Atostogos – tai galimybių laikas išvysti naujas šalis, aplankyti jau pamėgtas bei išbandyti įvairius keliavimo būdus kartu su šeima. Tačiau „Keliaujančių mamų“ bendruomenė yra tokia įvairi, kad kaskart net pačios nustembame pamačiusios neįtikėtinas šeimų kelionių istorijas. Šiandien dalinamės mamos Emilijos istorija – apie jos gyvenimą ir keliones laivu kartu su šeima!
Susipažinkite su Emilijos šeima:
Emilija – gimusi ir užaugusi Lietuvoje, Stevas – gimęs Prancūzijoje ir Adelyna – jų dukrytė, 2020 metais gimusi Pietų Prancūzijoje. Kaip pora Emilija ir Stevas kartu jau 11 metų ir jau spėjo pagyventi Tailande, Rumunijoje, Prancūzijoje bei Dubajuje. Kai keitėsi gyvenamosios vietos, keitėsi ir veiklos: nuo baldų parduotuvių iki laivybos. Laivyba šeimai ir davė mintį keliauti ir pažinti pasaulį kitaip – buriniu laivu.
Taigi 2021 metais nusipirkę savo laivą jie pradėjo kelionę iš Vakarų Prancūzijos ir jau yra aplankę daugelį vietų nuo Viduržemio jūros vakarų iki Graikijos, o šią žiemą perplaukė Atlantą tyrinėdami Karibų salas. Taip per dvejus metus jau nukeliavo daugiau nei 11 000 mylių.
Emilija, papasakokite, kaip nusprendėte pasirinkti tokį keliavimo būdą? Ar vandens stichija jums artima, ar tai buvo spontaniškas sprendimas?
Gyvendama Lietuvoje, nežinojau nieko apie laivus, o kad juose gyvena žmonės, net nepagalvodavau. Vienintelis kartas, kai plaukiau, tai buvo su tėvais kruiziniame laive bei krovininiame kelte, kuris plaukė iš Klaipėdos į Stokholmą.
Atvykusi gyventi į Pietų Prancūziją, pradėjau ieškoti kažkokios veiklos, tačiau nemokant prancūzų kalbos, tai padaryti gana sudėtinga. Vienas iš variantų buvo įsidarbinti jachtoje, kadangi jachtų klientai retai kada būna prancūzai ir prancūzų kalba nėra būtina. Ten nereikalaujama ir daug žinoti apie laivus. Daug nedvejojusi įsidarbinau 47 metrų jachtoje, kurioje padirbau visą sezoną, o tada laukė nauji mokymai, kapitono licencijos gavimas, per 3 metus daugiau laiko praleisdavau uostuose bei ant vandens nei namuose.
Kai su draugu pradėjome dairytis kitos valstybės, kur gyventi, (norėjome permainų, bet nežinojome, ko konkrečiai), atėjo mintis, kad geriausia būtų keliauti su visu „namu“. Stevas užaugęs Pietuose, todėl laivai nuo mažų dienų nebuvo svetimi, o ir mano žinios jau buvo pakankamos, kad suprastume, jog mums labiausiai tinkantis variantas yra burinis laivas.
Kaip dalinatės pareigas, budėjimus laive su vyru? Ar lengva tai suderinti su mamos pareigomis?
Plaukimas, dar neturint vaikų ir po vaiko gimimo skiriasi. Seniau daugiausia plaukiodavome dieną, dabar ilgiau plaukiame naktimis, kai vaikas miega. Dažniausiai plaukdami budime kas 4 valandas naktį, o dieną – kaip išeina, bet vyras tikrai daugiau valandų būna „prie vairo“, kadangi aš būnu su vaiku.
Tiesa, kuo dukrytė vyresnė, tuo paprasčiau – jau pradeda suprasti, jei mamai reikia eiti „bures pataisyti“. Jei švartuojamės uoste, ji gali sėdėti ramiai prie pilotažo, nebereikia kiekvienąkart ištraukti nešynės ir „prisegti“ ją prie savęs bijant, kad kas atsitiks, kol neturime laiko visko sužiūrėti.
Ar nebaisu buvo pasiryžti plaukti per Atlanto vandenyną su vaiku? Kokių pasiruošimų tam reikėjo?
Iš tiesų baimės kaip ir neturėjau, nes jaučiausi pasiruošusi, be to, Adelyna jau buvo keliavusi pakankamai, kad jausčiausi rami.
Vienas iš didžiausių nerimų buvo tai, ar vaikas turės kuo užsiimti, juk ilgą laiką negalėsime išlipti iš laivo. Konsultavausi su keliomis mamomis, kurios jau plaukė su vaikais, prisipirkau daug įvairiausių žaislų, knygų, užsiėmimų ir visus juos suslėpiau po jos lova. Plaukiant viską pamažu traukiau, kad vis būtų naujos veiklos. Manau, man visai puikiai pavyko užimti ją, nepanašu, kad jai kelionė būtų prailgusi.
Tiesa, buvo rūpesčių ir dėl sveikatos, todėl apsirūpinau visais būtinais vaistais, kuriuos rekomendavo jos pediatras. Yra tam tikras sąrašas vaistinėlės priemonių, kurias rekomenduojama turėti plaukiant per Atlantą.
Kiek laiko trunka tokia kelionė per Atlantą laivu? Kaip atrodo jūsų maisto racionas, plaukiant vandenynu?
Kelionė turėjo trukti maždaug 3 savaites nuo Kanarų salų, tačiau išplaukę mes nusprendėme sustoti Žaliojo Kyšulio salose, po to pats plaukimas truko tik 2 savaites.
Adelynos dienos rutina bei maisto racionas, plaukiant per Atlantą, nepakito, tuo tarpu mums sunkiau sekėsi kartu susėsti prie stalo – dėl budėjimo skirtingais laikais. Kartu valgėme tik vakarienes. Buvome nusipirkę daugybę maisto, kad nereikėtų ieškoti parduotuvių dar 2 savaites, kai pasiekėme Karibus. Mano nuostabai net atsiplukdėme keletą šviežių vaisių.
Kitąkart nepirkčiau tiek daug bananų, nes viduryje Atlanto teko valgyt tik juos ir visus patiekalus gaminom su jais, kad neišmestume nesunaudoto maisto. Taip atsivalgėme bananų, kad prireikė mėnesio, kad vėl į juos pažiūrėčiau.
Kur jau esate pabuvę plaukdami? Kur labiausiai patiko ar atvirkščiai – nebenorėtumėte sugrįžti?
Pabuvojome Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Kanarų salose, Žaliojo Kyšulio salose, Martinikoje, Gvadelupėje, Antigua ir Barbuda, Šv. Baltromėjaus, Šv. Martino, Britų Mergelių salose.
Viduržemio jūroje labiausiai patiko Graikija, ten tikrai noriu grįžti ir tik su laivu. Ir Korsika, nors čia nebuvome ilgai, bet šią salą be galo myliu. Visiems ją rekomenduoju aplankyti. Iš Karibų salų labiausiai patiko Antigua ir Barbuda bei Britų Mergelių salos.
O kur nenorėčiau grįžti, tai turbūt nėra tokios vietos, nes jos visos unikalios ir visos turinčios kažką, dėl ko nori grįžti.
Kaip derinate darbus ir vaiko lavinimą, socializaciją, ar bendraujate su kitais buriuotojais?
Mūsų vaikas dar mažas, todėl lavinimas kol kas – labiau sensorinis. Man pačiai asmeniškai labai patinka Marijos Montessori mokymo metodika, pasisekė, kad mano draugo sesė yra sertifikuota Montessori mokytoja, todėl dažnai jos klausiu patarimų, kaip šią metodiką galiu pritaikyti laive.
Mūsų mažoji nėra iš tų, kurie labai ieškotų draugų. Su kitomis buriuojančiomis šeimomis dažnai keliaujame kartu. Adelynai labiausiai patinka žaisti su kitais žaislais kituose laivuose, o ne su pačiais vaikais, bet čia greičiausiai skirtingi vaikų charakteriai.
Leidžiame vieni kitiems ir pailsėti nuo savų vaikų – arba mes juos pasiimame, arba mes „atiduodame“ kelioms valandoms, kad pabūtume dviese.
Papasakokite apie savo laivą: kuo jis skiriasi nuo įprastų namų?
Gyvename ir keliaujame su 14 metrų katamaranu. Prieš pasirinkdami laivo tipą, išbandėme visus ir supratome, kad būtent katamaranas mums labiausiai priimtinas dėl didesnio ploto.
Nuo įprastų namų jis tikriausiai skiriasi tuo, kad yra judantis namas, todėl niekada nematome to paties vaizdo pro langus. O vietoje darželio kieme mes turime didelį sūrų baseiną.
Laive yra visi patogumai – kaip ir namuose ant žemės: virtuvė, salonas, terasa, 3 kambariai (vaikui, sau bei svečiams) ir visiems kambariams skirti vonios kambariai. Tiesa, kiekvieną mėnesį negauname sąskaitų už komunalines paslaugas, elektrą gauname iš saulės baterijų, o vandenį – iš watermaker aparato. Tačiau viską naudojame daug ekonomiškiau, kadangi reikia laiko vandeniui pasigaminti. Be to, būna ne tokių saulėtų dienų, kai tenka atsisakyti vieno ar kito elektros prietaiso tą dieną.
Ar teko patirti ekstremalių momentų plaukiant? Kokių saugumo priemonių imatės laive gyvenant su vaiku? Ar nekamuoja šeimos jūros liga?
Su šiuo laivu neteko patirti labai ekstremalių situacijų, gal tik vieną kartą esu uždėjusi visiems gelbėjimosi liemenes net viduje būnant, nes oro sąlygos buvo labai blogos ir geriau jau pasiruošti, nes laivuose, jei kas atsitinka, tai atsitinka labai greitai.
Jei Adelyna nori eiti ant denio pasivaikščioti laivui plaukiant, visada segasi liemenę ir niekada nebūna viena. Esame apjuosę visą laivą apsauginiu tinkleliu. Tai vienintelis dalykas, ką mums reikėjo padaryti dėl vaiko saugumo laive, nes laivo viduje jis yra apsaugotas jau iš gamyklos: vaikas negali atidaryti bet kokios spintelės paprastai, nėra grėsmės, kad kokia lentyna užkris jam ant galvos, nes viskas laive pritaikyta jo judėjimui.
Kokie Jūsų planai artimiausiems metams?
Labai bijau kalbėti apie planus net artimiausiam mėnesiui ar savaitei. Mūsų planai keičiasi labai dažnai, todėl pasakyti, kur būsime artimiausiais metais, negaliu.
Tikiuosi po uraganų sezono nemažai laiko praleisti Bahamuose, nes žiūrint draugų nuotraukas iš ten, atrodo, kad tai rojus žemėje. Taip pat norėtume kažkada pasiekti Prancūzų Polineziją, bet laikas parodys, ar pavyks, ir kada tai bus.
Daugiau kelionių su vaikais istorijų rasite „Keliaujančios mamos” tinklapyje (ir būtent į šitą linką https://keliaujanciosmamos.lt/
Daugiau kelionių su vaikais istorijų rasite Keliaujančios mamos tinklapyje
