Rimgailė Trinkūnaitė gali didžiuodamasi sakyti, kad ji buvo krivio, o dabar yra krivės dukra. Jos tėvai – Inija ir Jonas Trinkūnai – baltiškąja kultūra susidomėjo kur kas anksčiau, negu Lietuva išsikovojo nepriklausomybę. Dar tarybiniais laikais vos metukų Rimgailė buvo palaiminta pagal baltiškuosius papročius.
O kokių tradicijų Rimgailė ir Artūras Sinkevičiai laikosi, sukūrę savo šeimą ir augindami šešerių Giniotę ir aštuonerių Skomantą?
Rimgaile, kokioje šeimoje augote?
Rimgailė. Mes augome keturios sesės, be manęs, dar Indrė, Ugnė ir Vėtra. Iš tėčio pirmos santuokos turiu vyriausiąją seserį Žemyną, su kuria labai artimai bendraujame. Kitos sesės dabar gyvena užsienyje, todėl nuolat palaikome ryšius naudodamosi moderniomis technologijomis.
Turiu vaikystės nuotrauką, kur aš, maždaug metukų amžiaus, aprengta baltais lininiais marškiniais palaiminimo, arba vardynų, dieną. Ta baltiškoji kultūra buvo mūsų namuose visą laiką, ir mes tarsi savaime išmokome daug dainų, groti kanklėmis. Pažįstami ragina surengti šeimyninį koncertą, kai visos sesės bus Lietuvoje. Žemyna ne tik groja kanklėmis, bet ir pati kuria muziką. Vėtra irgi groja pasaulio muziką tradicinėmis lietuviškomis kanklėmis. Aš dainuoju ansambliuose „Kūlgrinda“ ir „Gilė“ (šiam kolektyvui vadovauja mano vyras). Nors seserys pasirinko profesijas, kurios toli nuo etnokultūros, bet ta senoji kultūra vis tiek yra labai svarbi jų gyvenimo dalis. Aš pati taip pat nesu etnokultūros specialistė, kuriu interneto puslapius.
Kai susirenkame tėvų namuose, šeimyniniai pasibuvimai savaime virsta koncertais. Mokame labai daug dainų, net repeticijų nereikia.
Papasakokite, kaip judu su Artūru susipažinote, kaip sukūrėte šeimą?
Rimgailė. Pirmą kartą savo būsimą vyrą pamačiau Kelmės Romuvos stovykloje. Man tada buvo 12 metų, Artūrui 16. Aš jį iškart pastebėjau, nes jis ryški asmenybė. Tada Artūras buvo atvažiavęs su kauniečių klubu „Gilė“, kuriam dabar pats vadovauja.
Artūras. Mane į klubą ir folkloro ansamblį atvedė mokytojas. Labai dažnai folkloro ansambliai tampa ir žygeivių klubais, nes gamta ir tradicinė kultūra labai susiję. Kiek pažįstu, visi folkloristai eina į žygius, taip vyrukus į ansamblius lengviau pritraukti. Ir mūsų sūnus su „Gilės“ klubu jau trečią kartą ėjo į žygį, nors paprastai priimami vaikai nuo 5 klasės. Šios vasaros žygis truko 10 dienų, nuėjome apie 150 kilometrų ne pačiu gražiausiu oru. Miške, didelėje erdvėje, kur kūrenamas laužas, Skomantas jaučiasi labai gerai. Taip pat vaikystėje jausdavausi ir aš.
Atgimimo laikais Romuva pritraukdavo tūkstančius žmonių. Aš Rimgailės mažos neprisimenu – lyg ir stovėjo kažkoks vaikas, įsikibęs į mamos sijoną. Gal tai buvo ji, o gal jaunesnioji sesutė? Vėliau, vartydamas nuotraukas, pamačiau, kad mes paauglystėje ir viename žygyje drauge buvome, tik vienas į kitą per daug nekreipėme dėmesio. O mūsų tikra pažintis prasidėjo, kai Rimgailė jau buvo studentė.
Jos tėvai dalyvavo Graikijoje vykstančiame etninių religijų parlamente ir pakvietė drauge prisijungti būrelį jaunimo. Inija ir Jonas Trinkūnai skrido lėktuvu, o mes susiorganizavome, kad į Graikiją važiuosime automobiliu, – 4 vaikinai ir viena mergina. Rimgailei buvo sesija, atsimenu, kaip Graikijoje ieškojome interneto kavinės, kad ji galėtų laikyti egzaminą. Iš tos kelionės grįžome jau kaip pora.
Rimgailė. Aš gana racionalus žmogus. Galvojau, tik nedidelė dalis žmonių domisi baltiškąja kultūra, todėl mano būsimas vyras nebūtinai turi būti iš tos pačios aplinkos. Bet dabar esu labai laiminga, nes, kuriant šeimą, be galo svarbu, kad žmonės būtų bendraminčiai.
Artūras man sakė, kad jam patikau todėl, kad nesu tradicinė folkloristė. Aš šiuolaikiška, nepamirštu, kad gyvenu dvidešimt pirmame amžiuje, bet myliu folklorą.
Kokių papročių laikėtės per savo vestuves?
Rimgailė. Mums buvo svarbu, kad santuoka vyktų prie ugnies aukuro, kad būtume ten palaiminti. Yra daug vestuvių tradicijų, bet mums svarbiausia jungtuvių apeiga.
Artūras pasakė, kad nesirūpinčiau tokiomis smulkmenomis, kaip servetėlių spalva ar kvietimų į vestuves šriftas. Po kelerių metų to niekas ir nebeprisimins. Tai buvo šventė draugams, artimiesiems, nebuvo tokių tradicijų, kurios atrodo lietuviškos, o iš tiesų yra sovietinių metų, kaip nešimas per tiltą, ir pan. Buvo svarbu vilkėti senoviniais rūbais.
Specialiomis juostomis dekoravome lininius marškinius, pas Kernavės meistrus siūdinomės odinius senovinius batus, pasipuošėme žalvario papuošalais. Tuos drabužius (išskyrus vestuvinę suknelę) naudojame iki šiol, dėvime per šventes.
Artūras. Vestuvių vietą kaip ir turėjome – mano mokytojo sodyboje Pašventupio kaime. Ten prie Dubysos yra aukuras ir akmenų ratas į visas pasaulio puses.
Šventė vyko liepos mėnesį, daug kas iš svečių atsivežė palapines ir ten nakvojo. Nesureikšminome fotosesijos – pasidarėme tik keletą nuotraukų Kernavėje. Pastebiu, kad dabar žmonės daugiau dėmesio skiria įspūdžių įamžinimui, negu jų išgyvenimui tą akimirką, kai jie vyksta. Filmuoja koncertus, užuot jų klausę, fotografuoja keliones, lyg paskui tie šimtai nuotraukų būtų kam įdomūs…
Iš pradžių įregistravome civilinę santuoką. Santuokų rūmų ceremonmeisterė, pamačiusi mus tokiais neįprastais aprėdais, padėjo į šalį pasirašytą tekstą ir pasakė kalbą savais žodžiais. Buvo gražu. O po Santuokų rūmų vyko baltiškosios apeigos. Ceremonija prasidėjo prie papuoštų vartų, iš jų svečiai padarė juostų tunelį ir juo mes nuėjome prie aukuro, kur Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas mus sutuokė. Apsimainėme tradiciniais aukso žiedais. Juosta surištomis rankomis ėjome ratu apie ugnį tris kartus, visi bėrė grūdus, laimino. Tada jaučiausi tarsi sapne, atsimenu tik, kad vienas kitam sakėme pasižadėjimo žodžius.
Rimgailė. Aš su mama dabar dažnai dalyvauju jungtuvių apeigose, mano mama krivė, ji tuokia žmones pagal baltiškuosius papročius. Tose apeigose pats jautriausias momentas, kai jaunieji prieš visus žmones pasako pasižadėjimą.
Tai nėra kažkoks jau paruoštas tekstas, jaunieji patys sugalvoja žodžius, kuriuos nori ištarti tą akimirką. Tie žodžiai sakomi iš širdies, ir net asmeniškai nepažinodamas jaunavedžių susigraudini. Dažniausiai visi svečiai verkia.
Jūsų vaikai pavadinti senoviniais lietuviškais vardais…
Rimgailė. Vardus rinkome atsakingai. Mūsų kriterijai buvo, kad vardas būtų lietuviškas, geriau 3 skiemenų ir, žinoma, prasmingas. Tėvai kartais duoda vardą tiesiog dėl gražaus skambesio, deja, dažnai net nepasidomėdami jo prasme. Skomantas turi 2 prasmes: skiemuo „sko“ – rūpintis, o „mantas“ reiškia sumanumą arba mantą, turtą, daugiau dvasine prasme. Dukrą pavadinome Giniote, vardo reikšmė „ginti, saugoti“. Kiek domėjomės, Skomantų Lietuvoje yra, o mergaičių Giniočių neįregistruota nė vienos.
Artūras. Kai gimė Skomantas, buvo Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetis. Kauno mero iniciatyva visi vaikai, įregistruoti lietuviškais vardais, gaudavo mero padėką, kad išrinktas būtent lietuviškas vardas. Ten tarnyboje buvo lietuviškų vardų sąrašai. Tarp jų Skomanto neradome, bet darbuotojoms įrodžiau, kad čia jotvingių kunigaikščio vardas. Tą mero diplomą saugome iki šiol.
Rimgailė. Mano sesė, kuri gyvena Amerikoje ir yra ištekėjusi už užsieniečio, sūnui davė 3 vardus – Jon Vakaris Trinkūnas, o tada jau pavardė užsienietiška. Kadangi šeimoje buvome tik dukros, Trinkūnų pavardė kaip ir išnyktų…
Kokie baltiški krikštynų papročiai? Kaip rengėte tą šventę savo vaikams?
Rimgailė. Skomanto vardynos įvyko, kai jam buvo pusė metų. Į kūmus pakvietėme seserį Žemyną, o krikšto tėčiu tapo draugas, vežęs mus į Graikiją ir netiesiogine prasme supiršęs. Su juo iki šiol draugaujame. Anksčiau į kūmus rinkdavosi žmones iš giminių rato, gyvenančio netoliese. O mes išsiblaškę po visą pasaulį. Augdamas vaikas turėtų dažnai matytis su krikšto tėvais, bendrauti.
Skomanto palaiminimas vyko Švenčionių rajono Dvarciškių kaime, akmenų rate, kurį pastatė dar mano tėtis. Vienas iš ritualų – iš trobos į apeigas vaiką išnešti pro langą, o ne pro duris, kad būtų apgautos blogos jėgos.
Palaiminama vandeniu, tada nukerpama plaukų sruogelė ir įvyniojama į lininę skarelę, kuri pakasama po sodinamu ąžuoliuku. Palaimintas vaikas siunčiamas per rankas, pakilnojamas, taip įvedamas į giminę.
Dukrytės palaiminimą rengėme irgi iki pirmojo gimtadienio, ant Karmazinų piliakalnio. Ta vieta man brangi nuo vaikystės, ten švęsdavome Jorės šventę. Giniotės krikšto mama tapo mano sesuo Vėtra, o tėčiu – mūsų draugas Domas.
Ar vaikus vedatės į folkloro ansamblio repeticijas?
Rimgailė. Mums svarbu, kad jie girdėtų dainas. Aš girdėjau dar mamos pilve, manęs niekas specialiai nemokė dainuoti, bet moku daugybę dainų. Taip pat elgiamės ir su savo vaikais. Kol mes repetuojame, jie žaidžia su kitų ansambliečių vaikais, fone girdi gyvą muziką. Pastebėjau, kad Giniotė kartais niūniuoja kokią melodiją. Abu vaikai turi puikią klausą. Turime vakarinį ritualą prieš miegą paskaityti pasaką, o tada užgesinu šviesą ir dar padainuoju lopšinę. Tai padeda vaikams ramiai užmigti. Kai svečiuojasi Žemyna, vaikai prašo pagroti kanklėmis.
Artūras. Mūsų namuose krūvos visokių instrumentų, turiu pasaulio instrumentų kolekciją, vaikai pačiupinėja, bet patys dar negroja. Kartais su Giniote padainuojame, ji turi gerą balsą. Ir Skomantas užveda dainą.
Ar šeimoje gyvenate pagal gamtos ritmą, kalendorių?
Rimgailė. Su romuviečiais švenčiame kalendorines šventes, o Kūčioms važiuojame pas močiutę į Vilnių. Smagu, jei susirenka ir seserys.
Artūras. Velykas dažniausiai švenčiame pas Rimgailės močiutę Kelmėje. Kitais metais jai sukaks 90 metų, nuostabi moteris.
Su „Gilės“ klubu užbaigiame metų ratą, pasidžiaugiame įvykiais, jei buvo vestuvių ar gimė vaikų. Tai būna pasibuvimai su dainomis iki ryto kurio nors ansambliečio sodyboje. Rasų šventę dažniausiai švenčiame sodyboje Pašventupyje. Kadangi dirbu mokytoju, vasarą savo moksleiviams organizuoju stovyklas ir žygius gamtoje.
Ar laikotės kokių kalėdinių papročių?
Rimgailė. Metų rate Kūčios svarbiausias vakaras. Liejame vašką ir spėjame, kokie bus metai. Traukiame šiaudus iš po staltiesės, imame po saują riešutų ir skaičiuojame, lyginis ar nelyginis skaičius. Visi ruošiame stalą ir stengiamės, kad būtų 12 patiekalų.
Kalėdos yra vaikų džiaugsmas, tad dovanų neišvengsi, bet suaugusieji dovanų nesureikšminame. Kol buvo gyvas tėvelis, Kalėdoms jis kepdavo kokį didelį mėsos gabalą.
Turėjo ir kitą firminį patiekalą – krivio košę. Mano vyras labai skaniai gamina, tad dabar šventėms laukiame jo kepto kalakuto. O komercinių švenčių, tokių kaip Valentino diena, mes nešvenčiame. Juk yra lietuviška – Mildos – šventė pavasarį. Tačiau koks sutapimas – prieš 8 metus būtent per Valentino dieną nunešėme pareiškimus tuoktis.
Specialiai to neplanavome, tik paskui supratome, kokia tai diena.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos studijos „G foto“.
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų gruodžio 22 dieną.
o tai nuo kada senovės baltai švenčia kūčias ir velykas