VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė, etnologė Irena Stonkuvienė 10 metų rinko medžiagą apie tai, kokia vaikystė buvo senovėje. Šios temos artimos mūsų skaitytojams – mažus vaikus auginančioms šeimoms. Su docente kalbamės apie tai, kaip vaikus auklėdavo praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje.
KAIP TELEPORTUOTIS Į PRAEITĮ…
Kartą etnologas dr. Žilvytis Šaknys mus subarė, kad lengva ranka rašome apie baltų papročius: „Iš kur jūs žinote, kaip tuomet buvo? Tokie dalykai tėra interpretacijos, nes niekas nepapasakojo, kaip gyveno baltai“. Pati tikriausia istorija yra ta, kurią pasakoja dar gyvi jos liudininkai. Dr. Irenai Stonkuvienei apklausti 131 pagyvenusį žmogų (kai kuriems jau buvo arti 100 metų!) buvo vienas įdomiausių gyvenimo iššūkių.
Darbams apie vaikystę senojoje Lietuvoje, pakalbinote daugiau kaip 130 pašnekovų – senjorų. Papasakokite apie šį nuotykį.
Studijų metu pirmiausia susidomėjau senąja paprotine teise, ir vaikai mane domino nebent dėl to, kiek kraičio tais laikais jiems išskirdavo. Ilgainiui „nuslydau“ į ugdymą. Apie tai buvo mano bakalauro darbas, paskui magistrinis, galop ir disertacija. Viskas truko 10 metų – nuo 1995-ųjų iki 2005-ųjų.
Kaip ir visi, pirmiausia pradėjau nuo savo krašto – Ignalinos rajono – apklausdama kaimynus, paskui vykau į ekspedicijas po visą Lietuvą, nes buvo labai smalsu – ar skiriasi kuo nors vaikų auginimas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.
O skiriasi?
Labai mažai. Kalbant apie santykius su bendruomene, su bendraamžiais, skirtumų yra, priklausomai nuo to, ar šeima gyveno kaime, ar vienkiemyje. Juk gyvenant vienkiemyje vaikams susitikti su bendraamžiais būdavo labai mažai galimybių – tik bažnyčia, piemenavimas, mokykla. O kalbant apie santykius šeimoje, tai nebuvo didesnio skirtumo, ar vaikas augo vienkiemyje, ar kaime, ar Aukštaitijoje, ar Žemaitijoje.
Seniausia mano apklausta močiutė buvo gimusi 1900 metais. Kai klausinėjau, jai buvo 95 metai. Kai atvažiuodavome į kaimą, viskas veikdavo sniego gniūžtės principu: pabelsdavome į pirmą pasitaikiusią trobą, pasakydavome, kad ieškome pagyvenusių žmonių, kurie galėtų įdomiai papasakoti, ir mums parodydavo, kur eiti.
Ar seni žmonės drąsiai įsileisdavo į namus?
Prieš 10 metų tos baimės dar nejutome be to, dauguma apie ekspedicijas būdavo girdėję. Kai kuriose parapijose net kunigas paskelbdavo, kad „atvažiavo ekspedicija iš Vilniaus, prašome gerbti ir mylėti“.
Kad visiškai nesutiktų kalbėtis, nepasitaikė, bet būdavo, kad pateiki klausimą iš 10 sakinių, o atsakymas – „nuuu“.
Kita vertus, buvo ir tokių pašnekovų, kurie pasakodavo 5 valandas, tik spėk kasetes keisti ir žiūrėti, kad diktofonas veiktų – iš vieno interviu pakaktų medžiagos visai knygai.
Dar vienas įdomus dalykas. Nemažai mano pašnekovų buvo neprigirdintys (bent taip mane tikindavo namiškiai, kurie, norėdami kažką pasakyti, rėkdavo senukui į ausį). Bet pokalbiui įsibėgėjus aiškėdavo, kad pašnekovai puikiausiai girdi! Matyt, jiems tokia taktika patogesnė – „negirdėti“, kai nereikia.
Iš kur tas fenomenas, kad vos ne 100 metų senukai taip gerai atsimena savo vaikystę?
Čia reikėtų klausti psichologų. Nors kai kurių pašnekovų trumpalaikė atmintis būdavo akivaizdžiai sušlubavusi, vaikystę jie prisimindavo su pačiomis ryškiausiomis detalėmis. Kaip teigia gyvenimo istorijas nagrinėjantys sociologai, kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis pasakoja ar rašo apie savo socialinę dabartį, bet išsamiai gali prisiminti savo vaikystės – tai yra pirminės socializacijos – laikotarpį.
Rinkdama medžiagą apie vaikystę senovėje, pati sukūrėte šeimą, gimdėte savo vaikus. Ar nepakeitė tas tyrimas jūsų požiūrio į motinystę, vaikų auklėjimą?
Labiausiai šis tyrimas pakeitė mano požiūrį ne į vaikų auklėjimą, o į žmonių amžių. Kai tau 20, tai tie, kuriems tuo metu 40, atrodo seni. O kai atlieki tokį tyrimą, įdomūs tampa gyvenimo matę žmonės, ir kuo vyresni, tuo geriau. Man dabar patys įdomiausi žmonės yra nuo 80 metų, kiti, mano nuomone, per jauni. Ne kartą būdavo, kad ateini į kaimą ir klausi: „Kur galima būtų pakalbinti vyrą, gimusį, pvz., iki 1915 metų“, o sulauki atsakymo – kapinėse. Kur kas dažniau kalbindavome moteris, nes vyresnių vyrų rasti labai sunku, didžiulė disproporcija.
Vyresni žmonės, kuriuos kai kas laiko neišsilavinusiais, kaimiečiais, iš tikrųjų tokie išmintingi! Ir visiškai nepriklausomai nuo to, kad baigę vos kelias klases ir niekur per gyvenimą iš savo parapijos neiškėlę kojos. Jų vidinis pasaulis, santykis su aplinka – stebėtinas. Kai kurių pašnekovų, nors jų buvo šimtai, atsimenu net veidus ar balsus.
Iškyla vaizdiniai, kur mes sėdime, ką kalbame.
Savo senelių, deja, negalėjau apklausti, nes senelis mirė, kai man buvo 6 metai, o močiutė – kai buvau 18-os. Nors su jais daug apie senovę nekalbėjome, nors jie nebuvo niekuo ypatingi – nei dainininkai, nei tautosakos žinovai, – senieji kaimo papročiai man buvo kasdienis reikalas. Bobutė pati kepdavo duoną, kepalus vadino kukelėmis. Ir visą laiką man iškepdavo mažą kepaliuką, į kurį įkepdavo kiaušinį. Geriausia mano žaidimų vieta būdavo po bobutės audimo staklių stovais. Ir man net leisdavo pačiai „verpti ir austi“! O juk tikrai viską supainiodavau ir sugadindavau. Verpiant siūlas išeidavo storų storiausias, galop visai nutrūkdavo. Žinoma, tai anaiptol nebuvo darbinis ugdymas, o tiesiog noras, kad kažkuo užsiimčiau, palepinimas.
Kas Jus pačią labiausiai nustebino, rašant mokslinį darbą apie vaikystę senovės Lietuvoje?
Sugriuvo ne vienas mitas. Pavyzdžiui, mitas, kad neva dabar mūsų vaikai yra vartotojai, o tuomet vartotojiško požiūrio nebuvo. O juk galėtume traktuoti ir atvirkščiai.
Paaiškinsiu. Kai patenkinti žmogaus baziniai poreikiai, jis pradeda svajoti apie aukštesnius dalykus – saviraišką, meilę, žinias. Vyrauja mitas, kad mūsų vaikai ir paaugliai yra totalūs vartotojai, kuriems svarbiausia yra daiktai, dovanos, prekiniai ženklai. Kalėdos ir Velykos jiems ne Jėzaus gimimo ir prisikėlimo šventės, o laikas, kai gali gauti dovanų. Bet… Atlikus jau minėtą vienuoliktokų apklausą – kas jiems yra Kalėdos ir Velykos – jie atsakė, kad tai – buvimas su šeima, susėdimas prie bendro stalo, bendravimas. Ir nė vienas nepaminėjo dovanų! Jiems tai nėra svarbiausia, užtat bendravimo ir buvimo kartu, važiavimo pas senelius dabartiniai paaugliai tikrai ilgisi. O kai klausdavau savo vyresnių informantų, kas jiems buvo Kalėdos ir Velykos, dažnas atsakydavo – pagaliau galėdavome gardžiai ar bent sočiai pavalgyti! Nes jiems bendravimas buvo įprastas dalykas, o maisto trūko.
Primityviai vertinant, jie ir buvo tikrieji vartotojai, nes visos mintys sukosi tik apie mėsos gabalą ar kiaušinį, juolab kad prieš didžiąsias šventes ilgai laikydavosi pasninko.
Tais laikais kiaušinis ar kiaušinienė buvo kepama svečiui ar gimdyvei, o kasdien valgydavo labai paprastą maistą. Saldainį gaudavo itin retai, dažniausiai iš krikštatėvių.
Beje, kai kurie pasakojimai ir prasidėdavo nuo atsiminimų apie tą saldainį ar kitokią dovanėlę, kai paprašydavau informantų prisiminti savo vaikystę.
Ačiū už įdomų pokalbį.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 spalio 25 dieną.
