„Tu“, mamyte, ar „jūs“, mamyte? Kodėl kreipdamasis į tėvus ar senelius „tu“ galėjai gauti antausį

Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytoja dr. doc. Andželika Bylaitė-Žakaitienė

Kokią burtų lazdelę turėjo mūsų proseneliai, jei savo vaikus augino tokiais mandagiais? Tęsiame straipsnių ciklą apie mandagumą ir gerą elgesį senovėje.

Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytoja dr. doc. Andželika Bylaitė-Žakaitienė

MANDAGUMO MOKĖ PASAKOS

Ar mažiems vaikučiams buvo keliami kokie nors reikalavimai, tarkime, sutikus bet kokį žmogų pasisveikinti?

XIX a. pab. ir tarpukariu gimusi tėvų karta, mokydama vaikus etiketo, didžiausią dėmesį skyrė vėlesniam ikimokykliniam vaiko amžiui, kuomet galėjo atlikti tam tikrus jam pavestus suaugusiojo darbus. Šiandien šis amžius paankstyvėjęs, kai kurių etiketo pradmenų jau pradedama mokyti 1–3 gyvenimo metais. Lietuvių etninei kultūrai būdinga atitinkamai diferencijuota jaunosios kartos socializacija: berniukų darbo įgūdžių ugdymu rūpinosi tėvas ir kiti vyriškiai, mergaičių – motina bei vyresnės seserys, močiutės ar tetos. Tačiau paprastai XX a. liaudies etiketas šeimoje buvo ugdomas remiantis motinos pavyzdžiu. Ypač prie to prisidėjo jos ar senelių sekamos pasakos. Jos mokė gerumo, mandagumo, neapkęsti blogio, smurto, žadino gailestį ir užuojautą skriaudžiamiesiems. Šiandien laiką ugdyti šia ugdymo priemone beveik „pavogė“ kompiuteriniai žaidimai, internetas. To pasekmė – sumažėjęs tarpusavio bendravimas, skatinamas polinkis į agresyvumą, didėja empatijos stoka.

SAUGAI DAIKTUS – GERBI TĖVUS

O kaip vaikai elgdavosi su daiktais? Mūsiškiai nesuskaičiuotų savo flomasterių, knygų ir žaislų, matyt, dėl to ir nebrangina…

Vaikai buvo mokomi gerbti ir tausoti savo daiktus. Taip mokyta atsakingumo. Viena pateikėja pasakoja: „Turėjau medinę dėžutę apkaustytą skarda – portfelį knygoms susidėti. Ėjau į mokyklą. Buvo kalneliai. Atsisėdus ant jo gerai čiuoždavos per ežerą žiemą, bet savaitė – ir portfelio nėra. Tada tėvas su vadelėm „pervažiavo“ per šikinę. Kai paršą papjaudavo, odą reikėjo valstybei atiduot, bet tada galėjai nusipirkt dirbtinės odos „sumką“, apkaustytą geležiukais. Brolis su tokia kuprine pravaikščiojo metus, o aš – tik mėnesį. Su šita buvo dar geriau čiuožti ir vežti draugę per ežerą. Tada nuo tėvo vėl gavau su vadelėm“.

 „TUJINIMAS“ IR „JŪSINIMAS“

kaimas

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Ar šeimoje vaikai tėtį ir mamą vadino „tu“, ar „jūs“?

„Tujinimas“ buvo didelė nepagarba. Vyresniosios kartos nuomone, taip elgėsi tik neišauklėti vaikai. Kreipdamasis į tėvus ar senelius „tu“ galėjai gauti antausį.

Remiantis atliktais tyrimais, daugiausia įvardžiu „jūs“  buvo kreipiamasi Lietuvos pietvakarinių tarmių šeimose. Neretai šioje Lietuvos dalyje, ypač rytuose, šeimos nariai kreipdavosi veiksmažodžio vienaskaitos ar daugiskaitos II asmeniu, nevartojant nei „tu“, nei „jūs“. Su pastarąja forma buvo susijęs ir kreipinys „tamsta“, kuris tarpukariu daugiausia buvo paplitęs Vakarų, Rytų ir Vidurio Lietuvoje. Pastarasis  įvardis turėjo šiokį tokį šaltumo, oficialumo atspalvį, o įvardį „jūs“ rodė šiek tiek artimesnius, draugiškesnius santykius, todėl palaipsniui XX a. vid. jis pradėtas vartoti kreipiantis į kaimynus, svetimus žmones, o ne artimuosius.

„Tu“ plačiai paplito po Antrojo Pasaulinio karo, nors pasitaikydavo atvejų ir tarpukariu. Viena pateikėja iš Suvalkijos, prisimenu, sakė, kad jos tėvas visiems liepdavo į jį kreiptis „tu“. Jo teigimu, jei į Dievą nesikreipiama „jūs“, tai į jį tuo labiau nereikėtų taip kreiptis.

Laisvesnio kreipinio „tu“ vartojimas tarpukariu pastebimas ir Žemaitijoje. Žemaičių mokyklinio amžiaus vaikas kreipiniu „tu“ turėjo teisę kreiptis ne tik į savo artimuosius, bet ir į kaimynus ar pažįstamus bet kokio amžiaus žmones. Tai buvo laikoma norma ir tai galėtume vadinti žemaičių bendravimo kultūros savastimi.

Eglės Gelažiūtės pieš.

KAIMYNAI – DOROVĖS SARGAI

Dabar vaiko auklėjimo monopolį turi tėvai, na dar šiek tiek – pedagogai. Svetimiems kaip ir nepriimta komentuoti, kištis į svetimo vaiko auklėjimą. O kaip būdavo senovėje? Už ką kaimynai duodavo pastabas?

Kokia forma būdavo auklėjami, kritikuojami vaikai? Ar būdavo nepriimtinas vaiko elgesys aptariamas kaimo bendruomenės susibūrimuose?

Šeimoje išmoktos mandagaus elgesio taisyklės buvo realizuojamos visuomenėje. Kita vertus ir pati visuomenė – svarbus pagalbininkas šeima vaikus mokant etiketo.

Tradicinėje Lietuvos kaimo kultūroje bendruomenė atliko labai svarbų vaidmenį. Nuo kiekvieno kaimo bendruomenės nario priklausė paties kaimo vardas, jo statusas. Svarbu buvo turėti gerą vardą, todėl kaimo bendruomenė nepaisantį bendruomenės normų galėjo vienaip ar kitaip įspėti ar net nubausti. Todėl dorai nesielgiantys ar iškreipiantys nusistovėjusias bendruomenės normas, pvz., mušeikos, vagys, senmergės, senberniai, pavainikiai visavertiškai kaimo bendruomenės gyvenime nedalyvavo. Vieša panieka, netoleravimas nederamo elgesio buvo didžiausia bausmė dorovės normų pažeidėjams.

Remiantis etnologiniais tyrinėjimais, etiketo, mandagaus elgesio atžvilgiu XX a. pradžioje visuomenė atliko stebėjimo, kontrolės ir pagalbos funkciją. Patys tėvai vengė mokyti savo vaikus mandagaus elgesio matant svetimam žmogui, nes tai turėjo padaryti tarp savo šeimos sienų. Jei to tinkamai nepadarė, gėda prieš kaimynus ir kt. Kaimynas ar kitas bendruomenės narys galėjo sudrausminti (viešai sugėdinti) netinkamai besielgiantį vaiką jį viešai pabardamas ar pranešdamas apie nederamą vaiko elgesį jo tėvams, tačiau vaiko auklėjimu turėjo užsiimti patys tėvai. Šiuo atveju bendruomenė veikė kaip pagalbininkas šeimai. Bendruomenės autoriteto ir atsakomybės už savo narių elgesį sunykimas, šiandien turi skaudžių – visuomenės susvetimėjimo, abejingumo vienas kitam, pakantumo stokos – pasekmių.

Kaip būdavo reaguojama į nemandagų, nesisveikinantį žmogų?

„Virvytės“ renginyje

Nepasisveikinti buvo negarbinga. Etnografiniai tyrinėjimai rodo, kad tokių nei vienas kultūringas kaimo gyventojas netoleravo. Ypač nevengta pasišaipyti iš tų, kurie nepasisveikindavo ne dėl skubėjimo, nepastebėjimo ar užmaršumo (išsiblaškymo), o tiesiog buvo nemandagūs. Tokius mandagumo pažeidėjus vadino „Kaimo Jurgiu“, „Kaimo japu“, „mužiku“, „mulkiu“, „moliu“, „Kaimo Motiejumi“, „Gaurės vepeliu“.

Be to, toks žmogus buvo laikomas „piktu“, „keistu“, „netašytu“, „surukėliu“, „pasipūtėliu, „begėdžiu“ ar „neišprusėliu“. Iš jo dažnai šaipytasi: „Vaje, liežuvį vargšelis prarijo“, „Ar  nematei avino ant kalvos?“ ar … „kiaulės su kunkoliais?“, „ale, nuėjo kaip šuo muilą prarijęs“; „Ei, skiu kiaule. Paduok kiaulei bulvių, jei nekriuksi…“ ir pan.

Parengė Neila Ramoškienė, Neringos Laurinaitienės ir Kęstučio Kuskio nuotr.

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 liepos 10 dieną.


Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 3

Kitos temos: