Mūsų portale skaitote daug „Keliaujančių mamų“ bendruomenės nuotykių. Šįkart dalinamės dar viena kelione – į Pietų Ameriką, egzotiškąją Peru, garsėjančią senovine inkų ir kitų indėnų kultūrų dvasia, alpakų ir lamų tėvyne.
O dar įdomiau, kad apie kelionę su šeima ir draugais mums pasakoja tėtis Arvydas! Kristina ir Arvydas Jievaičiai augina sūnelį Gabrielių.
Peru – 1 285 220 km² ploto, beveik 30 mln. gyventojų turinti valstybė Pietų Amerikoje. Šiaurėje ribojasi su Ekvadoru ir Kolumbija, rytuose – su Brazilija, pietryčiuose – su Bolivija, pietuose – su Čile, o vakarinius krantus skalauja Ramusis vandenynas. Sostinė – Lima, valstybinė kalba – ispanų, valiuta – naujasis solis, vyraujanti religija – krikščionybė.
Kaip gimė mintis apie Peru?
Keliautojai. Esame 4 draugai, 2 poros-šeimos. Keliaujame daugiausiai kartu – daug keliavome dar neturėdami vaikų, dabar pirma rimtesnė išvyka jau ir su atžalomis. Mums visiems apie 36-erius metus, vaikams 1,3 ir 1,5 metų.
Kodėl Peru? Mėgstame skirtingas kultūras, žmones, gamtą, todėl mielai keičiame kelionių geografiją. O vieną dieną sakome – nagi, apkeliaukime naujuosius pasaulio stebuklus! Juk šalys įdomios, vis tiek kažkada teks, tad čia toks kaip pretekstas. O buvo likusios Kinija, Brazilija ir Peru. Tad rimtai kelionei su mažais vaikais (iki 2 metų) Peru pasirodė geriausia kryptis – po kalnus vaikai nešynėse, šalis saugi, norimos lankyti vietos gana protingais būdais pasiekiamos, lankytinų (norimų) objektų nėra tiek daug. Daugiausiai pliusų surinko, tad ir susidėliojome. Keliavome iš Kauno ir Vilniaus, bet geras skrydis buvo pirktas iš Italijos (Malpensos).
Ar kelionę organizavotės patys, ar per kelionių agentūrą?
Visas savo keliones organizuojamės patys. Mėgstame kartais kitokius dalykus, terminus, mėgstame laisvę ir spręsti vietoje: veiklas, kryptis. Pasidėliojame labiau kelionės griaučius, o eigoje apsilipdome kryptimis, objektais ir t.t. Užsakome dažnai vos vieną kitą viešbutį iš anksto, nes dažniausiai užsakinėjame ir ieškome jau važiuodami į tikslą. Toks keliavimas patinka, patiriame daugiau nuotykių, įdomiau. Ir pigiau. Kelionėse naudojamės turais. Bet būna visaip.
Kiek truko ir kainavo skrydžiai, kaip juos ištvėrė vaikai?
Milanas–Lima (per Madridą ) kainavo maždaug 1300 eurų už 2 suaugusiuosius ir vaiką iki 2 metų. Keliaujame su rankiniais bagažais, papildomai registruotų neperkame. Dar skrydžiai į Italiją kainavo keliasdešimt eurų žmogui, „Wizzair“ nukėlė skrydžius, teko pasikeisti bilietus, tad atsirado papildoma nakvynė Italijoje. Taip kartais atsitinka.
Skrydis Milanas–Madridas truko apie 1,5 val., ilgasis skrydis Madridas–Lima – apie 12 valandų. Stebėtinai viskas gerai. Vaikai ir tėvai daug miegojo, pavaikščiojo tarp kėdžių, bendravo su keleiviais – tikrai neprailgo. Kad sakyčiau patogu buvo – tai tikrai ne. Vežimėliai, krepšiai, spurdantys vaikai. Skrydžiuose tenka laikyti juos ant savęs. Bet niekas ir nežadėjo lengvumo. Visas sunkumas atsiperka kitaip.
Kas įveikė laiko skirtumą lengviau – suaugusieji ar vaikai?
Išskridome vakare, o atskridome 6 val. ryte vietos laiku. Šiek tiek pailsėjome viešbutyje, vaikai irgi prisitaikė ir lengvai susidėliojo į savo 2 kartų miegus per dieną. Keliasi vaikai anksti, tai mes taip pat, dieną baigiame irgi anksti. Visiems gerai, stengiamės pailsėti ir vaikus pailsinti.
Su kokiais dar neįprastais nepatogumais susidūrėte Peru?
Bent jau aš realybę priimu tokią, kokia ji yra. Rečiau kuo stebiuosi, kraipau galvą ar pirštą prie smilkinio sukioju. O būna visaip. Tokia realybė. Jau ne vienoje šalyje keliaujant su vaiku taksi nėra kėdučių, vaikus tenka ant rankų laikyti. Kai skridome vidiniu skrydžiu į iš Limos į Kuską, prašėme saugos diržo vaikui. Atrodė, kad nėra labai daug apie tokį girdėję. Nebūna, sakė – ir vėl ant rankų laikėme.
Viešbučiuose nesvarbu, turi ar neturi vaikų, – niekas nesikeičia. Nei brangsta, nei vaikui lovą papildomai pasiūlo. Vargina, kad mažai liftų, kad vežimus nuo šaligatvių kilnoti tenka, viešbučiuose į 3 aukštą nešiotis ar į restoranus su užmigusiais kabarotis.
Ir gatvėse nedaug matėme vaikus vežiojant vežimėliuose – per savaitę jų matėme tik Limoje, Kuske – išvis ne. Bet ir Lima nuo Kusko (pietų) labai skiriasi viskuo, ne tik ekonomine situacija. Kanuose tikrai labai mažai keliautojų su bet kokio amžiaus vaikais. Faktas, kad šviesiaodžius, šviesiaplaukius labai mėgsta. O dar ir vieno iš mūsų keliautojų akys žydros…
Ką aplankėte? Kaip sekėsi tai padaryti su kūdikiu vežimėlyje?
Šiek tiek apibėgome Peru sostinės Limos įžymybes – parkus, fontanus, gatves, istorinį palikimą. Daug vaikščiojome promenada pakrantėje. Lima gana patogi keliauti su vežimėliais. Užsakome didesnius uberius, sulankstome vežimėlius ir gana patogiai keliaujame. Kai atvykome Kusko miestą, keliauti su vežimėliais sunkiau – siauri šaligatviai, akmeninis grindinys. Maču Pikču link keliavome traukiniais, autobusais ir taksi, tai daug kraustymosi su vežimais, daugiau naudojomės nešynėmis.
Aplankėme miestelį kalnuose Aqua Caliientes, Machiu Picchu, druskos kasyklas.
Ką atradote naujo šioje kelionėje (maistas, nematyta architektūra, papročiai)?
Bene pagrindinis kelionės tikslas buvo kalnai ir Maču Pikču. Tad sudomino inkų (indėnų) civilizacija, kaip skirtingai gyvenama taip toli nuo mūsų. Peru buvo kolonizuota ispanų, tad kaip ir kitose ispaniškai kalbančiose šalyse architektūra, miestų suplanavimai gana panašūs. Bet tos raudonos stogų čerpės, fazendos, bažnyčios ir miestų aikštės labai žavi. Kas labai kitaip – tai maistas. Labai daug bulvių, didžiulės ir ištaigingos porcijos – skanu. Peru virtuvės pasididžiavimas – Sevičė. Tai jūros gėrybių užkandis, valgytas Peru prieš daugelį šimtų metų. Daug valgoma ir alpakų, ir jūrų kiaulyčių mėsos. Kai kurie tradiciniai patiekalai tikriausiai atsiradę iš skurdo.
Ką palinkėtumėte svajojantiems, bet nedrįstantiems keliauti su vaikais?
Man atrodo, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir prioritetų. Neprivalai būti ar labai turtingas, ar labai protingas, kad siektum savo tikslų. Keliavome ir dar neturėdami vaikų, gal truputį geriau ir prabangiau.
Jei kelionėse vietiniai gyventojai naudojasi kukliais viešbučiais, mes irgi, jei valgo gatvės maistą, mes irgi valgome. Svarbiausia nebijoti, priimti realybę ir kultūrinius skirtumus, laikytis minimalios higienos, ir viskas bus gerai. Turėti idėjų, ką darysi, jei nutiks viena ar kita situacija, jei apsirgs vaikas ir t.t.
Buvome iš pradžių nusipirkę vežimėlį už 20 eurų, kad jei lėktuve sulaužys ar dings, nebūtų gaila. Jei nesunkiai apsirgs kažkas, vaistų turime visokioms situacijoms. Ir be panikos. Ramybė padeda priimti gerus sprendimus. Jei tėvai norės tyrinėti ir pažinti pasaulį, vaikai irgi norės. Nereikia visko drausti: vaikas išsitepė? O Dieve, ką daryti! O gal vaikas bučiuoja vietinį nešvarų vaiką? Ramiai, tegul tyrinėja! Viskas elementaru ir kasdieniška!
Daug kelionių istorijų https://keliaujanciosmamos.lt/
