Tikriausiai kiekvienoje giminėje rasime emigrantų, išvažiavusių gyventi ir dirbti į užsienį. Šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti su jais artimus ryšius. O kaip būdavo senovėje, kai nebuvo automobilių ir telefonų? Juk ir į gretimą kaimą nutekėjusi dukra jau atrodė gyvenanti toli? Kaip bendravo giminės, kokios buvo jų pareigos, kas jungė ir vienijo?
Konsultuoja dr. Auksuolė Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Dabar sakoma, kad vaikų auklėjimas – privatus kiekvienos šeimos reikalas. O kaip buvo senovėje?
Visas gyvenimas vyko šeimoje. Mažus vaikus prižiūrėjo ir auklėjo motina. Paaugus vaikams ir įsitraukiant į darbus, mergaitės būna prie motinos, berniukai – prie tėvo. Tėvas ir motina valdė šeimą ir savas gyvensenos sritis. Įprasta, kad kiti, kartu negyvenantys giminaičiai, nesikiša į šeimą, nebent iškiltų koks rimtas reikalas. Vaikai yra visiškoje tėvų valioje. Aišku, giminės gali duoti patarimų, bet tai priimama tik kaip patarimai. Tačiau, jei piemenėlis nueidavo tarnauti pas gimines, jis turėjo klausyti šeimininko ir šeimininkės taip, kaip klausytų namuose ar tarnaudamas ne pas gimines.
Senovėje nebuvo vaikų namų. Kas privalėjo pasirūpinti našlaičiais tėvams mirus ar žuvus?
Reikia atminti tai, kad iki sovietmečio vaikams likus našlaičiais, jiems likdavo ir tėvų nuosavybė. Tad vaikų globos ir priežiūros klausimas buvo ne tik vaikų priežiūra ir globa, bet, svarbiausia, jų nuosavybės išlaikymas, vaikų parengimas tą nuosavybę suaugus išlaikyti. Kaimo bendruomenėje globėjus našlaičiams parinkdavo ir skirdavo kaimo sueiga arba valsčių teismai, įvertindama būsimų globėjų moralines savybes ir materialinę būklę. Buvo tikimasi, kad jie puoselės našlaičių nuosavybę ir jos neišeikvos, neišnaudos našlaičių ir pan. Pagal Lietuvos Statutą pirmenybė teikiama giminėms smulkiai išvardijant eilės tvarką, pagal kurią jie gali būti našlaičio globėjais. Pirmoje vietoje yra tėvo giminė, motinos giminė yra antroje vietoje, įvertinant artimumo laipsnį. Įprasta, kad našlaičiai dažniausiai glaudžiasi ir yra priglaudžiami giminių.
Tačiau gyvenime pasitaikydavo įvairiai. Lietuvių tautosakoje našlaičio vaizdinys labai liūdnas. Našlaitis, netekęs tėvo ir motinos, netenka ir bendruomenės ir tampa gamtos dalimi, labiausiai skriaudžiama būtybe, kurio motulė saulelė, o tėvelis mėnesėlis.
Ar broliai, seserys išlaikydavo glaudžius santykius, kai sukurdavo savo šeimas? Kaip vyko komunikacija, kai nebuvo telefonų?
Santykiai su atskirai gyvenančiais seserimis ir broliais priklausė nuo sutarimo. Patys didžiausi konfliktai giminėje įvyksta tarp brolių ar tarp seserų ir brolių dėl paveldėjimo ir nuosavybės. Yra buvę įvairiausių atvejų, kai kildavo muštynės ar teismai tarp brolių ar brolių ir svainių, seserų vyrų, dėl dalies, kurią, kaip etnografai rašo, buvo stengiamasi padalinti matuojant aritmetiškai tiksliai. Dabartiniais laikais turbūt daugelis atsimintų laikotarpį po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo ir giminių teismų ir konfliktų dėl žemės nuosavybės atstatymo gausybę. Kita vertus, yra daugybė atvejų, kai seserys ir broliai glaudžiai bendrauja, padeda vieni kitiems. Nors dažnai sakoma, kad atstumas tam irgi turi reikšmės.
Gyvenimas toli vienas nuo kito visais laikais nutolina žmones ir socialine prasme. Tarpukariu giminės dažnai aplankydavo vieni kitus per atlaidus, kurie būdavo tarsi savotiški giminių suėjimai. Aplankydavo vieni kitus ir kitokiomis progomis, per šeimos šventes ar per laidotuves, dažnai susitikdavo ir turguose. Tarpusavyje susisiekdavo laiškais, atvirutėmis, žinią perduodami per žmones. Susižinodavo ne tik su Lietuvoje gyvenančiais, bet ir su į Ameriką ar kitur išvažiavusiais.
Nemokėdami rašyti ir skaityti eidavo pas kaimyną ir prašydavo pagalbos parašyti ar perskaityti laišką. Kaime visada buvo raštingų žmonių. Šiandien atrodo neįsivaizduojama, bet žinios visais laikais sklinda taip pat greitai, kaip ir šiais laikais. Ir telefono ryšys nėra jokia komunikacijai ypač reikšminga nauja kokybė. Ankstesniais laikais žmonės buvo judresni ir aktyviau tiesiogiai bendravo.
Ar būdavo „giminių karų“, kai nesikalbėdavo tarp savęs, nebendraudavo dėl kokių nors konfliktų?
Visais laikais būdavo „giminių karų“ ir jie vykdavo įvairiausiomis formomis, priklausomai nuo priežasčių. XIX a. buvo net tikrų giminių karų, panašių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų kautynes pagal priklausymą vienai ar kitai pavardei. Jonas Vitartas aprašo XIX a. valsčių teismuose svarstytas kelias gimininių kovų bylas. Vienos tokios kautynės įvyko Telšių paviete, kai dvi susipykusios šalys pasikvietė tas pačias pavardes turinčius giminaičius, apsiginklavusius rungais (pagaliais), ir kietai susikovė. Nugalėtojai nusiaubė pralaimėjusių turtą: sukapojo langus, duris, grindis ir baldus, sunaikino krosnis, išvartė žiogrių ir statinių tvoras, sudaužė indus, iškirto vaismedžius, sugautas moteris ir vaikus aptalžė agrastais ir į pralaimėjusių bulves paleido savo kiaules.
Ar būdavo mada paremti gimines, susimesti pinigų kokiam nors dideliam tikslui (gydymui ar karvei pirkti)?
Abejoju, ar tokiems tikslams, kaip gydymui ar karvei pirkti, padėdavo kartu negyvenantys giminės. Gyvulio, miško medžiagos, žemės ūkio technikos pirkimas ar kitokios išlaidos buvo kiekvienos šeimos, ūkio ir ūkininkavimo reikalas. Žmonės negyveno šia diena, taupė pinigus, kurių reikėjo mokesčiams, samdinių algoms ar paslaugoms mokėti, kraičiui duoti ir visokiems kitokiems reikalams. Buvo bendra šeimos ūkio kasa, kurią valdė tėvas. Be to, tėvas dar galėjo turėti savo asmeninių pajamų. Motina irgi turėjo savo asmeninių pajamų iš savo srities gaminių pardavimo, pavyzdžiui, už parduotą prieauglį, kiaušinius, sviestą, daržo ir sodo derlių ar tekstilės gaminius. Kartu gyvenantys seneliai turėjo savo kasą. Tad buvo stengiamasi verstis pagal savo ūkio išgales. Be to, XIX a. antroje pusėje ėmė plisti įvairiausi bankeliai, kredito bendrovės, taupomosios-skolinamosios kasos, savitarpio kredito draugijos. Ypač populiari tapo kooperacija, kai keli valstiečiai kooperuodavosi kokiai nors ūkinei veiklai plėtoti. Eilinių lietuvių lėšomis buvo finansuojamas ir lietuvių tautinis atgimimas: perkant bilietus į lietuviškus vakarus, dalyvaujant loterijose, mokant draugijų mokesčius ir panašiai.
Kur sutalpindavo gimines, kai susirinkdavo visi per atlaidus ar laidotuves?
Kaime namai nebuvo maži, sutalpindavo susirinkusius gimines ir kaimynus, jei ne viename, tai keliuose kambariuose.
Laidotuvės visada vykdavo viduje, geriausioje ir garbingiausioje namo patalpoje. Gedulingi pietūs rengiami toje pačioje patalpoje, kurioje buvo pašarvotas mirusysis, ją sutvarkius. Žiemą per vakarones kaimynai sueidavo ir rinkdavosi gyvenamajame name, pirkioje. Per atlaidus dažniau susitikdavo vasarą susėsdami kur nors gražioje vietoje ar sode „po obelim“.
Koks buvo požiūris į kraujomaišą – ar leisdavo tuoktis pusbroliams su pusseserėmis?
Lietuvių giminystės sampratoje vedybiniai draudimai yra ypač svarbūs. Vyras ir žmona, lietuvių požiūriu, yra ir turi būti ne giminės. Juos skiria kraujomaišos draudimas. Liaudišku paprotiniu požiūriu, kraujomaiša yra besąlygiška, buvo ir yra smerkiama. Kraujomaiša laikoma santuoka su pusbroliu, ne tik pirmos, bet ir antros ar tolimesnės eilės, nors teisiškai ji ir galima. Sakoma, kad gimines tuokia negarbingiausioje bažnyčios vietoje „po vargonais“. Šiandien išsiplėtojus biologijos mokslui šis požiūris kartais yra dar ryškesnis. Tačiau žmonės visada pateikia tokios jiems žinomos santuokos atvejį.
Reikia atminti tai, kad visas šis pasakojimas apie giminystę čia yra etnografinis, tai yra liaudiškas, – taip, kaip mes visi čia, Lietuvoje, suprantame, kas yra giminystė.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 gruodžio 29 dieną.
