Vilnius universiteto lektorius, ekonomistas Venantas Mačiekus plačiajai visuomenei geriau žinomas kaip kraštotyrininkas, monografijų apie Lietuvos valsčius ir daugybės straipsnių spaudoje autorius.
Kelis dešimtmečius savo vasaras Venantas Mačiekus leisdavo kraštotyros ekpedicijose. Jo manymu, ekspedicijos leidžia pažinti tikrąją istoriją, pajusti krašto dvasią. Nuo 1972 iki 1997 metų jis vadovavo ir Vilniaus universiteto kraštotyros klubui „Ramuva“.
Nors Venanto Mačiekaus tyrinėjimų objektas – papročių teisė, ekspedicijose bendraudamas su senais žmonėmis, menančiais prieškarinę Lietuvą, surinko daug žinių, kaip žmonės gyveno tada, kokių tradicijų ir kokios moralės buvo laikomasi. Šįkart mūsų pokalbio tema – kokias vertybes vaikams stengėsi perduoti tėvai iš kartos į kartą.
Ar darbštumas senovės lietuviams buvo esminė savybė?
Lietuva yra agrarinės kultūros šalis, miesteliuose prekyba daugiausia vertėsi žydai, o žemę dirbo lietuviai. Vaikai nuo mažų dienų buvo įjungiami į darbus pagal jų gebėjimus ir jėgas. Jau penkerių ar šešerių metų vaikas plėšydavo plunksnas, ganydavo žąsis. Nuo šešerių metų galėjo būti samdomas piemenuku ir išeiti tarnauti į svetimus namus. Ekspedicijose sutikau ne vieną žmogų, kuris, būdamas tokio amžiaus, turėjo išeiti tarnauti pas svetimus. Vienas senolis pasakojo, kaip jį pasamdė ūkininkas iš Latvijos, tad teko mokytis latviškai. Aš pats prisimenu savo vaikystę, buvau kokių penkerių metų, kai meistrai statė mums trobą. Turėjau atsakingas pasiuntinuko pareigas: pusę kilometro bėgti pas meistrus ir pakviesti juos valgyti, kai mama paruošdavo pietus. O šešerių metų jau gavau ir sudėtingesnę užduotį – parvesti į tvartą iš ganyklos aveles. Dieną eidavau tų avelių perkelti. Negalėdavau užsižaisti ir pamiršti, nes avys bliaudamos pačios primindavo apie save. Piemenavimo laikais teko ir karves ganyti. Buvo kirtimuose gyvačių, porą jų esu užmušęs, nes tuo metu taip atrodė, kad reikia užmušti, kad neįkąstų kokiam gyvuliui ar žmogui.
Kai buvau vyresnis, kokių aštuonerių ar devynerių, jau daužydavau pradalges, kad šienas greičiau džiūtų. O sulaukęs dešimties gavau dalgį ir pradėjau mokytis pats pjauti. Nesvarbu, kiek nupjausi, tėvelis ragindavo nekubėti, kad būtų padaryta gražiai. Šiais laikais tėvai lepina, saugo vaikus nuo darbų. Senovėje požiūris buvo kitoks – darbas ruošdavo vaiką tolesniam gyvenimui.
Tėvai jausdavo, koks darbas vaikui ne per sunkus. Paaugliai vaikinukai norėdavo pasirodyti, kokie stiprūs, gali panešti pilną maišą ar krauti dobilus lygiai su vyrais. Pamenu, paauglystėje man net šakių kotas nulūžo, taip norėjau pasirodyti prieš giminaičius. Suaugusieji paaugliams nuolat kartodavo: saugokis, nes gausi trūkį. Tada trūkis buvo kasdienybė, kas antroje, kas trečioje sodyboje būdavo gavusiųjų trūkį. Atrodo, fizinį darbą dirbančių žmonių raumenys turėjo būti treniruoti, bet vis tiek krūviai buvo didžiuliai, kūnas neatlaikydavo.
Ar berniukams ir mergaitėms aiškindavo apie vyriškus ir moteriškus darbus?
Vaikystėje neskirstydavo darbų pagal lytis – ir berniukai, ir mergaitės ganydavo paukščius, gyvulius. Paauglystėje pradėdavo skirtis – berniukai mokydavosi pjauti, arti, akėti, dirbti tuos darbus, kur reikia jėgos ir įgūdžių. Dauguma ūkio darbų reikalauja ne tiek fizinių jėgų, kiek įgūdžių. O moteriški darbai – šieną grėbti, rugius rišti. Dabar paprasta, kombainas nukulia, o tada daug darbo būdavo daroma rankomis.
Moterys vyriškus darbus dirbo iš bėdos, nebent našlės ar vienišos moterys. Aš pats ariančios moters nesu matęs, o dalgiu pjaunančią mačiau. Jei vyro nėra, o samdiniui samdyti nėra pinigų, lieka pačiai moteriai dirbti vyriškus darbus.
Būdavo, kad ir vyrai dirbdavo vadinamuosius moteriškus darbus. Žinau, kad yra ir vyrų audėjų, mezgėjų. Dažniausiai tuo užsiimdavo mažažemiai, kurie amatais prisidurdavo pragyvenimui. Tačiau visuomenės nuomonė apie tokius vyrus nebuvo labai palanki. Vyras, kuris siuvinėja, sulauks greičiau pašaipos negu pagyrų.
Dabar populiaru virėjai vyrai. Senovėje irgi pasitaikydavo vyrų, nors retai. Dažniausiai vyrai virdavo dvaruose ir klebonijose.
Rašytojo Augustino Griciaus dėdė dirbo virėju pas kleboną, jis buvęs toks geras virėjas, kad net sklandė anekdotai, kaip, pritrūkęs produktų, svečiams paruošė vaišes iš karvės „blyno“ su prieskoniais, visi valgė ir gyrė.
Vyriškų ir moteriškų darbų pasiskirstymas būdavo aiškus, samdant samdinius. Ūkininkas su samdiniu aptardavo algą, o pareigos atrodė savaime aiškios – vyrai dirbs visus vyriškus darbus, moterys – moteriškus. Jei reikia ūkininkui žmogaus, kuris kelioms dienoms važiuotų į mišką, jis gali tartis su samdine, nes į jos pareigas tai neįeina, – tai ne moteriškas darbas. Už papildomą darbą metų pabaigoje ūkininkas pridės pinigų ar maisto produktų. Moteriai nepriklausė ir arti, akėti. Tačiau paprašytos samdinės dažniausiai sutikdavo, nenorėdavo gadinti santykių su darbdaviais. Sugyvenimas namuose buvo labai svarbu. Juozas Baltušis savo kūryboje gal kiek sutirštintai vaizduoja ūkininkų ir samdinių santykius. Akivaizdžios priešpriešos tarp samdinių ir ūkininkų nebuvo.
Mūsų laikų kasdienybė – paskolos, greitieji kreditai, išlaidavimas. O kaip buvo senovėje – ar taupumas buvo laikomas vertybe? Ar tėvai mokydavo vaikus taupyti?
Vartotojiškumas atėjo kartu su industrija. Skatinti vartojimą yra suinteresuoti gamintojai. Reklamos skelbia, kad atsinaujinti baldus reikia kas trejus metus.
Anais laikais, kai pagamindavo uosio spintą, tai ji tarnaudavo kelioms kartoms.
Ekspedicijose sutikti senoliai pasakojo, kad žmonės labai taupė tai, ką uždirbdavo. Tarpukaryje bernai (samdiniai vyrai ir vaikinai) svajodavo apie dviratį, kurį ne kiekvieno ūkininko sūnus galėjo nusipirkti. Samdiniai susitaupydavo, nes pragyvenimas pas ūkininką nekainavo, o metų pabaigoje gaudavo algą. Metų uždarbio užtekdavo dviračiui nusipirkti – samdinys vyras galėjo per metus uždirbti iki 400 litų. (Palyginimui – klebono alga buvo apie 700 per mėnesį, jam algą mokėdavo valstybė.) Ūkininkas net drabužius samdiniui turėjo duoti. Darbymečiu prie sunkiųjų darbų padieniai samdiniai uždirbdavo iki 4–5 litų per dieną. O moterys rudenį eidavo padienėmis darbininkėmis į dvarus kasti bulvių, jos uždirbdavo iki 2 litų per dieną.
Žemė buvo vertybė, ją galėjai nusipirkti ištarnavęs keletą metų. Už 300 litų galėjai nusipirkti hektarą žemės, bet kad išgyventų, mažažemis ūkininkas turėjo turėti bent 6–7 hektarus, tai būtų 6–7 metų berno uždarbis. Po Krupavičiaus žemės reformos, kuri vyko 1922–1926 metais, dvarų žemes išalino tiems, kurie norėjo dirbti. Pirmiausia žemes gavo savanoriai, paskui – dvarų kumečiai.
Jauni vyrai pradėdavo taupyti ir per tarnybos laiką susitaupydavo gyvenimui. O dar geriau uždirbdavo emigravę į Amerikos kasyklas. Ekspedicijų metu man pasakojo, kaip vienas rokiškėnas, grįžęs į Lietuvą, nusipirko dvarą. O kitas lietuvis kasyklose dirbdavo po dvi pamainas iš eilės, beveik be miego. Kad iš nuovargio pajėgtų pakilti iš lovos, turėjo prisirišęs virvę įsikibti. Pasakojo, kad grįžęs į Lietuvą nusipirko didžiulį ūkį, už kurį, deja, 1940-aisiais buvo ištremtas į Sibirą…
Merginos samdinės žemei netaupydavo. Jos kaupdavo kraičiui, drabužiams, pasogai. Nuotakos turtingumas lėmė jos sėkmingas vedybas. Buvo tradicija, kad jei šeimoje auga kelios dukros, tekėti turi iš eilės – pirma vyriausia, po to kitos. Tas taupumas teikė vilties, kad tavo gyvenimas bus geresnis, ištekėsi į turtingesnį ūkį, neteks vargti. Dabar tuokiamasi iš meilės, prieškariu iš meilės irgi tekėdavo, bet ne visada. Turtas buvo labai svarbu.
Vaikai irgi buvo mokomi taupyti. Aš pats atsimenu, kaip gavęs kokį rublį taupydavau peiliukui ar žibintuvėliui. Tada po karo trūko popieriaus, rašydavome ant prirašyto popieriaus antros pusės. Vaikų norų ir užgaidų niekas nepildydavo, kaip kad yra dabar.
Ginta Liaugminienė, Kęstučio Kuskio nuotr. postprodukcija
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 balandžio 16 dieną.
