Daugelis prisimename save mokykloje, kai pakvietus jus vardu, atsiliepdavo dar dvi mergaitės ar keturi berniukai. Jas tėvai pavadino tokiu pat vardu, nes jis buvo populiarus, gal madingas, o gal labai gražus ir daugelis tokio norėjo savo vaikui. O neretai atsitinka taip, kad berenkant kūdikiui retą, gražų, senovišką vardą, paaiškėja, kad tai populiariausias šių metų vardas. Vieni tėvai vardus išrenka pagal grožį, kiti – pagal reikšmę, dar kiti – dėl mados ar populiarumo arba tėvų, senelių, protėvių garbei. Vardo davimas – atsakingas dalykas, nes su juo tapatinamės ir būname visą gyvenimą.
Rašo mama Ieva:
„Šiuo metu laukiuosi antro vaikelio. Kai pastojau, pradėjome galvoti, kokį vardą išrinkti. Kadangi pirmoji dukra pavadinta Rusne, tai norėjau ir antrą vaikutį pavadinti vardu iš tos pačios raidės. Mergaitei išrinkome vardą Rytė. Tada ir iškilo klausimas – ar vardas daro įtaką žmogui?
Tikriausiai taip, nes mūsų pirmagimė pavadinta upės vardu, nenustygsta vietoje. Ji kaip tas upeliukas bėga, čiurlena.
Rinkdami jai vardą net nepagalvojome, kad upės vardas jai duos tiek energijos. Dabar susimąsčiau – jei gimtų antra dukra ir pavadinčiau Ryte, ar nebūtų taip, kad keltųsi labai anksti rytais?
Būtų įdomu, jei parašytumėte straipsnį apie vardų reikšmes žmonių gyvenime. Kaip senovėje lietuviai rinkdavo vaikams vardus? Ar tikėjo vardo reikšme? Kaip pavyzdį galiu papasakoti, kad žydai labai tiki vardo reikšme. Mano draugė turėjo kambario draugę žydaitę. Jai labai gyvenime nesisekė, tai jos tėvai nusprendė pakeisti jai vardą ir parinko tokį, kurio reikšmė buvo kažkas panašaus į „sėkminga“. Tai merginai buvo pakeisti visi dokumentai ir visi pažįstami pradėjo vadinti ją nauju vardu.
Stebiuosi, kai jūsų žurnalo skiltyje „Retas vardas“ randu tokius „be ryšio“ vardus. Aišku, tėveliai nori reto, išskirtinio vardo, tai ir sugalvoja visokių darinių, bet juk tie vardai būna be reikšmės. Arba vieni žmonės savo mergaitę pavadino Abidona, t.y. tamsybių deive. Net nežinau, kaip tai mergaitei seksis gyvenime su tokia vardo reikšme“.
Apie vardus ir jų reikšmes kalbamės su trimis skirtingų specialybių žmonėmis: kunigu, archeologu ir civilinės metrikacijos biuro darbuotoja. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vardų tema labai paprasta, tačiau įsigilinus paaiškėja, kad nors apie vardus galima kalbėti įvairiais aspektais, žmogui vardas nuo senų senovės visose tautose ir kultūrose buvo labai svarbu.
Vardas – tai žmogaus esmė
Kauno medicinos universiteto klinikų kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas sako, kad prietarų ir visokių tikėjimų, susijusių su vardais, yra daug ir labai įvairių. Žmonės dažnai net nežino, ką šie prietarai reiškia.
Šalutiniai veiksniai, kurie nėra žmogaus pasirinkimo ar elgesio dalykai, žmogaus gyvenimui įtakos daryti negali. Vardas, jo grožis, skambumas ar nepriimtinumas toje visuomenėje žmogui gali daryti labai paprastą įtaką, ypač vaikystėje ar paauglystėje, kai vaikai vieni kitus pajuokia dėl vardo. „Šia prasme, žmogiškąja, vardas daro įtaką“, – teigia kunigas. Jei tėvai duoda vardą, kurio reikšmė keista ar neaiški, vaiką tai veiks labai paprastai – jis patirs užgauliojimus, girdės savo vardo iškraipymą ar pravardę. Lietuvoje įprasti ir vartojami vardai šiandien įgauna keistą ir ausiai neįprastą išraišką – Markas, bet ne Morkus, Entonis, o ne Antanas. „Ieškojimas kažkokių neįprastų formų kartais skaudžiai gali paveikti vaiką. Vaikas kartais nukenčia dėl tėvų kvailumo,“ – mano kunigas.
Kunigas pasakoja biblinę vardų davimo tradiciją. Pagal Bibliją, pavadinti kažką vardu, vadinasi – išreikšti, kad tas kažkas „pavadintas“ tau priklauso. Biblijos Pradžios knygoje pasakojama apie Dievą ir Jo sukurtą pasaulį, kai Dievas atveda Adomą ir supažindina su pasauliu bei sako: „Pavadink viską vardu“. Pavadinti vardu – tai pirmiausia reiškia padaryti savo nuosavybe tuos, kurie pavadinami. Pagal Bibliją, tam, kuris davė vardą, daiktas, gamta, gyvūnas ir priklauso – taigi pavadinimas išreiškia priklausomybę. Dar vienas aspektas – Adomas (hebr. žemė) pavadina žmoną Ieva (hebr. gyvybes davėja). Kai moteris kalbasi su šėtonu, ji nebėra Ieva, ji yra žmona, moteris, moteriškas žmogus. Vardą ji gauna tik po nuopuolio, nes vyras paima ją nuosavybėn – iki tol abu žmonės buvo lygūs, partneriai. Adomas, pavadindamas ją Ieva, gyvųjų motina, tarsi paima ją į nuosavybę, tampa dominuojančiu.
Kunigas A. Kazlauskas teigia, kad nuodėmė paskatina žmogų valdyti kitą žmogų. Vidinė žmogaus širdies netvarka padaro taip, kad žmogus pradeda kitą engti. Žmonės turi būti partneriai, bendradarbiai, užvaldyti žemę sykiu, o ne vienas valdyti kitą. Tai svarbu ir duodant vardą – tėvai, duodantys vardą savo vaikui, negali traktuoti vaiko kaip nuosavybės. Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Jie yra laikinai padovanoti tėvams, tačiau jiems nepriklauso. Jie laisvi asmenys, tik patikėti tėvams kaip dovana.
„Tėvai, duodami vaikui vardą, turėtų išreikšti jį kaip linkėjimą,“ – pataria kunigas.
Pagal senovės žmonių tikėjimą, žinoti kito vardą, vadinasi, žinoti jo esmę. Šis aspektas Biblijoje irgi ryškus. Mozė prašė Dievo: „Pasakyk savo vardą“. Sužinoti vardą reiškė sužinoti, su kuo bendrauji.
Vardai išreiškia esmę – pasako, kas žmogus yra.
Krikšto vardo, kaip naujo vardo gavimas išreiškia biblinės sampratos tęstinumą – kai gauni naują vardą, tau duodama nauja misija. „Pačioje krikščionybės pradžioje naujai apsikrikštijusiems vardai buvo keičiami, tai buvo tarsi naujo gyvenimo gavimo išraiška. Net stojant į vienuolyną anksčiau labai plačiai buvo paplitusi tradicija duoti naujus vardus,“ – pasakoja kunigas.
Vardas – asmens unikalumo ženklas
Klaipėdos universiteto archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius sako, kad vardų davimo senovės Lietuvoje pagrindinis aspektas buvo tas, kad kiekvienam žmogui turi būti duodamas individualus vardas. Vardai negali kartotis. Toks yra kiekvienos asmenybės principas, kad kiekvienas – nepakartojamas. Senąjį vardų fondą sudarė aibė šaknų arba kamienų, ilgų ir trumpų, tokių kaip al-, sud-, gird-, dau(g)-, nor-, gail-, gint-, taut-, jo-, gil-. Tie senoviniai vardai – kaip gražiausia poezija. Senieji vardai ir būdavo komponuojami iš tų šaknų ir kamienų. Tokia tradicija siekia labai senus laikus ir būdinga visoms indoeuropiečių tautoms, tačiau nevienodai gerai išliko. Ypač daug senųjų vardų išsaugojo žemaičiai: Gimbutas, Butrimas, Butautas.
Vardai duodami iš dviejų ar daugiau segmentų ir jie neturi konkrečios reikšmės, kurios šiuolaikinis žmogus tikisi. Visi vardų segmentai yra abstraktūs, todėl apima labai daug, beveik viską. Pagal vardų davimo principą, tradiciškai formuodavosi šeimos ir giminės. Klasikinis modelis, pasak archeologo, yra toks –vaikui duodant vardą imamas vienas segmentas iš tėvo, dar pridedamas naujas, kuris išreiškia, ko vaikui yra linkima ar norima, ar jau yra pastebėta ta savybė, kažką norima konkrečiam vaikui suteikti ar įtvirtinti. „Jei tėvo vardas Mantvydas, jo sūnus galėtų būti Skirmantas, duktė Gailmantė, dar Žygimantas, Mantautas, Birmantė, Vismantas, Daumantas ir taip be pabaigos. Pirma, mes net neįsivaizduojame, kiek daug, dažnai mums neįprastų variantų gali būti iš mūsų to aukso fondo sudaryta. Antra, nesuvokiame, kokia didelė tai vertybė,“ – pasakoja archeologas V. Vaitkevičius.
Vėliau tradicija vystėsi taip: krikštijant senasis vardas tapo pavarde, o naujasis vardas tapo vardu. Taip atsirado Jonas Algimantas, Ona Visgaudė ir panašiai. Dabar tai jau tapo įprasta. Maždaug XVII-XVIII amžiuje vardai ėmė trumpėti iki vieno skiemens ir galūnės, pavyzdžiui Gailius arba Kęstutis.
Vardai lietuviškėja
Kauno civilinės metrikacijos biuro vyresnioji specialistė Asta Glovackytė pasakoja, kad lietuvaičiai pastaraisiais metai gausiai duoda savo atžaloms lietuviškus vardus. Lietuvišku vardu, pasak specialistės, laikomas tas, kurio kilmė yra lietuviška. Daugelis vardų, prigijusių mūsų tautoje, laikomi lietuviškais ir plačiai vartojami (Jonas, Petras ar Antanas), tačiau jų kilmė nėra lietuviška. Patys populiariausi lietuviški vardai mergaitėms – Ugnė, Gabija, Austėja, Saulė, Viltė, Rugilė, Smiltė, Goda. Berniukiški – Joris, Mantas, Domantas, Žygimantas, Vakaris. Tokių sveikinimų buvo parašyta tikrai daug, nes lietuviškais vardais vadinamų vaikų daugėja.
Visų – tiek lietuviškos, tiek nelietuviškos kilmės – vardų populiarumas pastaraisiais metais nekinta. Populiariausių vardų dešimtukai išlieka beveik tokie patys.
Mada vadinti vaikus keistais, populiariuose serialuose ar televizijos laidose išgirstais vardais, pamažu blėsta, todėl civilinės metrikacijos biuro darbuotojos vis mažiau su tuo besusiduria. Tačiau pastebima kita tendencija – dėl mišrių santuokų pagausėjimo, daugėja lietuviškai ausiai neįprastų, keistai skambančių iranietiškų ar graikiškų vardų.
Ar galima toje pačioje šeimoje du vaikus pavadinti tuo pačiu vardu? A. Glovackytė teigia su tokia praktika nesusidūrusi, nes niekas tokio pageidavimo iki šiol neišreiškė, tačiau jeigu kas norėtų, galėtų. „Svarbiausia, vardas turi atitikti lytį ir geros moralės principus – tai yra nebūti žeidžiantis ar žeminantis žmogų. O visa kita yra tėvų pasirinkimo reikalas,“ – teigia specialistė.
Eglė Žemaitienė
„Mamos žurnalas“
