Šiandien net neatsisukame, jei svetimas vaikas trepsi koja parduotuvėje, neužleidžia vietos autobuse ar garsiai kalba per filmą. Vaikai gali mus pertraukti viduryje pokalbio, atsisakyti daryti tai, ko nenori, net nesisveikinti su kaimyne, jei ši nepatinka.
Tokie dalykai buvo sunkiai suvokiami senojoje Lietuvoje. Tad kokią burtų lazdelę turėjo mūsų proseneliai, jei savo vaikus augino tokiais mandagiais?
Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytoja dr. doc. Andželika Bylaitė-Žakaitienė
GRAŽU GRAŽIAI DIRBTI
Kaip vaiko mandagumas būdavo suvokiamas senovėje (prieš 100 metų)?
Šiandien įprasti etiketo elementai – linkėjimai, pasisveikinimai, pagarbos ženklai – etiketo formavimosi pirminėje stadijoje (pirmykštės bendruomenės formavimosi laikotarpiu) buvo laikomi maginėmis priemonėmis, kuriomis buvo siekiama garantuoti darbo sėkmę, gamtos jėgų palankumą, apsisaugoti nuo ligų, stichinių nelaimių ir pan.
Etnografinėje literatūroje dėl ritualinio bendravimo aspekto, etiketas neturi vienintelio (pastovaus) apibrėžimo. Dažniausiai vadinamas liaudies etiketu –žmonių, daugiausia valstiečių, elgesio taisyklės, normuojamos nuo seno įsigalėjusių tradicijų ir papročių. Toks etiketo apibrėžimas labiausiai tinka kalbant apie Lietuvos tradicinę elgesio kultūrą, apimančia XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės laikotarpį.
Išauklėti vaikus dorais, kultūringais žmonėmis – kiekvieno laikmečio šeimos vienas iš svarbiausių tikslų. Lietuvos tradicinėje kultūroje vaiko poelgis ar veiksmas buvo grindžiamas priešpriešomis gražu-negražu, geras-blogas. Kitaip tariant, elgesio kultūros pagrindą sudarė gėrio ir grožio samprata. Ją geriausiai atspindėjo šeimos bandymas dorinį ugdymą sieti su darbiniu auklėjimu. Liaudies akimis, grožis darbe – tai ne antraeilis, šalutinis reikalavimas, nes tik gražiai atliktas darbas gali būti estetiniu-doriniu požiūriu vertingas.
Liaudies pedagogika teigė: „Į ką mažas, jaunas įprasi, tą senas ir rasi“.
Šeimoje darbo atžvilgiu vaikui suformuotos būtiniausios vaikui nuostatos. Iš jų svarbiausiomis laikytinos šios:
1) prieš imantis darbo, būtina gerai pagalvoti, kaip dirbsi, ir tik po to dirbti;
2) pradėtą darbą užbaigti iki galo;
3) dirbti tvarkingai, o užbaigus sutvarkyti darbo vietą ir darbo įrankius;
4) tausoti darbo priemones ir įrankius kaip ir apskritai šeimos turtą;
5) savo padarius talkinti kitiems.
Nuo kada jau mokė „gražiai dirbti“? Dabar dažnas vaikas net savo kambario nesusitvarko.
Atlikti lietuvių liaudies pedagogikos tyrimai rodo, kad valstietiškoje šeimoje auklėjant vaikus akcentuotas vėlyvosios vaikystės periodas. Šiame amžiaus tarpsnyje daug dėmesio buvo skiriama fiziniam vaiko brendimui, jo gimtosios kalbos mokymui, elementarių žinių apie aplinką, socialinio patyrimo pagrindų (elementarių darbo įgūdžių, higienos ir etiketo bei bendravimo pradmenų įgijimui). Pažymėtina, kad keičiantis visuomenei, keičiasi ir vaiko amžiaus tarpsniai. Pvz., viduramžių Europos visuomenėje vaikystės sąvoka neegzistavo. Vaikai iš karto tapdavo suaugusių bendruomenės nariais, žaisdami jų žaidimus ir dirbdami jų darbus.
Lietuvoje vaikystė egzistavo, bet jau nuo mažens vaikai buvo pratinami prie darbo. Paprastai kaimo kultūroje nuo 4–7 m. vaikai paduodavo, atnešdavo buities reikmenis, šluodavo trobą, pradėdavo šerti gyvulius ar piemenaudavo.
Reikia pažymėti, kad etiketo taisyklės buvo susijusios su meile, pagarba gamtos reiškiniams. Kaip rodo empiriniai tyrimai, vaikams meilė gamtai buvo skiepijama per jos sudvasinimą.
Lietuviui gamta ir visa, kas joje yra – šventa ir gyva. Manyta, kaip vaikas elgiasi su gyvūnais, augalais, tokie bus jo santykiai ir su žmogumi. Todėl buvo griežtai draudžiama po kiemą gainioti paukščiukus, draskyti jų lizdus, daužyti pagaliu žemę, spjaudyti į vandenį, laužyti medžių šakas ir pan. Sakyta, kad išdraskius paukščio (kregždės) lizdą būsi „kregždžiuotas“ (strazdanotas). Be to, drausta rodyti pirštu į Saulę, Mėnulį, žvaigždes, „kad Dievui akies neišdurtum“.
Ugdant pagarbą aplinkai ypač buvo pabrėžiama pagarba duonai. Ji valstiečiui buvo didžiausia gėrybė. Todėl, jei vaikui valgant duona nukrisdavo ant žemės, šis turėjo ją pakelti ir pabučiuoti.
MANDAGUMO NEBUS BE DRAUSMĖS
Jei mama mokė meilės ir atjautos, ko mokė tėtis?
Jei mama mokė nuoširdumo, geraširdiškumo, įsiklausymo į kitą, tai tėvas mokė drausmės. Ne vieno to laikmečio (tarpukariu) pateikėjo pasakojimu, užtekdavo tik tėvo žvilgsnio ir žinodavai, kad kažką ne taip padarei. Tėvo žodis buvo šventas.
Ypač ta drausmė buvo jaučiama prie stalo. Čia vaikai turėjo gražiai elgtis: netriukšmauti, neišdykauti. Einant valgyti tėvas žiūrėdavo, kad būtum nusiprausęs, poterius sukalbėjęs. Reikia pastebėti, kad tarpukariu kai kurioje šeimose vaikai valgydavo tada, kai suaugusieji jau būdavo pavalgę arba valgydavo kartu su tėvais, bet prie atskiro staliuko. Prie mažojo stalo vaikai valgydavo dažniausiai iki 10–12 m. Tokio amžiaus vaikams ne tik reikėjo laikytis rimties, valgant nečepsėti, bet ir nedėti alkūnių prie stalo.
Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad abu tėvai mokė gražaus elgesio. Iš visų etiketo taisyklių visų pirmiausia mokė gerbti vyresnį. Prisimenu vieno pateikėjo pasakojimą apie vieną kaimo moteriškę vardu Rožė, kuri dėl savo elgesio kaime nebuvo itin gerbtina. Jai einant keliu vaikai sulindę javuose dainavo: „Rožė, keliu nudrožė“. Tėvas išgirdęs stipriai barė, nes niekas neturi teisės užgaulioti vyresnio žmogaus.
Mandagus, kultūringas elgesys buvo neatsiejamas nuo savitvardos mokymo. Reikėjo išmokti atsispirti įvairioms pagundoms atsisakyti laikinų troškimų (pvz., netgi obuolį paimti, kuris nukrito nuo kaimyno obels šakos, nors ta šaka tavo kieme) norų vardan kilnesnio, prasmingesnio tikslo. Neatsiklausus ir paėmus svetimą daiktą vaikai turėjo jį padėti ten, kur buvo ar grąžinti tam, iš kurio paėmė, ir jo atsiprašyti.
Mandagumo bei gero elgesio mokė ir rykštelės padedami?
Šiuolaikinių psichologų teigimu, baudimas rykšte ar diržu – tai vaiko luošinimas, skatinamas polinkis į agresyvumą.
Senajame Lietuvos kaime laikytasi kitokios nuostatos. „Tėvas sakydavo, – teigia vienas pateikėjas, – kad ir kunigas teigia, jog palaiminta ta ranka, kuri rykštę išrado. Tėvo mušimas – tai sviestu tepimas. Kai mama sakydavo, kad per žiauriai lupi, tėvas atsakydavo: kirsti reikia taip kad atsimintų, – lenk medį, kol linksta. Už vieną luptą, dešimt neluptų duoda. Lupu tada, kai vaikai patys to ieško“. Tokiame tėvo elgesyje buvo užslėptas noras – panaudoti priemonę, kuri ilgam vaikui užprogramuotų nenorą elgtis blogai.
Apskritai, reikėtų pabrėžti, kad XX a. pirmosios pusės valstiečių šeimose stengtasi vaikus auklėti juos slopinant. Šį faktą paliudija jau vien tai, kad vaikams buvo nedera painiotis atėjus svečiams ar kištis į suaugusiųjų pokalbį. Šiuo atveju galėjo būti panaudotos ir kitos bausmės: barimas, varymas į kampą ir pan. Socializacija ir mandagaus elgesio mokymas slopinant pabrėžė vaiko paklusnumą, pagarbą autoritetui ir išorinę kontrolę.
Šiandien vyksta vaiko socializacija jam „dalyvaujant“. Tarpukariu gimusiai vyresniajai kartai toks šiuolaikinis tėvų bendravimas su vaikais panašus į jų lepinimą, tėvų negerbimą ir apskritai – nieko nevertinimą, neva, „ne vaikai tėvų, o tėvai vaikų dabar turi klausyti“. Nežiūrint tokios tradicinės nuostatos, bendravimas „dalyvaujant“ vaikams suteikia vaikui laisvę išbandyti įvairiausius dalykus ir pačiam tirti pasaulį. Tėvai šiame procese dalyvauja atsižvelgdami į vaikų poreikį, o ne griežtai kontroliuodami jų elgesį, duodama daugiau galimybių mąstyti pačiam vaikui. Tačiau, mano nuomone, tėvams nereikėtų atsipalaiduoti, nes šiandien pasiūlų daugybė, ir mūsų kiekvieno pareiga vaikui duoti gerus pagrindus, mokėti atsirinkti kas tinkamas, o kas ne. Bet kokiu atveju būti vaikams geru pavyzdžiu. Žodžiais rasti tinkamą kelią į vaiko širdį.
Parengė Neila Ramoškienė, Vitos Jurevičienės ir Kęstučio Kuskio nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 birželio 25 dieną.
