„Keliaujančios mamos“ pasakoja: 3 savaitės Ugandoje su trimečiu

Bendruomenė „Keliaujančios mamos“ jau nekart stebino savo drąsa pažinti pasaulį kartu su vaikais. Šįkart pratęsime kelionių istorijas apie apsilankymą dar vienoje Afrikos šalyje. Ir taip, vėl – savarankiškai!

Savo įspūdžiais iš ką tik pasibaigusios kelionės dalinasi mama Rimutė Zagurskienė. Ji su vyru Osvaldu ir beveik 4 metų sūneliu Titu tris savaites praleido Afrikoje.

Šeimyninės egzotikos beieškant

Trimetis sūnus Titas, vartydamas knygą su pasaulio žemėlapiu, bedė į Afriką ir sakė: „Noriu į šitą žemyną“. Mūsų šeima vis ieško naujų krypčių ir nuotykių, tad ir čia buvo ne išimtis – pradėjome domėtis. Įvertinome, kad pirmas kartas Afrikoje gali šokiruoti, tad rinkomės egzotiką, saugumą ir optimalų dydį pamatyti kiek įmanoma daugiau. Taip nukrypome Ugandos link. Keliavome šių metų sausio pabaigoje – vasario pradžioje.

Pati kelionė su „Turkish Airlines“ iš Vilniaus į Stambulą streso nekėlė, nes buvo su patogiu 3 valandų tarpu persėdimui. O iš Stambulo laukė dar 9 valandų skrydis iki Ugandos, Entebės (EBB). Tik reikia turėti omeny, kad skrydžio metu nusileidžiama Kigalyje (Ruandoje), kur įlaipinami ir išlaipinami keleiviai. Dėl to vidury nakties tenka išsibudinti.

Pagaliau pasiekus raudonąją žemę, pasitinka išsvajota ir viduržiemį išsiilgta šiluma. Vizos reikalingos, jas galima iš anksto gauti internetu (50 USD mokestis žmogui). Beje, keliaujant į Ugandą reikalingas geltonojo drugio skiepas. Jo įrodymą reikia įkelti pateikiant dokumentus vizai.

Imigracijos procedūra turint visus dokumentus – vienas juokas. Bent mums tikrai pasitaikė malonesni ir operatyvesni darbuotojai nei Vietname ar Malaizijoje. Oro uoste iškart galima išsikeisti pinigų (patartina dolerius) ir pasirūpinti interneto kortele (AirTel rekomenduojamas kaip vienas plačiausiai veikiančių tinklų). Planai nuo 3GB ir kainos nuo 4 Eur. Vienas saugiausių būdų keliauti iš oro uosto – SAFE Boda taksi programėlė. Jums iškart parodys kainas.

Daug keliautojų pirmą dieną lieka Entebėje. Mes atskridome anksti ryte, tad keliavome iškart į Kampalą, sostinę. Iš ten prasideda visi maršrutai į kitus miestus, jei keliaujama vietiniu transportu. Eismas Ugandoje baisus. Pagrindiniai keliai veda į Kampalą, bet ir jie nėra nei labai platūs, nei kokybiški. O dar paminėkime, kad didžioji dauguma – per nesibaigiančius miestelius. Bet mes mėgstame iš tikrųjų pajusti vietinį gyvenimą, tad ir kelionės vyko autobusais, mikroautobusais, o kur nebuvo tokio varianto, – tuomet privačiu pervežimu.

Kelionės taškai:

Entebės oro uostas – Kampala. Čia prasidėjo mūsų adaptacija, o pirmiems dieviško skonio didžiuliams mangams išleidome po 0,5 euro.

Kampala – Mbale – Sipi. 275 km kelionė truko 12 valandų. Supratome, ką reiškia vietinių „tuoj“ ir kelių būklė. Galutinį tikslą pasiekėme sutemus, bet buvome nuostabiai sutikti šeimininkų. Pasirūpino šilta vakariene, prailgintuvu, kad tiktų EU kištukai (nepamirškite adapterio!), ir palinkėjo gero poilsio. Ryte pabudę ir apsidairę, supratome, kokiame rojaus kampelyje atsidūrėme! Kuomet vaikštai beveik ant skardžio ir po tavimi plyti bananų palmių kloniai, o šone matyti vienas iš vietinių krioklių. Tikras ramybės ir egzotikos mišinys. Čia galima ir žygiuoti kalnais su gidais, ir keliauti į kavos gaminimo patirtis nuo pupelės iki puodelio. Kiekvienos sodybos šeimininkai viską suorganizuos – nuo gido ir žygių iki lauktuvėms perkamų pupelių iš vietinės bendruomenės, ryte paskrudintų ant keptuvės.

Keliaujant į Ugandą reikalingas geltonojo drugio skiepas

Sipi – Mbale – Lira – Murchinson Falls. Planuojant kelionę, buvo matyti, kad dažnai Murchinson Falls pasiekiama iš Kampalos, bet mes norėjome išvengti keliavimo pirmyn–atgal, dėl to pasirinkome papildomą nakvynę Liros mieste ir iš ten važiavome privačiu transportu.

Murchinson Falls vienas didžiausių traukos objektų Ugandoje. Laukinės gyvūnijos pilnas nacionalinis parkas su žirafomis, liūtais, drambliais, antilopėmis, paukščiais. Nilo upė su begemotais, krokodilais. Gyvenimas Mama Vashindi sodyboje pranoko lūkesčius – mėgavomės gamta, baseinu, Nilo kraštovaizdžiu, puikiu pilnu maitinimu, važiavome į du safarius (rytinį ir vakarinį), plaukėme laivu Nilu ir apžiūrinėjome krioklius. Visas paketas 2+1 mums kainavo apie 1000 Eur trims naktims.

Murchinson Falls – Kampala. Grįžimas iš egzotikos, gamtos garsų į perpildytą, kamščiais alsuojančią sostinę nėra lengvas, bet pora naktų pasimėgavome ir tuo. Nenupasakojamas kiekis daržovių ir vaisių turguose juokingai mažomis kainomis. Pavyzdžiui, į delną netelpantis avokadas kainuoja 0.25 Eur, bananai kekėmis – iki 0,5 Eur ir t.t. Patarimas: visuomet paprašykite, kad vietiniai pardavėjai geriausiai parinktų vaisius ir daržoves, nes tie, kurie mums atrodo tinkami, dažniausiai nebūna tokie geri, kaip jų parinkti. Norintiems taupyti laiką ir keliaujantiems nuomotu automobiliu drąsiai siūlyčiau Kampalą išvis praleisti.

Kampala – Mburo Lake National park. 230 km ir 5 valandų kelias autobusu. Tik išlipus ant pagrindinio kelio vietiniai iškart prisistato pasiūlyti pagalbą. Ir tokiu būdu taksi nebūtinai bus brangesnis – ypač, jei žinote apytikres kainas. Apsistojome Leopard Rest Camp sodyboje, kuri nutolusi apie 12 km nuo pagrindinio kelio. Garantuota ramybė, vienas geriausių tiek mėsos, tiek vegetariškų patiekalų restoranas. Pats parkas mėgstamas turistų dėl dviejų priežasčių: paukščių įvairovės ir zebrų gausos. Garantuoju, bus abiejų. Kas ypatinga – čia galima su gidu eiti pėsčiomis ir stebėti zebrus iš labai arti, tikrai unikali patirtis.

Šeima mėgsta iš tikrųjų pajusti vietinį gyvenimą, tad ir kelionės vyko autobusais, mikroautobusais, o kur nebuvo tokio varianto, – tuomet privačiu pervežimu

Mburo National Park – Lake Bunyonyi. Dar 200 km žemyn į pietus. Sudėtingas ir kartu žavus keliavimas, kai nežinai, kada autobusas bus, nes tvarkaraščio tiesiog nėra. Lauki ir tikiesi. Smagu, jog visada sulauki. Nebūtinai telpi į pirmąjį, bet anksčiau ar vėliau pavyksta įlipti. Kelias Bunyonyi ežero link įspūdingas, kadangi kylama į 2,200 m aukštį. Pro langą palydėjome ne vieną kavos plantaciją, slėnius, neaprėpiamas žalumas ir stūksančius kalnus. Vasario mėnuo šiame regione yra ne sezoninis, priskiriamas prie lietingų. Tačiau, neskaitant daugiau miglos panoramoms nei norėtume, visa kita – puiku. Ežeras didelis, turintis apie 30 salelių. Jose galima gyventi tiek prabangiose vilose, tiek turistinio stiliaus nameliuose. Labai smagu, kad visur drąsu vaikščioti patiems, – tiek užlipti į panoramines apžvalgas ar apsilankyti kitų sodybų restoranuose, tiek paplaukioti ežere kajakais ar vietinėmis medinėmis kanojomis. Yra bent pora sodybų, kur už nedidelį mokestį galima mėgautis baseinais su rankšluosčiais, restoranų aptarnavimu ir t.t.

Lake Bunyonyi – Entebbe. Paskutinė atkarpa apie 350 km truko pusvalandį taksi, 8 val. autobusu ir dar 1,5 val. paskutiniams 30 km jų vietiniu mikroautobusiuku (matatu). Entebbe yra nedidelė, bet dėl oro uosto populiari, išvystyta, visur sutinkama turistų, puikiai tinka paskutinėms dienoms prieš skrydį prisipildyti lauktuvių ir dar pasimėgauti ežero, žalumos ir poilsio akimirkomis. Skrydis atgal labai patogus, nes 7 val. iki Stambulo ir 3 val. persėdimas. Dar vienas nemažas pliusas, kad grįžus nėra problemų dėl laiko juostų skirtumo, kadangi laikas skiriasi tik valanda.

Uganda tapo lūkesčius stipriai viršijusiu atradimu

Apibendrinant: Uganda mums tapo lūkesčius stipriai viršijusiu atradimu. Toli nuo komforto, be galo daug naujų patirčių, praplėstų kantrybės, vaizduotės ribų. Keliauti su vaiku yra tiek sudėtinga, kiek ir visur kitur, – reikia daug kantrybės, bet kartu ir pasitikėjimo. Beveik niekur neegzistuojančias žaidimų aikšteles judriam berniukui pakeičia lazdos, akmenys ir molis. Gamtos garsai žadina smalsumą ir milijoną klausimų. Vietiniai tikrai paslaugūs, svetingi ir susidomėję. Maistas įvairus, daug daržovių, vaisių, kiaušinių ir mėsos. Iš vietinių užkandžių privaloma paragauti Egg Rolex ir šviežiai iškeptų Mandazi desertų bei bananų duonos.

Uganda – dar tikrai neatrasta ir ne dažno keliautojo sąraše sutinkama kryptis, bet verta kiekvienos planavimo valandos!