Renkant vardą reikės padirbėti – patikimuose šaltiniuose pasidomėti jo forma ir kilme

VU Baltistikos katedros profesorė, vardų tyrinėtoja dr. Daiva Sinkevičiūtė. Fotografas Edgaras Kurauskas

Apie senąsias ir naująsias vardų rinkimo tendencijas kalbamės su VU Baltistikos katedros profesore, vardų tyrinėtoja dr. Daiva Sinkevičiūte.

Kas svarbiausia renkant vardą

 Apie ką tėvai turėtų labiausiai pagalvoti, rinkdami vardą? Kas svarbiausia – vardo prasmė, jo trumpiniai, derėjimas su pavarde?

Tai, ką minite yra svarbu, taip pat pridurčiau, kad vardas turi patikti abiems tėvams. Tėvai, duodami vardą, pirmiausia turėtų galvoti apie vaiką ir spręsti klausimą – ar vardas nekels vaikui problemų ir bus jam patogus vartoti. Visų situacijų, žinoma, nenuspėsi, bet pagalvoti derėtų. Pastaraisiais metais tenka susidurti su vis daugiau atvejų, kai itin reti ir neįprasti vardai kelia vaikams problemų, nes mūsų visuomenė dar nėra tolerantiška. Ir kas keisčiausia – susidūrę su neįprastais vardais stipriausiai reaguoja vyresniosios ir vidutinės kartos atstovai.

Reikia jausti atsakomybę renkant vaikui vardą – patikimuose šaltiniuose pasidomėti jo forma, kilme.

Ką manote apie deminutyvinę vardo formą, kuri skiriama, kaip tikrasis vardas (Drąsutis, Aiškutė, Jaunutis ir t.t.)? Ar senovėje buvo tokių vardų?

Prieš krikščionybę lietuvių vardyne deminutyvines priesagas turinčių vardų buvo nemažai, ir tai buvo įprasti vardai. Nuo XX a. pradžios, kartu su kitais lietuviškais vardais, vėl pradėta vaikus vadinti deminutyvines priesagas turinčiais asmevardžiais, iš kurių dažniausi – Kęstutis, Birutė. Vis dėlto nuo XX a. 8 dešimtmečio tokių vardų smarkiai sumažėjo ir dabar – per pastaruosius tris dešimtmečius – lietuviai naujagimių jais nelinksta vadinti.

Vardų mados

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Kaip vardai išeina iš mados ir vėl sugrįžta? Dabar vėl madingi Agotos, Jeronimo, Mykolo, Jokūbo vardai. Tačiau sunku patikėti, kad vėl grįš į madą Aldona, Irena, Nijolė ir Genutė… Kodėl? Praėjo per mažai laiko?

Kiekvienas vardas turi savo istoriją, kuri priklauso nuo daugelio aplinkybių ir nėra tiksliai prognozuojama. Aišku viena, kad vardų mados grįžta ir šis reiškinys yra universalus, būdingas kitoms kalboms. Vieni vardai grįžta anksčiau, kiti – vėliau, o dar kiti taip ir lieka užmarštyje. Komentuojant Jūsų minėtus vardus, iš tiesų taip – dar praėjo mažai laiko, kad Aldona, Irena būtų plačiai paplitę mažų mergaičių vardai, nes šie vardai dabar yra populiarūs dabartinių močiučių ir mamų vardai. Juk Irena ir šiandien Lietuvoje yra vienas dažniausių lietuvių moterų vardų, nesvarbu, kad naujagimių juo nemėgsta vadinti.

Ką manote apie vardų supermadas? Kaip rekomenduojate elgtis tokiais etapais, kai keli vardai tiesiog užvaldo rinką? Gal duoti vardą „apsidraudimui“?

Toks reiškinys egzistuoja, tačiau dalis tėvų visai pozityviai žiūri į tai, kad jų vaikas gauna dažną vardą, nes tada toks vardas visuomenei yra žinomas, suprantamas ir to vardo turėtojas identifikuojamas kaip savos visuomenės narys. Niekam nekyla papildomų klausimų ar asociacijų. Žmonės vaikams duoda dažnus tuo metu vardus, nes jie jiems atrodo gražūs, kelia teigiamas emocijas, asociacijas, jie pažįsta vieną ar kitą vaiką, kuris tuo vardu pavadintas.

Aš esu tos nuomonės, kad ne vardas puošia žmogų, bet žmogus vardą, taigi vardo grožis priklauso nuo paties žmogaus veiklos ir darbų.

Universalūs vardai

Tėvai mažiau linksta vadinti pagoniškais vardais arba tokiais, kuriuos sunku pritaikyti užsienyje (su Ž, Š, Č), nes atsirado naujas kriterijus – kad vardas būtų „patogus“ visame pasaulyje. Ką patartumėte tokiu atveju? Vadinti ne Adomu, o Adamu, ne Ieva, o Eva?

Kokios kilmės ar su kokiomis raidėmis užrašytą vardą duoda tėvai, tai priklauso nuo šeimos tautinės sudėties, gyvenamosios vietos, pažiūrų ir t.t. Žinau, kad kai kurie tėvai nori, kad jų vaiko vardas turėtų tokią formą, kuri būdinga anglų kalbai, tačiau tai irgi nėra visuotinis reiškinys. Būna, kad tėvai kažkur – internete, mėgėjiškai parengtuose leidiniuose – atranda kokį nors vardo variantą ir užsispyrę mano, kad tas vardo variantas yra geresnis už kitus, nors jis yra tik pakitusi vardo forma, susidariusi dėl kitų kalbų įtakos. Jeigu žmogus dvejotų, aš patarčiau rinktis mums, lietuviams, įprastą vardo formą, nes ta vardo forma yra tam tikro lietuviškumo rodiklis, taigi esu už Ievas ir Adomus.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

Žvilgsnis į vardus – nuo senų senovės

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Apie vardus ir jų reikšmes kalbamės su archeologu dr. Vykintu Vaitkevičiumi.

Klaipėdos universiteto archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius sako, kad vardų davimo senovės Lietuvoje pagrindinis aspektas buvo tas, kad kiekvienam žmogui turi būti duodamas individualus vardas. Vardai negali kartotis. Toks yra kiekvienos asmenybės principas, kad kiekvienas – nepakartojamas. Senąjį vardų fondą sudarė aibė šaknų arba kamienų, ilgų ir trumpų, tokių kaip al-, sud-, gird-, dau(g)-, nor-, gail-, gint-, taut-, jo-, gil-. Tie senoviniai vardai – kaip gražiausia poezija. Senieji vardai ir būdavo komponuojami iš tų šaknų ir kamienų. Tokia tradicija siekia labai senus laikus ir būdinga visoms indoeuropiečių tautoms, tačiau nevienodai gerai išliko. Ypač daug senųjų vardų išsaugojo žemaičiai: Gimbutas, Butrimas, Butautas.

Vardai duodami iš dviejų ar daugiau segmentų ir jie neturi konkrečios reikšmės, kurios šiuolaikinis žmogus tikisi. Visi vardų segmentai yra abstraktūs, todėl apima labai daug, beveik viską. Pagal vardų davimo principą, tradiciškai formuodavosi šeimos ir giminės. Klasikinis modelis, pasak archeologo, yra toks –vaikui duodant vardą imamas vienas segmentas iš tėvo, dar pridedamas naujas, kuris išreiškia, ko vaikui yra linkima ar norima, ar jau yra pastebėta ta savybė, kažką norima konkrečiam vaikui suteikti ar įtvirtinti. „Jei tėvo vardas Mantvydas, jo sūnus galėtų būti Skirmantas, duktė Gailmantė, dar Žygimantas, Mantautas, Birmantė, Vismantas, Daumantas ir taip be pabaigos. Pirma, mes net neįsivaizduojame, kiek daug, dažnai mums neįprastų variantų gali būti iš mūsų to aukso fondo sudaryta. Antra, nesuvokiame, kokia didelė tai vertybė,“ – pasakoja archeologas V. Vaitkevičius.

Vėliau tradicija vystėsi taip: krikštijant senasis vardas tapo pavarde, o naujasis vardas tapo vardu. Taip atsirado Jonas Algimantas, Ona Visgaudė ir panašiai. Dabar tai jau tapo įprasta. Maždaug XVII-XVIII amžiuje vardai ėmė trumpėti iki vieno skiemens ir galūnės, pavyzdžiui Gailius arba Kęstutis.

Eglė Žemaitienė

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 rugsėjo 12 dieną.



Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys − = 2

Kitos temos: