Viena jautresnių temų, susijusi su nėštumu ir gimdymu – atsiradęs hemorojus. Manoma, kas su šia problema (bent trumpam) susiduria kas 3-5 pagimdžiusi moteris. Pataria gydytojas proktologas med. m. dr. Paulius Žeromskas, www.proktologija.lt
Nuo ko atsiranda hemorojus?
Hemorojus – tai kraujagyslių liga, tiesiosios žarnos veninių rezginių simptominis išsiplėtimas. Jis gali atsirasti dėl įgimtos ar įgytos kraujagyslių ligos, sutrikdančios kraujo pritekėjimo ir nutekėjimo pusiausvyrą iš veninių rezginių. Kas iš tikrųjų yra išangės srityje – hemorojus ar kokia kita liga – pačiam žmogui sunku nustatyti. Bet kadangi dėl išangės problemų į gydytojus kreiptis „gėda“, tai visi nemalonūs jutimai, visi netipiški dalykai toje vietoje nurašomi hemorojui. O iš tikrųjų hemorojus sudaro tik pusę visų atvejų, kai žmogus įsitikinęs, jog serga būtent juo! Kiti 50 proc. – įvairios kitos išangės ligos (įplėša, pūliniai, polipai, egzema ir net vėžys).
Apie hemorojų sklando daug mitų, atsirandančių dėl neva „gėdingos“ lokalizacijos. Hemorojus neturi nieko bendro nei su sėdimu darbu, jis tikrai nėra profesinė vairuotojų liga, kaip kalbama liaudyje. Hemorojus neatsiranda dėl to, kad žmogui užkietėjo viduriai, jam sunku tuštintis. Ir tikrai ne dėl to, kad gimdymo metu moteris stipriai stanginosi. Dar vienas mitas, kad hemorojus gali suvėžėti ar būti vidurių užkietėjimo priežastis.
Kokie hemorojaus požymiai?
Sergantis lėtiniu hemorojumi žmogus skundžiasi „iškritusiais“ mazgais, kraujavimu tuštinantis ryškiai raudonu arteriniu krauju, niežuliu.
Skausmas lėtiniam hemorojui nebūdingas. Skauda sergant ūmiu hemorojumi. Tuomet išangėje dažniausiai atsiranda skausmingas guzas – užsitrombavęs hemorojinis mazgas. Praėjus ūmiam hemorojaus periodui, išorėje gali likti didesnių ar mažesnių hemorojaus odinių išaugų (dažnai vadinamu išoriniu hemorojumi).
Ir kodėl šis negalavimas kamuoja moteris nėštumo metu ir po gimdymo?
Hemorojus su gimdymu tiesiogiai nėra susijęs, ir tikrai nereiškia, kad pagimdžiusios daug vaikų moterys sirgs hemorojumi, o negimdžiusios – ne.
Tiesiog nėštumo metu vaisiui augant kraujo tekėjimas iš mažojo dubens blogėja. Didėjanti gimda spaudžia žarnyną, kraujagysles. Nėštumo pabaigoje moteris gali pajusti nepatogumus išangės srityje, nes pilvo ertmėje padidėja slėgis, o tiesiojoje žarnoje užsistovi kraujas. Išangė gali išburkti, patinti. Nėštumo metu sutrinka ir kojų venų kraujotaka, moterims tinsta kojos, plečiasi venos. Tokie patys procesai vyksta ir išangėje. Po gimdymo tinimai atslūgsta, nemalonūs jutimai išangėje ilgainiui praeina.
Gana lengva supainioti hemorojų su kitomis išangės problemomis. Po gimdymo išangėje lieka tam tikrų odos darinių. Galėčiau šį procesą palyginti su baliono pūtimu. Kai iš išpūsto baliono staiga išleidžiame orą, juk balionėlis nebesusitraukia iki to paties dydžio, koks buvo – lieka raukšlių. Taip atsitinka ir išangėje. Nėštumo metu audiniai išsitempia, ištinsta, o po gimdymo subliūkšta, ir moteris užčiuopia, kad išangėje kažkas „kabo“. Ten kabo ne hemorojus, o odos perteklius.
Be abejo, moterims, sergančioms hemorojumi ir turinčioms polinkį šia liga sirgti, nėštumas paūmina lėtinio hemorojaus simptomus. Atsiranda galimybė susidaryti trombams hemorojiniuose mazguose.
Norint sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, reikėtų kreiptis į gydytoją proktologą.
Moterys atidėlioja šį vizitą. Gėda eiti pas gydytoją, vyrą, ir dar jauną… Kaip galite nuraminti moteris?
Ar verta taip gėdintis? Juk anksčiau ir nuogą kaklą, ir nuogą bambą buvo gėda parodyti. Reikia per šitą gėdą perlipti. Viena, kuo galiu tikrai patikinti, kad tyrimai yra neskausmingi. Jei labai labai gėda, registruokitės pas proktologę moterį. Bet juk svarbiau ne specialisto lytis, o kompetencija.
O tikrintis reikia, nes juk ankstyva diagnostika yra didžiulė gydymo sėkmė. Nors sakiau, kad hemorojus – ne vėžys, tačiau galbūt moteris mano, kad jai hemorojus, o iš tikrųjų serga tiesiosios žarnos vėžiu.
Žmonės dažnai klausia – ar galima pasitarus su vaistininku pačiam gydytis hemorojų. Kol pateksite pas proktologą, kad sumažintumėte skausmą ar nemalonius jutimus, galite išbandyti vaistinėje siūlomus preparatus nuo hemorojaus.
Kas bendro tarp vidurių užkietėjimo ir hemorojaus?
Vidurių užkietėjimas nesukelia hemorojaus, o hemorojus nesukelia vidurių užkietėjimo. Tačiau vidurių užkietėjimas apsunkina hemorojaus eigą – tuštinantis skauda, išlenda hemorojiniai mazgai. Vidurių užkietėjimas gali išprovokuoti kraujavimą. Todėl turintiems išangės bėdų visada patariama vengti vidurių užkietėjimo.
Kokios kitos dažniausios išangės ligos ir kuo jos pasireiškia?
Skausmas būdingas išangės įplėšai. Kraujo būna nedaug – keli lašai ant popieriaus. Įplėša – tai žaizda išeinamosios angos kanale, atsiradusi dėl staigaus pasituštinimo, galbūt kai žmogus tai darė ne namuose, neatsipalaidavęs, skubėdamas. Jei įsidreskiame pirštą, jis greitai užgyja laikomas sausai, ramiai, aprištas. Tačiau išangėje ant žaizdos neužklijuosi pleistro, nesubintuosi. Todėl išangės įplėšos gyja labai ilgai – kiekvienas tuštinimasis jas vėl sujudina. Užsisuka užburtas ratas – tuštinantis skauda, todėl žmogus stengiasi nesituštinti kuo ilgiau, o tada viduriai užkietėja ir dar labiau sudirgina įplėšą.
Ne visada vidurius pavyksta palaikyti normalius valgant laisvinančius maisto produktus. Todėl moterys mielai geria laisvinamuosius vaistus. Ar žarnynas negali prie jų priprasti?
Vaistinėse daugiausiai parduodama tokių laisvinamųjų vaistų, kurie stimuliuoja žarnyno veiklą. O prie visų stimuliantų – alkoholio, nikotino, narkotikų – organizmas ilgainiui pripranta. Jei laisvinamieji vaistai vartojami nuolatos, tai kasmet reikės didinti jų kiekį ir galų gale nebepadės nė milžiniška dozė. Todėl rekomenduojame naudotis klizmomis arba vartoti išmatų tūrį didinančius preparatus. Jie veikia kitaip nei stimuliuojantys žarnyno veiklą preparatai, prie jų nepriprantama.
Patarimai, kaip išvengti vidurių užkietėjimo
Jei darbas nejudrus, kas valandą darykite pertrauką, kurios metu nors 5-10 minučių pasivaikščiokite. Įpraskite kasdien bent 10 minučių pasimankštinti. Ypač efektyvūs pilvo raumenis treniruojantys pratimai.
Įpraskite tuštintis kasdien tuo pačiu metu, geriausia apie 15-20 min. po valgio, pvz., po pusryčių. Tualete praleiskite apie 10 min. Net ir nepavykus pasituštinti nesinervinkite, nebesistenkite.
Eikite į tualetą vos užsinorėjusi, noro tuštintis neslopinkite.
Įpraskite ryte vos nubudusi, dar neatsikėlusi iš lovos lengvai pamasažuoti pilvą laikrodžio rodyklės kryptimi. Galite paprašyti savo gydytojo, kad pamokytų, kaip tai daryti.
Valgykite kasdien tomis pačiomis valandomis, skirkite valgymui pakankamai laiko, kad nereikėtų skubėti, galėtumėte valgyti ramiai, gerai sukramtydama maistą.
Kasdien suvartokite 1,5-2 litrus skysčių (daugiau karštu metų laiku ir sportuojant). Vartojant daugiau skaidulų turinčio maisto, kur kas padidėja ir skysčių poreikis. Todėl jei vartosite daug skaidulų turinčio maisto, bet mažai gersite, problema gali net pasunkėti. Nepiktnaudžiaukite natūraliomis arbatomis. Įpraskite ryte atsikėlusi prieš pusryčius išgerti stiklinę šilto gėrimo (vandens su citrina ir cukrumi ar saldikliu). Gerai būtų, jei pusvalandį ar valandą prieš kitus valgymus išgertumėte po stiklinę skysčio.
Stenkitės valgyti maisto, kuriame netrūksta skaidulų (25-30 g). Skaidulomis vadinamos daržovėse, vaisiuose, grūduose esančios maisto medžiagos, kurių žmogus beveik negali suvirškinti ir pasisavinti – jas skaido tik žarnų bakterijos, bet didžioji dalis lieka žarnyne, didindamos išmatų tūrį ir gerindamos žarnų veiklą.
Vartokite raugintų (ne marinuotų) produktų: raugintų kopūstų, kitų raugintų daržovių, rauginto pieno produktų, jogurto su gyvomis bakterijomis.
Venkite ruošti maistą kepdamos riebaluose, tačiau kasdien su maistu suvartokite bent šaukštą augalinio aliejaus.
Kasdien valgykite vaisių, kai galite – ir uogų. Rinkitės verčiau vaisius, ne jų sultis – arba bent jau sultis su tirščiais. Ypač efektyvūs vaisiai – slyvos bei kiviai.
Valgykite vaisius, kuriuos galima vartoti ir su odele (obuolius, kriaušes, slyvas). Geriausia, kai jie iš savo sodo.
Verta kasdienį maistą (ypač žiemą) paįvairinti ir džiovintais vaisiais, tik juos prieš tai derėtų išmirkyti (bent keletą valandų) užpylus karštu vandeniu.
Ankštinių daržovių valgykite bent 3-4 kartus per savaitę (jomis kartais galima pakeisti ir žuvį ar mėsą).
Užkandžiams įsimeskite ne sausainių, o riešutų.
Makaronų, rafinuotų ryžių, manų kruopų, baltos duonos, konditerijos gaminių valgykite tik retkarčiais. Geriau rinkitės javainius, nevalytus ryžius, grikius, rupaus malimo duoną.
Bulves vartokite su lupenomis (įsigykite tam skirtą šepetėlį, kuriuo galima kruopščiai nutrinti visus nešvarumus prieš jas verdant arba kepant orkaitėje).
Daržoves stenkitės vartoti kiekvieno valgymo metu – ar bent jau du kartus per dieną.
Galima maistą papildomai praturtinti maisto skaidulomis, pridedant į jį kviečių sėlenų. Geriausia būtų jas prieš vartojimą palaikyti užpylus trupučiu karšto vandens. Sėlenų vartoti reikia pratintis pamažu, ir bendrą jų kiekį (ne daugiau kaip 2-3 šaukštelius per dieną) paskirstyti per keletą kartų, kad nesukeltų pilvo pūtimo ar viduriavimo.
„Mamos žurnalas“
