Kas iš tikrųjų yra išangės srityje – hemorojus ar kokia kita liga – pačiam žmogui sunku nustatyti
„Visi mūsų organai yra svarbūs ir reikalingi, todėl, jei esame civilizuoti žmonės, neturėtume gėdytis paklausti apie išangės bėdas“, – pokalbio pradžioje nuramino gydytojas proktologas Paulius Žeromskas. Galbūt šis pokalbis padės toms, kurios vos pagalvojusios apie vizitą pas gydytoją proktologą, susigėsta ir atideda, nes esame išmokyti apie „tą galą“ nekalbėti.
Kodėl hemorojus vadinamas „poniška liga“?
Tai – tik vienas iš daugybės apie hemorojų sklandančių mitų, atsirandančių dėl gėdingos lokalizacijos. Todėl drovu ne tik eiti pas gydytoją, bet ir kalbėti. Liga apsipina paslaptimis, o klaidinga informacija keliauja iš lūpų į lūpas. Hemorojus neturi nieko bendro nei su mėlynuoju krauju, nei su sėdimu darbu, jis tikrai nėra profesinė vairuotojų liga, kaip kalbama „liaudyje“. Hemorojus neatsiranda dėl to, kad žmogui užkietėjo viduriai ir jis apsunkintai tuštindamasis hemorojų „išstūmė“. Ir tikrai ne dėl to, kad gimdymo metu moteris stipriai stanginosi. Dar vienas mitas, kad hemorojus gali suvėžėti ar būti vidurių užkietėjimo priežastis.
Pradžia netikėta. Tai nuo ko atsiranda hemorojus?
Hemorojus yra kraujagyslių liga, tiesiosios žarnos veninių rezginių simptominis išsiplėtimas. Jis gali atsirasti dėl įgimtos ar įgytos kraujagyslių ligos, sutrikdančio kraujo pritekėjimo ir nutekėjimo pusiausvyrą iš veninių rezginių.
Kas iš tikrųjų yra išangės srityje – hemorojus ar kokia kita liga – pačiam žmogui sunku nustatyti. Bet kadangi dėl išangės problemų į gydytojus kreiptis „gėda“, tai visi nemalonūs jutimai, visi netipiški dalykai toje vietoje „nurašomi“ populiariausiai ligai – hemorojui. O iš tikrųjų hemorojus sudaro tik pusę visų atvejų, kai žmogus įsitikinęs, jog serga būtent juo! Kiti 50 proc. – įvairios kitos išangės ligos (įplėša, pūliniai, polipai, egzema ir net vėžys).
Kokie hemorojaus požymiai?
Sergantis lėtiniu hemorojumi žmogus skundžiasi mazgų iškritimu, kraujavimu tuštinantis ryškiai raudonu arteriniu krauju, niežuliu. Skausmas lėtiniam hemorojui nebūdingas. Skauda sergant ūmiu hemorojumi. Tuomet išangėje dažniausiai atsiranda skausmingas guzas – užsitrombavęs hemorojinis mazgas. Praėjus ūmiam hemorojaus periodui, išorėje gali likti didesnių ar mažesnių hemorojaus odinių išaugų (dažnai vadinamu išoriniu hemorojumi).
Ir kodėl ši liga puola moteris nėštumo metu ir po gimdymo?
Hemorojus su gimdymais tiesiogiai nėra susijęs, ir tikrai nereiškia, kad pagimdžiusios daug vaikų moterys sirgs hemorojumi, o negimdžiusios – ne. Tiesiog nėštumo metu vaisiui augant kraujo tekėjimas iš mažojo dubens blogėja. Didėjanti gimda spaudžia žarnyną, kraujagysles.
Nėštumo pabaigoje moteris gali pajusti nepatogumus išangės srityje, nes pilvo ertmėje padidėja slėgis, o tiesiojoje žarnoje susidaro kraujo sąstova. Išangė gali išburkti, patinti. Nėštumo metu sutrinka ir kojų venų kraujotaka, moterims tinsta kojos, plečiasi venos. Tie patys procesai vyksta ir išangėje. Po gimdymo tinimai atslūgsta, nemalonūs jutimai išangėje ilgainiui praeina.
Kaip sakiau, gana lengva supainioti hemorojų su kitomis išangės problemomis. Po gimdymo išangėje lieka tam tikri odos dariniai. Galėčiau šį procesą palyginti su baliono pūtimu. Kai iš išpūsto baliono staiga išleidžiame orą, juk balionėlis nebesusitraukia iki to paties dydžio, koks buvo – lieka perteklius, raukšlės. Taip yra ir su išangės oda. Nėštumo metu audiniai išsitempia, ištinsta, o po gimdymo subliūkšta, ir moteris užčiuopia, kad išangėje kažkas „kabo“. Ten kabo ne hemorojus, o odos perteklius.
Be abejo, moterims, sergančioms hemorojumi ir turinčioms polinkį šia liga sirgti, nėštumas paūmina lėtinio hemorojaus simptomus. Atsiranda galimybė susidaryti trombams hemorojiniuose mazguose.
Norint sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, reikėtų eiti pas gydytoją proktologą. Bet mamų forumuose galite pasiskaityti, kaip jaunos moterys su siaubu apie tai kalba. Gėda eiti pas gydytoją, vyrą, ir dar jauną… Kaip galite nuraminti moteris?
Ar verta taip gėdintis? Juk anksčiau ir nuogą kaklą, ir nuogą bambą buvo gėda parodyti. Reikia per šitą gėdą perlipti. Viena, kuo galiu tikrai patikinti, kad tyrimai yra neskausmingi. Jei labai labai gėda, registruokitės pas proktologę moterį. Bet juk svarbiau ne specialisto lytis, o kompetencija.
O tikrintis reikia. Neįsivaizduojate, kaip plūstelėjo norintys pasitikrinti, kai mirė dvi mūsų estrados žvaigždės. Žmonės išsigando – ir gerai! Nes juk ankstyva diagnostika yra didžiulė gydymo sėkmė. Nors sakiau, kad hemorojus – ne vėžys, tačiau galbūt moteris mano, kad jai hemorojus, o iš tikrųjų serga tiesiosios žarnos vėžiu.
Ar hemorojus kaip nors sutrikdo organizmo veiklą, ar tėra tik nepatogumas?
Jei tai tikrai hemorojus, jis organizmo veiklos nesutrikdo ir tragiškų pasekmių praktiškai nebūna.
Žmonės dažnai klausia – ar galima pasitarus su vaistininku pačiam gydytis hemorojų. Yra įvairių gydymo būdų, todėl reikia kreiptis į gydytoją. Kol pateksite pas proktologą, kad sumažintumėte skausmą ar nemalonius jutimus, galite išbandyti vaistinėje siūlomus preparatus nuo hemorojaus.
Kas bendro tarp vidurių užkietėjimo ir hemorojaus?
Vidurių užkietėjimas nesukelia hemorojaus, o hemorojus nesukelia vidurių užkietėjimo. Tačiau vidurių užkietėjimas apsunkina hemorojaus eigą – tuštinantis skauda, išlenda hemorojiniai mazgai. Vidurių užkietėjimas gali išprovokuoti kraujavimą. Todėl turintiems išangės bėdų visada patariama vengti vidurių užkietėjimo.
Kalbant apie vidurių užkietėjimą – tai yra žarnyno veiklos sutrikimas, o kartais – vėžio simptomas. Jam būdingas gana staiga sutrikęs tuštinimasis, ypač vyresniam nei 50 metų žmogui.
Kokios kitos dažniausios išangės ligos ir kuo jos pasireiškia?
Skausmas būdingas išangės įplėšai. Kraujo būna nedaug – keli lašai ant popieriaus. Įplėša – tai žaizda išeinamosios angos kanale, atsiradusi dėl staigaus pasituštinimo, galbūt kai žmogus tai darė ne namuose, neatsipalaidavęs, skubėdamas. Jei įsidreskiame pirštą, jis greitai užgyja laikomas sausai, ramiai, aprištas. Tačiau išangėje ant žaizdos neužklijuosi pleistro, nesubintuosi neuždėsi gipso. Todėl išangės įplėšos gyja labai ilgai – kiekvienas tuštinimasis jas vėl sujudina. Užsisuka užburtas ratas – tuštinantis skauda, todėl žmogus stengiasi nesituštinti kuo ilgiau, o tada viduriai užkietėja ir dar labiau sudirgina įplėšą.
Ne visada vidurius pavyksta palaikyti normalius valgant laisvinančius maisto produktus. Todėl moterys mielai geria senos lapų arbatas, laisvinančius vaistus. Ar žarnynas negali prie jų priprasti?
Vaistinėse daugiausiai parduodama tokių laisvinančių vaistų, kurie stimuliuoja žarnyno veiklą. O prie visų stimuliantų – alkoholio, nikotino, narkotikų – organizmas ilgainiui pripranta. Jei laisvinamieji vaistai vartojami nuolatos, tai kasmet reikės didinti jų kiekį ir galų gale nebepadės nei milžiniškos dozės. Todėl labiau rekomenduojame klizmas arba išmatų tūrį didnančius preparatus. Jie veikia kitaip, nei stimuliuojantys žarnyno veiklą, ir prie jų nepriprantama.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
