Didžiuomės pristatydami naują knygą paaugliams, kurią iliustravo viena talentingiausių Lietuvos dailnininkų Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vadiname ją „mūsų Eglė“, nes ji daugybę metų bendradarbiavo „Mamos žurnale“. Eglės piešiniai tapo mūsų žurnalo veidu ir stiliumi. Ačiū tau, Eglute.
***
Selemonas Paltanavičius – vienas produktyviausių Lietuvos rašytojų, išleidęs 85 knygas, pristato savotišką debiutą, kuris gimė iš daugybės susitikimų su jaunaisiais skaitytojais visoje Lietuvoje. „Mūsų miestelio indėnai“ – prozos kūrinys paaugliams. Bet, pasirodo, kad ši istorija visai ne apie indėnus…
„Būdamas mokyklose ilgai stebėjau paauglius ir bandžiau išsiaiškinti, kada jiems tampa įdomūs vieni ar kiti dalykai, kada jie užsidaro, o kada atsiveria. Paprastai jie nepasakoja apie savo svajones, bet gyvena jomis ir padaro labai didelius darbus tyliai. Knygoje pasakoju apie tris šeštokus, kuriuos likimas suveda į bendrą veiksmą, ir tuomet atsiskleidžia jų žmogiškosios savybės, kurių dažnai mes, suaugusieji, neįvertiname, o gal net nuvertiname“, – apie naują knygą „Mūsų miestelio indėnai“ pasakoja S. Paltanavičius.
„Mūsų miestelio indėnai“ – savotiškas jūsų debiutas. Esate daugybės knygų mažiesiems skaitytojams autorius ir štai pasirodo pirmoji knyga vyresniems, 8-12 metų, skaitytojams. Kaip ryžotės tokiam žingsniui?
Iš tiesų tokio amžiaus vaikams, kuriuos dabar jau galima vadinti jaunaisiais paaugliais, niekada nerašiau, todėl „Mūsų miestelio indėnai“ – šioks toks debiutas. Prisipažinsiu, šį kartą buvo labai nedrąsu imtis plunksnos, bet patys veikėjai mane nusivedė į savo pasaulį. Jie ten sau gyveno, o man reikėjo tik užrašyti. Negaliu pasakyti, ar dabar šią istoriją galėčiau parašyti kitaip. Matyt, ne.
Knygos anotacijoje sakote, kad ši istorija visai ne apie tikruosius indėnus. Vis dėlto kas tie miestelio indėnai?
Iš tiesų tai ne tikrų indėnų knyga ir istorija visai ne apie juos. Gyventi kitaip, nei visi, turėti paslapčių – juk vaikystėje ar paauglystėje tokį norą patiriame kiekvienas. Ir tai nebūtinai maištingi darbeliai ir reikalai. Patikėkite, nuoširdžiai bendraudamas su vaikais sužinai tokių dalykų, kad akis išpleti ir pagalvoji – jų tėvai tikrai to nežino… Ne, tie vaikai nėra blogi, jie tik svajotojai, jie nori gražesnio pasaulio ir jų žodžiuose labai retai būna pykčio.
Knygoje labai empatiškai ir šiltai pasakojate apie trijulės draugystę, išbandymus, kurie tik sustiprina ryšį, ir mokėjimą priimti kitokį. Paaugliams (ir ne tik jiems) turbūt šis momentas nėra paprastas. Kodėl ši tema jums buvo svarbi?
Paauglystė sunkus metas. Kai kada – net labai sunkus. Paaugliai auga, ieško, tiria pasaulį ir per daug dažnai atsitrenkia į suaugusiųjų pastatytas sienas. Jie daug jautriau supranta žodžius, jie viską mato. Jie labai kenčia jausdami neteisybę, jie nori būti geri, tik ne visada moka tokie būti. Dažnai pagalvoju, ar statydami sienas, mes nekeršijame jiems už savo paauglystėje patirtą neteisybę? Mano istorijos trijulė yra tokia pati. Bet aš džiaugiuosi, kad jiems teko kitoks pasaulis.
Tiesa, kad knygos „Mūsų miestelio indėnai“ idėją brandinote ilgai?
Idėją knygai nešiojausi taip ilgai, kad užaugo ne viena tokių „indėnų“ karta, daug kas pasikeitė mūsų pasaulyje. Idėja lieka idėja, kol tavo sumanytieji veikėjai nepradeda veikti. Kodėl užtrukau? Neradau tinkamo „rakto“, o rašyti be jo sau neleidžiu. Tačiau tikrai nesutiksiu, jei kas manys, jog laukiau „madingos“ situacijos – gyvenime visko mačiau labai daug, ir tokių vaikų bei tokių jų santykių ir poelgių užtektų visai knygų bibliotekai. Deja, ne iš visko gimsta istorijos ir knygos.
Kalbėdamas apie šią knygą leidyklos sezono pristatyme sakėte, kad žavitės skandinavų literatūros veikėjais, kurie yra organiški ir „gyvi“. Jūsų siekiamybė taip pat buvo sukurti tokius personažus. Kas yra toji veikėjų gyvybė?
Daugelis mūsų skaitėme ir tebeskaitome skandinavų knygas vaikams ir paaugliams. Jos visos turi vieną labai svarbų bruožą, kurio (man labai sunku tą sakyti) neįžvelgia net šią literatūrą nagrinėjantys mokslo žmonės. Iš esmės tai labai paprasta, tiesiog visi tie veikėjai yra laisvi, tik to jie niekur neišmoko, to jiems niekas neleido, niekas to nepadovanojo. Jie tiesiog gimė laisvi savo mintyse ir veiksmuose. Ir tai nutinka kiekvienam skandinavų vaikų literatūros personažui jau bent porą šimtų metų. Ar mums tai pasiekiama? Kol kas ne. Nors ir labai stengiamės. Bandžiau tokią laisvę suteikti savo personažams. Paskaitykite, kaip man pavyko.
Dažnai autoriai sako, kad sudėtinga rašyti paaugliams, jaunimui. Kaip pavyko „pagauti“ tai, kas įdomu tokio amžiaus skaitytojams, atrasti jūsų minėtą kalbėjimo raktą?
Taip, paaugliams rašyti sunku. Su jais ir kalbėtis nėra paprasta. Aš stebėtojas, mano stebėtojo patirtis atkeliauja iš gamtos pasaulio. Tiesa, iš vaikystės atsinešiau džiaugsmą stebėti ir žmones. Jiems nematant, nežinant. Man įdomu, kaip jie gyvena, bendrauja, kalba, tyli. Stebėdamas paauglius regiu tai, ką sunku pasakyti žodžiais, tą savotišką jų „chemiją“. Tiesiog reikia rašyti nuoširdžiai, tikint savimi ir savo personažais. Jie visada išveda į teisingą kelią.
Iki pandemijos tikrai daug keliavote po Lietuvą, dalyvaudavote susitikimuose su skaitytojais. Tai turbūt leidžia labai gerai pažinti auditoriją: kas jiems įdomu, kas rūpi?
Taip, po Lietuvą keliauju visada, net ir dabar. Gal tik su žmonėmis mažiau bendrauju – tais, sutiktais prie lauko keliuko, per lietų laukiančiais stotelėje be stogo. Kartą per pūgą pakviesti į mano automobilį susikraustė keturiese (supratau, kad jie broliai), iki jų kaimo keletą kilometrų važiavome labai lėtai ir aš išgirdau tokią istoriją… Manote, klausiami ir kamantinėjami vaikai būtų tą sakę? Kur ten! Jie kalbėjo patys, aš tylėjau. Kai jie išlipo ir padėkoję (kaip retai tą darome dabar) nurūko namo, supratau, kad mes tikrai niekada nesusitiksime. Tačiau jų istorija liko… Kas žino, gal kada nors ji taps dar viena knyga. Galbūt.
Daugiau apie knygą „Mūsų miestelio indėnai“
