Dabartiniai vaikai turi laisvę rinktis tarp daugybės lietuviškų ir verstinių knygų – tai yra didžiulė laimė

„Dabartiniai vaikai turi laisvę rinktis tarp daugybės lietuviškų ir verstinių knygų. Tai yra didžiulė laimė“, – sako Jolanta

Poetė ir rašytoja Jolanta Ona Vitkutė jau gerą dešimtmetį gyvena Meksikoje. Į šią šalį ją atvedė meilė – sukūrusi šeimą, ji vis geriau pažįsta vyro  gimtinę. Tačiau Jolanta Ona neatitrūkusi ir nuo Lietuvos aktualijų – ji yra IBBY Lietuvos skyriaus valdybos narė, o neseniai debiutavo ir kaip vaikų rašytoja.

Jolanta, išleidote knygą apie murmisiukus – kas tai per herojai ir kaip jie atsirado jūsų galvoje?

„Murmisiukai geria arbatą penktadieniais“ – tai pirmoji mano knyga, skirta vaikams nuo 5 iki 150 metų. Joje karaliauja stebuklingi personažai, gimę beveik prieš trisdešimt metų. Tuomet radijo stoties M-1 rytinėje laidoje vaikams, kuri taip ir vadinosi „Murmisė“, murmisiukė Ausy Žirklelė (t.y. aš ) kalbėdavosi tiesioginiame eteryje telefonu su vaikais ir kurdavo kartu pašėlusias istorijas. O tarp pokalbių klausydavomės pašėlusios muzikos. Esu sulaukusi ir daugybės vaikų laiškų, kai kuriuos iki šiol saugau viename spintos stalčiuke, Lietuvoje.

Iš tiesų murmisiukų istorijas mane įkvėpė sukurti mano kūrybingi išdykėliai – sūnūs Martynas ir Romas, bet beveik visos jos niekada nebuvo užrašytos. Bėgo laikas, o jos vis tupėjo mano galvoje ir laukė, kada galės sugulti į knygos puslapius. Tad esu dėkinga savo vyrui Andrés, kuris po šitiek prabėgusių metų paskatino prie jų prisėsti. Ir pasirodo, murmisiukai, yra tikri nenuoramos. Jie nusprendė, kad vienos knygos negana. Guldavosi su manim ir keldavosi, šelmiškai primindami, kad dar ne visos jų istorijos užrašytos. Vėlgi esu dėkinga Lietuvos kultūros tarybai, jog pandemijos metu, 2021 m. skyrė individualią meno kūrėjo stipendiją. Ir gimė nauji murmisiukų gyvenimo nuotykiai. Tad naujų istorijų pluoštas, jau nukeliavo į leidyklą.

Kas sudomina vaikus, kokios knygutės tampa kultinėmis?

Manau, kad nė vienas nežino, kodėl knygos tampa kultinėmis. Be istorijos aktualumo ir originalumo, kalbos grožio, dar yra visas pulkas įvairiausių detalių detalyčių. Na, pavyzdžiui, amerikiečių autoriaus Maurice‘o Sendako klasikinių paveikslėlių knygai „Kur gyvena pabaisos“ (vertė Violeta Palčinskaitė) prireikė 54-erių metų, kad ja galėtų pasidžiaugti ir mūsų šalies mažieji skaitytojai. O juk pasaulyje jos parduota daugiau nei 20 mln, per šitiek laiko susikūrė daugybė knygos gerbėjų klubų. Tad net ir kultinės vienos šalies knygos, kartais beveik nėra žinomos kitose šalyse.

Manau, kad labai svarbu, jog būtų malonu skaityti, kad knyga atitiktų skaitančiojo lūkesčius ir poreikius. Todėl dažnai ne tik pati knyga, bet ir skaitytojo nuotaika, ir vieta, kurioje skaitoma, momentinės aplinkybės nulemia knygos populiarumą.

Kaip manote, ar yra knygų, kurios kultinės iš kartos į kartą? Kokios buvo jūsų vaikystėje? Kokios auginant sūnus?

Sunku išskirti tik kelias knygas, nes vaikystėje buvau knygų graužikė. Bet iki šiol viena mano mėgstamiausių knygų – A. Milno „Mikės Pūkuotuko pasaulis“. Ji tinka visiems gyvenimo atvejams. Kai pagauna liūdesys, prisimenu, kaip Mikės Pūkuotuko draugas Paršelis, sėdėdamas prie savo namų, pūtė pienę, burdamas, ar „tai“ įvyks šiais metais, ateinančiais, kada nors ar niekad. Sužinojęs, kad niekada, jis stengiasi prisiminti, ką galėtų reikšti „tai“, ir tikisi, kad nieko malonaus nereiškė.

Smagumo suteikia ir ši citata:

 Kokia šiandien diena? – paklausė Mikė Pūkuotukas.
– Šiandiena, – atsakė Paršelis.
– Mano mėgstamiausia diena, – pasakė Mikė Pūkuotukas.

Ši knyga visada praskaidrina nuotaiką.

Meksika yra didžiulė šalis, vien sostinėje gyvena virš 20 milijonų žmonių, tad ir knygynų, ir literatūros perliukų visų nesuskaičiuosi

Kita kartu su sūnumis beveik iki skylučių suskaityta knyga yra Donaldo Bisseto „Aukštyn kojom“. Smagi nonsenso klasika. Pamirštas gimtadienis, karvutė Anabelė, varna Albertina, kuri buvo tokia baisi tinginė, kad net skrisdama aukštyn kojom užmigdavo ir sapnus sapnuodavo aukštyn kojom. Šie unikalūs pasakų herojai, galima sakyti, buvo apsigyvenę mūsų namuose.

Iš kelių jūsų parašytų knygų tik viena – vaikams. Kokia tai auditorija, ką reiškia jiems rašyti?

Iš tiesų, kai rašau, nelabai galvoju apie auditoriją. Tiesiog rašau, kas tuo metu man pačiai įdomu, kuo gyvenu, kas neduoda ramybės, vis beldžiasi galvoje ir nori būti užrašytas. Juk murmisiukai savo laiko laukė net trisdešimt metų. Šešios knygos ir trys skirtingos auditorijos – vaikai, keliautojai ir poezijos skaitytojai. Visi man be galo brangūs.

Gal kada išleisite eilių rinkinį vaikams?

Atskiro eilių rinkinio vaikams bent kol kas neplanuoju. Bet juk gyvenime mažai ką apskritai gali suplanuoti. Tačiau murmisiukai patys ėmė kurti eilėraščius ir keletas jų įsipynė tarp istorijų, šiuo metu ruošiamų spaudai.

Ar jums vaikystėje buvo svarbūs eilėraščiai?

Taip, labai juos mėgau ir turbūt suskaičiau visus, kokius tik tuo metu galima buvo rasti. Dabar taip nepavyktų, nes knygų pasiūla daug didesnė. Pati pradėjau rašyti eilėraščius dar būdama pirmoje klasėje. Ir mėgau deklamuoti ant kėdės pasilipus. Mama ir tėtis buvo mano svarbiausi klausytojai. Be to, labai mėgau klausytis mano bobutės Anelės dainuojamų lietuvių liaudies dainų. Ji turėjo nuostabų balsą ir net gulėdama ligoninėje pralinksmindavo gydytojus savo dainomis.

Papasakokite apie Meksikos literatūrinį gyvenimą. Ar Meksikoje vaikai noriai skaito? Ką skaito?

Meksika yra didžiulė šalis, vien sostinėje gyvena virš 20 milijonų žmonių, tad ir knygynų, ir literatūros perliukų visų nesuskaičiuosi. Tačiau pastebėjau, kad yra nemažai knygų vaikams, skirtų supažindinti su Meksikos kultūros tradicijomis, legendomis, garsiausiais menininkais. Pavyzdžiui apie Fridą Kahlo, jau tapusią šalies ikona, rašo ne vienas autorius. Neseniai pasirodė mažiesiems skaitytojams skirta  „Mi little golden book sobre Frida Kahlo“, kurią parašė Kubos rašytoja Silvia Lopez, o spalvingas iliustracijas sukūrė Peru dailininkė Elisa Chavarri. Tie, kurie pamėgo animacinį filmą „Koko“, su džiaugsmu skaito ir prieš keletą metų išleistą „Coco: Miguel y la gran armonía“. Meksikiečių rašytojos ir iliustratorės  Yuyi Morales, įvertintos daugybe apdovanojimų, knyga „Soñadores“ (liet. Svajotojai) jausmingai pasakoja imigrantės istoriją. Anot rašytojos, vilties stiprybė gali pakeisti gyvenimą ir pačią visuomenę. Apskritai, imigracijos tema aktuali ir vaikų literatūroje. Juk tai tarsi atsiveriančios durys naujoms kultūroms.

Įdomu yra apsilankyti ir milžiniškoje tarptautinėje knygų mugėje, vykstančioje lapkričio mėn. Gvadalacharoje. Tai didžiausia knygų mugė Amerikoje. Čia, beje, buvo pristatytos ir nuostabaus lietuvių rašytojo ir iliustruotojo Kęstučio Kasparavičiaus knygos. Jis turi daugybę mažųjų skaitytojų Lotynų Amerikos šalyse.

Labai maga paminėti Verakruso valstijoje gimusį garsų meksikiečių kompozitorių, vaikiškų dainų kūrėją Francisco Gabilondo Soler’į (1907–1990), labiausiai žinomą slapyvardžiu Cri-Cri (tariama Kri-Kri). Paradoksalu, bet, prieš tapdamas vaikų numylėtiniu, jis uoliai boksavosi ir dalyvavo bulių kovose. 1934 m. Francisco Gabilondo Soler’is pirmąkart per radiją sudainavo savo kurtas dainas, tada ir gimė Cri-Cri, arba Dainuojančio Svirplio, slapyvardis. Jis parašė daugiau nei 200 dainų vaikams, kurių su malonumu klausėsi ir iki šiol kartu su vaikais klausosi suaugusieji. Veikiausiai nerasite meksikiečio, kuris nežinotų šio menininko vardo. Jo kūrinius perdainavo ir žymūs pasaulio dainininkai: operos atlikėjas Plácido Domingo, prancūzų žvaigždė Mireille Mathieu ir kiti. Jo dainos išverstos į daugelį kalbų, tarp jų anglų ir prancūzų. Savo dainelėmis autorius norėjo sukurti taiką ir ramybę besiklausančiųjų širdyse.

Magiškame Orizaba miestelyje, kur Francisco Gabilondo Soler’is gimė, yra įrengtas jaukus parkas su menininko dainelių herojais. Taip pat galima apsilankyti muziejuje – Museo Francisco Gabilondo Soler. O specializuotame vaikams skirtame žaismingame knygynėlyje, įsikūrusiame netoli parko, rasite daugybę autoriaus kūrybos.

Ką turi dabartiniai vaikai, ko neturėjo ankstesnės kartos ?

Turi laisvę rinktis tarp daugybės lietuviškų ir verstinių knygų. Tai yra didžiulė laimė. Patys mažiausieji gali džiaugtis paveikslėlių knygomis – vos prieš keletą metų Lietuvoje tai buvo dar neatrasta teritorija. O dabar jau turime originalių ir išskirtinių, lietuvių autorių sukurtų. Paminėsiu tik kelias, mano pamėgtas, –  E. Daciūtės ir I. Dagilės „Drambliai ėjo į svečius“, Kotrynos Zylės „Mažas kaip vabalėlis“, ar prieš metus išleistos J.Vilės ir L.Sasnauskaitės „Chameleono sapnai“, A. Baranauskaitės ir L. Itagaki „Nukas“ . Beje pastaroji apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią 2021 m paveikslėlių knygą vaikams.

Didelė ir technologijų įtaka. Skaityti galima ne tik jaukiai šiugždančias popierines, bet ir elektroninės knygas, kurios ypač praverčia keliaujant, nes neapsunkina šeimos lagamino. Be to, kartais knygos virsta tikrais žaidimais, kai iš jų puslapių „iššoka“ herojai, kai galima skaityti ir tuo pačiu klausytis įvairių gamtos garsų ar net ištisų klasikinės muzikos kūrinių. Pavyzdžiui, smagi pažintinė Selemono Paltanavičiaus knyga „Paukščiai paukščiai“, kurioje vaikai supažindinami su Lietuvoje gyvenančiais paukščiais. Joje gausu ne tik giesmininkų nuotraukų, bet ir kartu prie kiekvieno paukščio aprašymo pateikiami QR kodai. Juos nuskaičius išmaniuoju įrenginiu, galima pasiklausyti ir paukščio giesmių. Mano vaikystėje tai prilygtų stebuklui .

Visiems norėčiau palinkėti namuose susikurti skaitymo kampelį

Kokie pastarųjų metų jūsų pačios atradimai?

Ko gero, mano didžiausias lietuvių vaikų literatūros atradimas šiais metais yra perskaityta poezijos knyga vaikams  –   Dainiaus Gintalo „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“. Tai dvidešimt eilėraščių pasakojančių vientisą istoriją. Tokia tarsi eilėraščių novelė. Smagūs netikėti žodžių sąskambiai, kuriuose labai harmoningai susigroja poetiškos ir padaužiškos detalės. Pasirodo, net ir tokioj pašėlusioj bendruomenėj tarp varnų, varanų ir varlių įmanoma vienas kitam suprasti ir sugyventi.

O Meksikoje, prieš kelis metus nusileidusi iš Torre Latino Americana bokšto, pamačiau žavias magiškas skulptūras, nuo kurių negalėjau atplėšti akių. Taip pirmą kartą susidūriau su siurrealistės Leonora Carrington (1917– 2011) tapytojos, skulptorės ir rašytojos – kerais. Ji nėra vaikų rašytoja, tačiau mėgo kurti ir iliustruoti pašėlusias istorijas ir mažiesiems.

Jos sūnūs prisimindami savo vaikystę, yra pasakoję, kaip sėdėdavo dideliame kambaryje, kurio sienos buvo „išpaišytos“ stebuklingų būtybių. Jame mama sekdavo neįtikėtinai smagias istorijas. Tas kambarys vėliau buvo nubalintas, bet kai kurie sienų stebuklai liko išsaugoti mažoje užrašų knygelėje, kurią L. Carrington pavadino „Leche del sueño“ (liet. „Svajonių Pienas“). Būtent pagal ją išleista to paties pavadinimo knygelė vaikams. Jos angliškas vertimas „The Milk Of The Dreams“ pirmą kartą išleistas 2017 m. „NewYork Review Books Children’s collection“ serijoje, kuri pristato savo laiku pamirštas ir nepristatytas knygas. O aš ispaniškąjį variantą radau prieš kelis metus besilankydama knygų mugėje Meksiko mieste. „Svajonių pienas“ knygoje yra du pasakojimai: vienas — poetinis parašytas (žiūriu, kad mane poezija tiesiog persekioja), o kitas — iliustruotas. Tai dvi priešingybės bandančios susikalbėti ir kuriančios keistą dialogą. Toks netikėtų minčių fontanas. Čia sutinkame neįprastus charakterius tokius, kaip Vaikas George, kuris valgo sienas ir, todėl pastebi, kad jo galva virto namu; Ophelia, kuri pagamino želė vien todėl, jog norėjo surasti sustingusį grifą deserto viduryje; mėsininkas Don Crecencio, kuris gamina rožes iš ožkienos mėsos. Tai knyga, kurios negali pamiršti. Tokia neįtikima, piktinanti ir svajinga kaip ir pačios svajonės.

Ar neketinate papasakoti apie Meksiką vaikams skirtoje knygoje? Suaugusiesiems juk išleidote knygą „Meksika, mano meilė“…

Iš tiesų kirba tokia mintis, bet ar ji taps realybe, nesiimsiu spėlioti. Nebent mano murmisiukai labai jau veršis keliauti ir aplankyti siurrealistinę  Meksiką.  O kol kas galiu rekomenduoti neseniai išleistą debiutuojančios autorės Saulės Paltanavičiūtės knygelę „Meksika Marija: indėnės Mištekės istorija“, kurioje jaukiai ir spalvingai  aprašoma  ši tolima šalis ir jos tradicijos.

Ir palinkėjimai…

Visiems norėčiau palinkėti namuose susikurti skaitymo kampelį. Jis nebūtinai turi būti toje pačioje vietoje. Kuo patogiau, tuo geriau. Galima pamėčius pagalvėlių įsitaisyti ant grindų ant atsigulus ant pilvo vartyti knygą. Ar įsitaisyti lovoje ir pribarstyti ją pilną žodžių iš skaitomos istorijos. Kiekvienas šeimos narys gali pasiūlyti knygą perskaitymui. Arba galite dirstelti į IBBY(Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) Lietuvos skyriaus internetinę svetainę ir susirasti rekomenduojamų knygų sąrašus. Ar pavartyti asociacijos leidžiamą žurnalą „Rubinaitis“, skirtą vaikų ir jaunimo literatūrai. Svarbiausia aptarkite knygas su kitais šeimos nariais, dalinkitės knygos įdomiausiais momentais, papasakokite, kokius jausmus jums sukėlė perskaityta istorija. Nes dalijimasis skaitymu – tai nuostabiausios šilumos ir paguodos akimirkos.

Taip ugdome vaizduotę, kūrybiškumą, mokomės empatijos. O anot psichologų, empatiški žmonės daro pasaulį geresne vieta gyventi.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2022 metų balandžio 26 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

Žymos: ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 9 = aštuoniolika

Kitos temos: