Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie partizanų vaidmenį pokario laikotarpiu, apie valstybės simbolius ir jų vietą, apie emigraciją ir tėvynės meilę. Ginčai, nuomonės, pranešimai – visa tai veikia kiekvieną šeimą, kurios namuose bent kartais įjungiamas televizorius ar radijas. Suaugusieji turi daug daugiau patirties ir žinių, kad galėtų susidaryti savo nuomonę, o kaip tai veikia vaikus – mažuosius Lietuvos piliečius, kuriems iš tiesų ir priklauso antrasis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?
Šia tema kalbiname gamtininką, vaikų rašytoją Selemoną Paltanavičių.
Kaip manote, ar yra amžiaus riba, nuo kurios galėtume pradėti kalbėtis su vaikais apie tautiškumą?
Esu tikras: tokios amžiaus ribos nėra. Aš net neįsivaizduoju, kad mes apie save, apie savo tautą, savo kalbą, Lietuvą ir jos vietą pasaulyje vaikui galėtume kalbėti tik nuo… na, visai nesvarbu, nuo kiek metų. Tokios ribos, nustatomos kieno nors, būti negali. Vaikai daug ką geriausiai suvokia ir priima būdami kūdikiai, kai tėvai net nenutuokia apie tokias jų galimybes. Kalbos žodžiai, tarpusavio santykiai, pagarba, pagaliau – valstybės simboliai ir Tėvynės vardas turi skambėti ir būti suprantami kaip duotybė. Vaikai mokosi regėdami, girdėdami, net pajausdami ir užuosdami, jie tikrai daug jautriau suvokia suaugusiųjų nuotaikas, todėl ne visad būtini žodžiai. Pakili šventės meto rimtis, susikaupimas ypatingų valstybės dienų proga, džiaugsmas kuo nors labai savu yra tai, ką mažas žmogutis greitai perima ir iš ko kuria būsimą savo „aš“. Žinoma, atsargiai reikia elgtis su meile Tėvynei ir kitais šventais dalykais, nes negrabus elgesys juos gali paversti priešpriešos objektu. Kaip vaikams negalima sakyti „būkite geri“, taip ir neįmanoma liepti „mylėti Tėvynės“. Jei tikrai norite, kad vaikai elgtųsi priešingai, būtinai taip sakykite. Rezultatas garantuotas!
Kam tenka atsakomybė dėl vaikų pilietiškumo ugdymo? Kas šiuo atveju svarbiau – mokykla ar šeima?
Mūsų didžioji klaida – manyti, kad net savo vaikus auklėti ir ugdyti turime ne mes, o kažkas kitas: gal mokykla, gal kitos institucijos? Vaikas – šeimos dalis, visą savo grynąją ir gerąją pradžią jis turi gauti joje. Juk vaikas prie mamos glaudžiasi ne todėl, kad yra to mokomas, jis tokią laimę – turėti artimą sielą ir kūną – atsinešė gimdamas, atsiskirdamas nuo mamos.
Mama visada jaučia savo kūdikio nuotaikas ir būklę; panašiai reaguoja ir mažasis žmogiukas. Ar jam būtina skaityti paskaitas? Versti mylėti, būti piliečiu? Tikrai ne. Jam reikia leisti juo būti tik kartu su tėvais. Na, o mokykla gali prie to prisidėti. Žinoma, negadindama vaiko, nepaversdama jo klusniu vykdytoju, negniauždama kūrybinių pradmenų.
Kaip tėvams, kurių niekas nemokė būti pilietiškais žmonėmis, mokyti savo vaikus?
„Niekas“, vadinasi, – jų tėvai. O tėvai nėra „niekas“. Jie turi savo tėvus, šie – dar savo ir taip toliau. Iš tikro, mumyse vis giliau keroja nežinojimas, abejingumas ir susvetimėjimas. Tokia terpė neretai tarpsta šeimose… Tai labai jautru – būti pilietiškam.
Ko gero, pirmiausia kartu su visa šeima reikia kuo daugiau sužinoti apie savo valstybę, apie ją kūrusius žmones, apie kainą, kurią jie už tai sumokėjo. Ir dar – iš ko susideda mūsų valstybė, kuo ji garsi pasaulyje, kuo svarbi mums. Knygoje „Aš – lietuvis“ stengiausi papasakoti apie kai kuriuos svariausius mūsų šalies dalykus, kurie tikram piliečiui turėtų būti žinomi, galbūt – net artimi. Aš manau, kad kartu su vaikais perskaityti tekstai daug kuo gali padėti ir tėvams, seneliams. Tačiau kad neatrodyčiau nekuklus, pasakysiu: jeigu vieną dieną vaikai paprastai, niekieno neklausiami pasakys: „Mes – lietuviai“, tai bus jau šis tas…
Ar tautinis suvokimas atsiranda savaime, ar jo yra išmokstama?
Su juo užaugama. Arba – jis atgaivinamas iš kažkur mūsų gilumoje rusenusių tautiškumo grūdelių. Tiesa, apie tautiškumą kalbėti visada reikia protingai. Pasaulyje mes – ne vieninteliai, esame viena iš daugelio tautų, kuri turi būti savimi ir žinoti savo stipriąsias bei silpnąsias puses, vienas palaikyti, kitas – stiprinti. Išmokti tautiškumo sunku, ypač jeigu apie tai nežinota nieko. Protingą tautiškumą reikia savyje puoselėti, neužmiršti, kad ir išvykus iš Lietuvos netektų dėl savęs raudonuoti. Lietuva mus užaugino, mus išsaugojo. Kodėl turime prieš ją burnoti?
Lietuvos istorija permaininga, sudėtinga, mokykloje vaikai gauna tik dalį žinių pagal savo amžių. Ar reikia su vaikais kalbėtis sudėtingomis temomis: apie partizanus, holokaustą, Sausio 13-ąją?
Lietuvos istorija – nepaprasta. Bėda ta, kad ne visi apie ją žinome, labai ilgai negalėjome gauti apie ją žinių. O ir ne visos žinios buvo pateikiamos tinkamai – gali būti, kad tai net blogiau, nei jų neturėti. Ar su vaikais reikia kalbėti apie viską?
Žinoma! Būtinai! Galiu pasakyti tiesiai: mano tėvai, paprasti suvalkiečiai, savo keturis sūnus augino nuo pačių mažiausių dienų pasakodami viską. Mums nebuvo staigmena Lietuvos okupacija, partizanai (užaugau prie Kazlų Rūdos girios, mūsų namuose jie būdavo dažni svečiai, tik manęs dar nebuvo…), holokaustas. Pamenu, kaip skaudžiai mano tėtė pasakodavo apie dvi kaimynų žydų šeimas, gyvenusias prie Kauno–Marijampolės plento… Nuo vaiko dienų tėtė labai draugavo su savo kaimynais ir pergyveno, kai jie buvo suimti, nužudyti. Vienas jų sužeistas grįžo, pasislėpė buvusiuose savo namuose, tačiau vieno iš kaimynų buvo išduotas ir nužudytas. Kaimas su tuo žmogumi atsiteisė – nelaikė jo doru kaimynu, nesitarė, nekvietė į talkas. Na, o Sausio 13-oji, ir ne tik ji, yra tai, apie ką vaikai privalo žinoti nuo mažų dienų. Tai – mūsų piliečių auka už Lietuvos laisvę. Kaip gali to nežinoti? O mokykloje… Manau, kad tokių žinių vaikai čia gauna per mažai arba jas pateikia, deja, ne taip, kaip turėtų būti perduota tokios svarbos žinia.
Kaip vaikui paaiškinti emigraciją?
Nelengvas čia klausimas… Man pačiam būtų labai svarbu išgirsti, kaip vaikams apie savo išvykimo priežastis teisingai (būtent – teisingai) aiškina emigrantų tėvai. Kas kita – vaikai, kurių emigracija nepalietė. Jie apie emigraciją, ko gero, turi labai virtualų supratimą. Bet… šiandien emigracija palietė labai daug šeimų ir giminių. Kita vertus, žmonių judėjimas vyko ir vyksta visada. Tačiau kur kas svarbiau, kaip tie emigrantai elgiasi su savo vaikais, kaip juos moko. Skaudus dalykas – tautiškumo ir ypač kalbos praradimas. Kitos tautos (kad ir vokiečiai) niekada sau neleistų skurdinti vaikų kalbos ir tautinės savimonės vien todėl, kad keletui metų išvyko dirbti į kitakalbę valstybę. Mums, atrodo, taip neišeina…
Kokie dalykai mus skiria nuo kitų tautų? Kokie patys svarbiausi?
Jau minėjau kai ką… Buvo toks Algirdo Dausos filmas, pastatytas pagal Vaižganto kūrinį „Dėdės ir dėdienės“, – „Tas prakeiktas nuolankumas“. Rodos, paskutiniai du šimtai metų gerokai sujaukė mūsų tautos savigarbą ir savimonę, ir tas „prakeiktas nuolankumas“ tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mes dėl menkniekio atsisakome savo tautybės, savo vardo (ir vaikus krikštijame taip, „kad airiai vardą ištartų…“). O paskui išpūtę akis meluojame, kad kitaip negalėjome, kad mums būtų mokėję mažesnį atlyginimą, kad… Mums trūksta protingo išdidumo, kokį turi estai, mums trūksta daug ko. Tai neįgyjama greitai.
Būtų gerai, kad trečia ar ketvirta mūsų karta visa tai pakeistų mūsų tautos labui ir naudai.
Jūsų linkėjimas viso pasaulio mažiesiems lietuviukams?
Pasakysiu jums atvirai – tai jūs kuriate ir kursite ateities Lietuvą. Kada tą pradėti? Dabar, šią akimirką. Nes Lietuva negyvens be jūsų, o jūs – be Lietuvos. Būkite stiprūs!
Selemoną Paltanavičių kalbino Agnė Milė
Knygą „Aš – lietuvis“ išleido leidykla „Debesų ganyklos“. Leidinį galite įsigyti šalies knygynuose arba internetu www.debesuganyklos.lt.
