekviena tema, kurią pasiūlome istorikams ir etnologams, būna iššūkis ir tampa tikru detektyvu!
Apie tai, koks buvo vaikų gyvenimo sezoniškumas, ką jie veikdavo žiemą, o ką – vasarą, sutiko apžvelgti Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė ir humanitarinių mokslų daktaras, vyresnysis mokslo darbuotojas Žilvytis Šaknys.
„Kai ruošiausi pokalbiui, teko gana daug padirbėti ir paieškoti informacijos, nes apie vaikus žinių išlikę labai mažai. Jos padrikos, šykščios. Todėl daugiau kalbėsime apie šeimos papročius, nes juk vaikai buvo neatsiejama šeimos dalis“, – sako Rasa Paukštytė- Šaknienė.
2 SAVAITĖS ATOKVĖPIO PO KALĖDŲ
Mūsų vaikai turi 3 mėnesius atostogų vasarą ir nemažai atostogų po savaitę ar dvi kitais metų laikais. Kada senovės vaikai atostogaudavo?
Galima sakyti, kad kalendorinių metų ciklas baigdavosi per Kalėdas, o prasidėdavo per Tris Karalius, sausio 6 dieną. Tai buvo tarpušvenčio laikotarpis – ypatingas laikas, žymintis ribą tarp senųjų ir naujųjų metų, kai buvo stengiamasi sunkiai nedirbti, kai kuriuos darbus iš viso draudė, o vakarus vadino šventais. Galima sakyti, kad tas laikas (beveik 2 savaitės) buvo vienintelis ilgesnis šeimos poilsis per metus nuo visų darbų. Tačiau žodis „atostogos“ seniau buvo negirdėtas dalykas. Pabandžiau ieškoti etnologų darbuose bei etnografiniuose šaltinius, ką galima rasti apie laisvalaikį, vis dėlto tai buvo išvestinė darbo sąvoka. Visų pirma buvo darbas, o po darbo – laisvalaikis, kurio likdavo nebent… samdiniams. Jei piemenukas ar paauglys, jaunuolis tarnaudavo kitiems, gyvendavo ne savo namuose, tai nudirbęs savo darbus kartais galėdavo turėti laiko sau.
Nagrinėjant XIX a. pab.–XX a. I pusės Lietuvos kaimo valstiečių kultūrą, laisvalaikio sąvoka beveik nebuvo vartojama. Tradicinės šeimos kasdienio gyvenimo studijose laisvalaikis, kaip tyrinėjimų objektas, irgi atskirai nenagrinėtas.Remiantis šeimos tyrinėtojos Angelės Vyšniauskaitės tyrimais, galime teigti, kad tuo metu šeimos gyvenime darbas suvoktas kaip esminė vertybė, sutelkianti visą šeimą. Dėmesys buvo telkiamas į darbą įvairiose amžiaus kategorijose ir ypač vaikų bei jaunimo darbiniams įgūdžiams formuoti.
Reta išimtis sovietmečio tyrimuose – etnologo Vitalio Morkūno monografija, skirta 1919–1940 m. samdinių kultūros analizei. Pasak autoriaus, nors beveik visas samdyto asmens laikas buvo skirtas darbui, šiek tiek laiko buvo skirta ir poilsiui. Nurodoma, kad samdinių laisvalaikis jau buvo reglamentuotas švenčių ir poilsio dienų įstatymu.
Remiantis tyrimu, apie 90 proc. suaugusių ir paauglių metinių žemės ūkio darbininkų sekmadieniais ir kitomis švenčių dienomis būdavo laisvi tik atlikę būtiną namų ruošą ir apėję gyvulius. Likusį laiką galėjo praleisti kaip norėdami.
Šventadieniai, pagal tai, kaip juos samdiniai praleisdavo, buvo skirstomi į eilinius sekmadienius-religines šventes (ir atlaidus) bei specifines samdinių šventes – Sekmines, Devintines. Pažymima, kad turtingesni ir įdomesni laisvalaikiai ir šventadieniai būdavo į vienkiemius neišsiskirsčiusiuose kaimuose, čia samdiniai labiau bendraudavo tarpusavyje, daugiau sugalvodavo bendrų pramogų bei pasilinksminimų.
Eiliniais sekmadieniais vyrai eidavo pas kaimynų bernus pasisvečiuoti, lošdavo kortomis, kai kurie skaitydavo knygas, laikraščius, eidavo su draugais į miestelio alinę. Merginos skalbdavo, megzdavo, tvarkydavo savo drabužius, kai kurios skaitydavo, vakarais eidavo į pasilinksminimus.
Darbo dienomis samdiniai laisvalaikio neturėdavo, išskyrus kai kada gaunamas popietinio poilsio valandas. Tą laiką dažniausiai skirdavo miegui, kurio nuolat trūkdavo.
Taigi didžiausias poilsis buvo tuo tarpušvenčiu. Mat tuo metu buvo reglamentuota daug dalykų, kurių negalima daryti: „Negalima dirbti to ir ano, nes tada nesiseks tas ir anas“. Pasak Kalėdų papročius tyrinėjusio Juozo Kudirkos, seniau pirma Kalėdų diena buvo laikoma ramybės, šeimos diena: žmonės eidavo į bažnyčią, grįžę valgydavo šventinius valgius, giedodavo kalėdines giesmes, ilsėdavosi ir laikydavosi ypač griežtos šventimo drausmės – nedirbdavo jokio darbo, taip pat negamindavo valgio. Todėl kalėdinius valgius šeimininkės susiruošdavo pavalgiusios Kūčių vakarienę – eidamos miegoti sukišdavo maistą moliniuose puoduose į duonkepę krosnį.
Jau antrą Kalėdų dieną ūkininkai pradėdavo planuoti, ką darys pavasarį. Buvo sakoma, kad netikęs ūkininkas tarpušvenčiu šonus praguli, o nuovokus – kitus metus planuoja. Galvodavo, ką sės, kur sės vasarojų, kaip darys sėjomainą.
Kadangi daugelio darbų negalima buvo dirbti, vakarai buvo šventi, tai likdavo laiko apmąstymams.
O maži vaikučiai, nejau ir jie turėjo visus metus dirbti, laukdami tų 2 stebuklingų savaičių?
Piemenys neturėjo jokio reglamentuoto laisvo laiko. Tėvai su samdytojais sutardavo, kad piemenukas per visą samdymo laikotarpį turės 2–3 dienas, per kurias galės pareiti namo ar galės išeiti į bažnyčią. Kita vertus, piemenaudami vaikai protarpiais galėjo pažaisti, prasimanydavo pramogų.
Jeigu vaikai piemenaudavo, tai jų metai prasidėdavo sulig paukščių ar gyvulių (nelygu, ką ganė) išginimu, o baigdavosi su parginimu į tvartus.
Piemenauti pradėdavo per Jurgines, balandžio 23 d., o baigdavo orams atšalus, apie Vėlines, kai kur tik išritus pirmam sniegui. Tai buvo 7 mėnesiai darbo be pertraukų ir 5 mėnesiai šiokios tokios laisvės, tik jokiu būdu ne veltėdžiavimo! Vaikams namuose darbų rasdavo tiek ir tiek. Tarkime, paaugusias mergaites mama pasisodindavo ir mokydavo verpti, austi.
Ar vaikai per Kalėdas puošdavo eglutę? Ar gaudavo dovanų?
Nuo seno Lietuvoje eglutė buvo svarbus žiemos kalendorinių švenčių simbolis. Tyrinėtojų teigimu, vokiečių rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą paminėta 1605 metais. Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose eglutė pirmą kartą minima 1853 – ją pamatęs poetas Antanas Baranauskas Vainute, vachmistro namuose.
Pirmos eglutės, kaip šventės su žaidimais ir dovanėlėmis, imtos rengti rusiškose mokyklose. Laukiant Naujųjų metų, 1886 m. eglutės buvo puošiamos Salake, Skaudvilėje ir Ukmergėje. Po metų pradėjo plisti dar plačiau… Tikėtina, kad eglučių, o su jomis – ir dovanų – paprotys į Lietuvą ėjo tiek per Mažąją Lietuvą, tiek iš Rusijos.
Dovanos? Tik XX a. pradžioje ėmė plisti vaikų apdovanojimo tendencija, o po Pirmo pasaulinio karo kai kur Lietuvoje pradėjo keistis ir suaugusieji.
Kai eglutę puošdavo obuoliukais ir saldainiais, tai po šventės vaikai galėdavo tuos papuošimus pasiimti. Pirmosios dovanos buvo… valgomo arba smulkios – pirštinės ar kojinės. Bet jokiu būdu ne toks dovanų keitimasis, koks yra dabar. Kai pagalvoji, vaikai tikrai mažai dovanų gaudavo. Juk nebuvo švenčiami nei gimtadieniai, nei vardadieniai. Tik XIX a. viduryje ir pabaigoje pradėtos švęsti vardo dienos, ir tai tik suaugusiųjų. Kartais vaikai net savo gimimo dienų nežinojo. Viena XIX a. gimusi močiutė pasakojo: „Gimiau praėjus kokiems 7 metams po šitos bažnyčios pastatymo“. Vienas Dievas žino, kada. O per surašymus sakydavo: aš gimiau panašiai kaip ir šita kaimynė. Žmogaus gimimas galėjo būti tik krikštijant, būdavo, raštininkas ne taip užrašė. O būdavo, kai tėvo paklausdavo, kiek dukrai metų, šis atsakydavo: „Pačiame gražume“.
SEKMADIENIS – VIENINTELĖ LAISVA DIENA
Dabar vaikai turi dvi laisvas dienas per savaitę, kai nereikia eiti į darželį ar mokyklą, o tada?
Buvo tik viena diena, skirta ne darbui, – sekmadienis. Labai griežtai buvo laikomasi, kad sekmadieniais negalima dirbti fizinio darbo, tačiau neakcentuojama, kad tai yra diena, skirta laisvam laikui. Tai diena, skirta maldai, susikaupimui.
Katekizmuose buvo suformuota savita šventadienio samprata, išskiriant, kokios socialinės veiklos rūšys tądien pageidaujamos, draudžiamos ar toleruojamos. Pabrėžiama, kad šventos dienos yra poilsio dienos, būtinos atkurti fizinėms jėgoms, bet akcentuojama, kad didesnę dienos dalį reikia skirti Dievo garbinimui. Darbas trukdo atlikti religines pareigas. Bėgant laikui, šis požiūris liberalėjo.
Etnologė Irena Regina Merkienė, nagrinėjusi laiko ir papročių sąsajas, išskyrė draudžiamus šventadieniais darbus bei atkreipė dėmesį į netinkamo elgesio padarinius. Pasak autorės, švente buvo laikoma diena, kai negalima dirbti tokio fizinio darbo, kurio galima išvengti. Net ir tokie smulkūs moteriški darbeliai, kaip siuvimas, siuvinėjimas, mezgimas, buvo draudžiami.
Ypač šventu buvo laikomas pamaldų metas. Kas nėjo į bažnyčią, meldėsi namuose. Piemenis, kurie tą dieną neganė, draudė vidurdienį eiti uogauti, riešutauti. Nes kaip bausmė už šventdarbystę gyvavo liaudiški tikėjimai, neva gali užsmaugti gyvatė, žaltys ir pan. Nesilaikantiems šios taisyklės ateityje turėjo ištikti didesnė ar mažesnė nelaimė, nuostoliai, gaišatis, negarbė. Ypač darbai buvo apribojami per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, Sekmines.
Būdavo visokių gyvenimiškų situacijų. Štai sekmadienį užeina lietus, reikia suvežti vasarojų, kitaip sulis ir pražus. Ką daryti? Dirbti juk negalima. Tada buvo leidžiama suvežti tik vieną vežimą vasarojaus (javų, surištų į gubas), sėklai, nes jei jau Dievas taip lėmė, kad sulis, tai tegul ir sulyja. Atrodytų, labai jau keistas reglamentas, bet tik jis galėjo leisti žmogui nors kiek pailsėti.
Mūsų vaikai sekmadieniais traukia į kiną ar teatrą, o tuomet kaip prasiblaškydavo?
Sekmadieniais vykdavo svarbiausias savaitės ritualas – šeima eidavo į bažnyčią. Kuris vienas suaugęs likdavo namuose prižiūrėti ūkio ir gyvulių, o kiti puošdavosi geriausiai rūbais ir traukdavo į pamaldas. Vaikai, ypač kurie jau priėję Pirmosios Komunijos, eidavo drauge. Išvyka į bažnyčią užimdavo gerą pusdienį, juk reikėdavo nusiprausti, apsirengti, nueiti ar vežimu pavažiuoti kartais ir keletą kilometrų. Tai to meto žmonėms buvo savotiškas relaksas. Juk kas yra laisvalaikis? Tai kasdienės veiklos pakeitimas. Jei dirbate prie kompiuterio, jums laisvalaikis bus pasikapstyti sode, ir atvirkščiai, jei dirbate laukuose, jums atokvėpis bus pasėdėti prie kompiuterio.
Tie žmonės, kurie nevažiuodavo į bažnyčią, melsdavosi namuose, mišių metu suklaupdavo, kalbėdavo rožančius. Ūkį ir gyvulius apeiti buvo leidžiama, tačiau, kaip minėjau, kai kur nebuvo toleruojamas net mezgimas sekmadieniais.
Senojoje kaimo kultūroje laisvalaikis buvo kaitaliojimasis tarp intensyvaus ir neintensyvaus darbo. Dirbti laukuose – sunkus darbas, o plėšyti plunksnas – lengvas, nors ir nuobodus. Kai nupešdavo žąsis, jų plunksnas kišdavo į maišus, o paskui, kai prisikaupdavo didesnis kiekis, susirinkdavo plėšymui: reikėdavo nuo aštraus koto nubraukti plunksnines dalis, pūkus. Dabar laikytume tokią veiklą darbu, bet tuo laikotarpiu tai buvo laisvalaikis ir pramoga. Mat tokius darbelius susirinkdavo dirbti kartu, padainuodavo, pasakodavo istorijas.
Laikui einant, tie reglamentai liberalėjo. O kai atėjo sovietmetis, viskas labai pasikeitė. Juk 6 dienas reikėjo dirbti kolūkyje, o kada tada sau? Likdavo viena diena, sekmadienis, o maldai jau kartais ir nelikdavo laiko.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 rugsėjo 22 dieną.
Susiję straipsniai
