Keliaujančios mamos Varšuvoje: jūsų dėmesiui nuotykių pilna kelionė.
Kelionės atneša ne tik smagių įspūdžių, bet ir daug neįkainojamos patirties. Dvi keliaujančios mamos Alina ir Giedrė dalinasi nuotykiais, kurie kažkam galėtų atrodyti kaip košmaras ir atbaidyti nuo tolesnių kelionių. Bent jau su vaikais. O šios mamos juokiasi – Lenkijoje sugedus automobiliui, neveikiant kortelėms ir susiklosčius kitoms nepalankioms aplinkybėms, vis tiek sugebėjo aplankyti nemažai suplanuotų vietų, kelionę atsimena kaip nuotykį, o nuo kelionių jų nesulaikys niekas! Ir paneigia savo pasakojimu mitą, kad moterims vienoms į savarankišką kelionę automobiliu leistis baisu ar net neįmanoma. Skaitykite pasakojimą „Keliaujančios mamos Varšuvoje“.
Idėja keliauti į Varšuvą
Artėja ilgasis savaitgalis, prognozės pranašauja blogą orą, gimtojo miesto apylinkės, takai ir keleliai ne kartą išmaišyti, į ausį zirziantys vaikai – „o ką veiksim savaitgalį“. Ir taip be didelių pasiruošimų, planų ir maršrutų beveik paskutinę dieną dviem draugėm gimsta mintis: „O kodėl neaplankius kaimynų ir nepatyrinėjus Varšuvos?“

1 diena
Penktadienį anksčiau pabėgusios iš darbų čiumpame kuprines ir jau 16 valandą sėdime automobilyje. Ekipažas visai smagus: dvi mamos, du nekantrūs dešimtmečiai ir sunkiai nuo telefono atplėšiama „beveik paauglė“. Iki Varšuvos 600 kilometrų, bet puiki nuotaika, savaitgalio planų aptarimas ir nesibaigiančios derybos laiką tiesiog pradangino.
Net nepastebėjome, kaip 23:00 jau stovėjome pasirinkto viešbutuko kieme. Beje, galime nuoširdžiai rekomenduoti „Anna Noclegi“. Nebrangūs, paprasti bet labai tvarkingi svečių namai Varšuvos pakraštyje (rinkomės šią vietą ir dėl to, kad labai patogus susisiekimas su „Suntago“ vandens parku, o juk mes norime būti ten kuo anksčiau ir išvengti eilių). Pavargę po kelionės sukrentame miegoti.

2 diena
Prabundame anksti, vaikus padeda pažadinti meilus ryžikas, kuris mikliai įsliuogė į kambarį vos pradarius duris ir murkdamas ėjo tikrinti, kas gi svečiuojasi jo namuose. Ramiai susiruošę judame išgirtojo „Suntago“ vandens parko link. Buvome skaičiusios, kad reikia nusiteikti ilgoms eilėms, ypač savaitgaliais. Bet gal, kad atvažiavome parkui praveriant duris, o gal mums tiesiog pasisekė, bet eilėje palaukti teko tik apie 20 minučių.
Tiesą sakant, kaip iš didžiausio Europoje vandens parko tikėjomės daugiau, bet kadangi su vaikais į pirčių erdvę nėjome, tai išbandėme ne visus parko privalumus. Didžiulės eilės prie nusileidimo takelių nežavėjo mūsų nekantruolių, tai taupydamos laiką mudvi užimdavome eiles, o vaikai nusileidę atbėgdavo patikrinti, prie kurios eilė čiuožti jau beveik atėjo.

Vaikams pramogų tikrai netrūko: vidaus ir lauko baseinai, putų šou, laikinos tatuiruotės ar piešinukai ant veidų, tik spėk suktis. Pavargę bet laimingi apie 18:00 susiruošėme į viešbutį.
Nuvažiavome vos keletą kilometrų ir prasidėjo mūsų nuotykiai ir bėdos su automobiliu. Užsidegusios beveik visos prietaisų skydelio lemputės, krentančios apsukos, mažėjantis greitis nežadėjo nieko gero, o mes juk autostradoje, svetimoje šalyje ir dar šeštadienio vakarą. Mums pasisekė, kad netoliese buvo degalinė.
Sustojome ir paskambinome draugams bei pažįstamiems, gavome patarimų nuo „pasuk raktelį palaikyk atsuk ir vėl pasuk“ iki „atjunkite akumą arba oro srauto daviklį“ (kas jis?). Ir, žinoma, moters automobilyje tikrai nėra nepriekaištingai sukomplektuotos įrankių dėžės.
Visa laimė, kad gyvenimo patirtis rodo, jog nėra nieko, ko neatsuktų, neatidarytų peilis ar šakutė. Išbandžiusios patarimus ir draugų nuotolinio konsultavimo kantrybę, supratome, jog nieko nebus. Mašina važiuoja, bet tik avariniu režimu, o visų internete rastų servisų telefonai išjungti (nieko keisto – juk savaitgalis ir dar šventinis).

Lėtai nusigauname iki savo viešbutuko. Lengviau atsipučiame ir tik tada suprantame, kad suklydome ir šį viešbutį užsakėme ne šiai, o kitai nakčiai… Visi pavargę, temsta, mašina sugedusi ir dar miegoti neturime kur, tiesiog puiku! Greitai susiimame ir puolame ieškoti artimiausios vietos nakvynei. Surasti ne taip ir paprasta viskas užimta, o lįsti arčiau centro su tokiu automobiliu baisu.
Galų gale pasiseka rasti svečių namus už poros kvartalų, turinčius laisvą kambarį. Trijų aukštų, senas, nuosavas namas su mažyčiu kiemuku atrodė gana nejaukiai. Įėjus per duris, langelis už kurio sėdi piktokas dėdė (jausmas panašus kaip studijų laikais, kai grįžti pavėlavęs į bendrabutį ir stengiesi prasmukti pro piktą budintįjį).
Reikia susimokėti ir kažkodėl nė vienos iš mano dviejų kortelių nepriima, aparatas vis pypsi, piktas dėdė bando vėl ir bei įtariai žiūri į mus. Bando draugė. Į telefoną iškart ateina žinutė, kad nuskaityta pinigų suma, lengviau atsipučiame, bet dėdės aparatas išspausdina kvituką, kad mokėjimas nepavyko. Bandome aiškintis, bet ką ten jam paaiškinsi, ant kvituko kelis kartus nervingai apibraukė kažkokį lenkišką žodį ir piktai žiūri į mus. Aišku, grynųjų beveik neturime. Puolame knisti kišenes, rankines, automobilį.
Gerai dar, kad vaikai buvo nespėję išleisti senelių įbruktų kišenpinigių ledams. Šiaip ne taip surinkome reikiamą sumą ir gavome gerą pamoką, kad visada reikia turėti nors šiek tiek grynųjų.

Įsikūrėme, o dar tik 20 valanda vakaro, nejau taip ir tūnosime mažučiame kambaryje? Mašina juk važiuojanti. Nutariame važiuote į centrą. Keletą kartų užgesusios, palengva, bet pasiekiame centrą. O ten veiksmas vyksta kaip dieną, pilna žmonių, veikiančios kavinukės, parduotuvės, pasijutome tarsi į kažkokią miesto šventę patekę. Beje, labai sužavėjo „Saxon Garden“ aikštė.
Tamsoje degantys fakelai, žygiuojantys kareiviai, aplanko toks keistas, šiurpuliais kūną prabėgantis jausmas. Jau kur kas po 12 nakties grįžome į viešbutį ir pilni įspūdžių kritome ilsėtis.

3 diena
Nuo pat ryto puolame ieškoti, kas galėtų apžiūrėti automobilį, juk mūsų kelionė tik prasidėjusi, o dar ir ilgas kelias namo priešaky. Pavyksta prisiskambinti keliems servisiukams. Nepatenkinti, kad kalbame tik angliškai arba rusiškai, pusiau lenkiškai paaiškina, kad gali priimti geriausiu atveju tik ryt, ir tai dar neaišku. Gerai, kad feisbukas visagalis padėjo rasti žmogų, kuris pasigailėjo ir pasakė atvažiuoti po pietų (primename, kad šiandien sekmadienis). Po pietų tai po pietų, turime dar daug gražaus laiko, tęsiame atostogas.

Šiandienos plane Varšuvos gyvūnų parkas. Sunkiai randame kur pastatyti automobilį. Pats parkas labai didelis, diena karšta, gerai, kad yra atskirų pastatų su terariumais, akvariumais, kuriuose galima pasislėpti nuo alinančios saulės. Nors parko teritorija apie 40 hektarų ir čia galima pamatyti 500 rūšių gyvūnų, didelio susižavėjimo jis mums nesukėlė (galbūt, kad dar buvo neišdilę įspūdžiai po Gran Kanarijos įspūdingo zoologijos sodo). Bet vieną kartą pamatyti tikrai verta. Sukirtę po porciją ledų, lekiame ieškoti serviso, kuris yra maždaug už 30 km nuo Varšuvos.
Meistras įsijungęs kompiuterį įtariai žiūri į mus ir netiki, kad mes čia iš Lietuvos su tuo mašiniuku atlėkėme, nes rodo klaidas beveik visose sistemose. Matyt, gailūs žvilgsniai neleido mūsų palikti likimo valioje, liepė atvažiuoti ryt, pažadėjo surasti detalę ir pabandyti atgaivint mūsų plieninį žirgą, kad bent namo parvežtų. Laimingos, atradusios šviesą tunelio gale, lekiame (tiksliau šliaužiame avariniu režimu) atgal į Varšuvą.
Labai jau norime užkilti į apžvalginį pilies bokštą. Vaizdas iš viršaus tikrai kerintis, tik patariame pasirūpinti bilietais iš anksto, nes eilės prie bilietų tokios, kur nei pradžios, nei galo nematyti.

4 diena
Planai truputį atsilieka, juos tenka koreguoti dėl automobilio gedimo. Skambutis iš serviso, detalė bus tik po pietų. Vadinasi, turime laiko „Koperniko“ muziejui. Įspūdingas dviejų aukštų pastatas, kuriame praktiškai galima išbandyti ir susipažinti su įvairiais fizikiniais, cheminiais ir gamtos reiškiniais. Ten tikrai galima praleisti visą dieną. Vaikai sužavėti lekia nuo vieno įrenginio prie kito, veiklos netrūko ir mums.
Bilietus rekomenduojame įsigyti internetu, tik turėkite galvoje, jog reikia gana tiksliai susiplanuoti laiką, nes įėjimas vyksta pagal konkrečias pasirinktas valandas, galima atvykti pusvalandį prieš numatytą laiką arba 15 min po. Deja, laikas mus spaudžia, jau beveik pietūs.
Kitoje gatvės pusėje esančiame pastate įsikūrusi labai jauki kavinių erdvė. Vienoje vietoje veikia daugybė bariukų, kurie siūlo paragauti turbūt viso pasaulio virtuvių. Būtinai apsilankykite. Beje, ir pats muziejus įsikūręs labai gražioje vietoje prie upės. Raskite bent pusvalanduką pasivaikščioti upės pakrante (eidami galite pasiekti zoologijos sodą), o gal įsitaisyti ten esančiose lauko kavinukėse ir mėgautis nuostabiais vaizdais.

Paliekame Varšuvą ir judame į servisą (jis pakeliui į namus). Po kelių valandų bandymo taisyti automobilį išgirstame, kad niekuo mums padėt negali, reikalingas rimtas remontas, o šventinėmis dienomis niekas nedirba. Iki namų daugiau kaip 500 km. Ką daryti? Ieškoti tralo ir autobusu grįžti namo? Pasitarusios nusprendžiame, kad esam gimusios po laiminga žvaigžde, todėl rizikuojame važiuoti tokia mašina namo.
Kadangi mūsų greitis ribotas (mašina važiuoja avariniu režimu), o ir neaišku, ar „datempsim“, pasirinkome grįžti ne autostrada, o senuoju keliu pro miestelius. Besikeičiantys vaizdai, miesteliai, galvos pilnos įspūdžių, pakelės kavinė su skaniais tradiciniais lenkiškais koldūnais ir artėjantys namai neleido kelionei prailgti. Spėkite, ar laimingai grįžome? Aišku, kad taip! Ir dar aplankę visas pageidautas vietas (na, išskyrus autoservisą).

Matematika
Paskaičiavome, kad kurui išleidome apie 100 Eur. Trys nakvynės – 200 Eur (padalinkite dviem šeimoms). O jau toliau pagal jūsų norus ir galimybes. Vandens parko bilietai visai dienai 37 Eur suaugusiajam ir 30 Eur vaikui, Koperniko muziejus suaugusiam 7,5 Eur, vaikui – 5 Eur. Zoologijos sodas apie 8 eurus žmogui.

Padrąsinimas visoms mamoms
Norėtume padrąsinti vienišas mamas, kad keliauti galima ir vienoms, ir tikrai nebrangiai. Visai nebūtina keliauti tik per kelionių agentūras su „all inclusive“. Dabar, kai lėktuvo bilietai kainuoja panašiai kaip apsilankymas kino teatre, kai automobilis jau yra neatsiejama kasdienybės dalis, kai informacija apie bet kurį pasaulio kampelį nesunkiai randama, tereikia rasti smagią kompaniją ir leistis į nuotykius.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
O jei vienoms nedrąsu, kompaniją visada rasite klube „Keliaujančios mamos“.
Susiję straipsniai