„Tėvai nuo mažumės skatino domėtis ir gerbti gamtą – nuo mažo voriuko balkone iki laukinių gyvūnų. Būdama maža sakydavau: kai užaugsiu, saugosiu gamtą“, – apie savo vaikystės patirtis pasakoja gamtininko Selemono Paltanavičiaus dukra Saulė. Jos svajonės ir norai išsipildė, Saulė tapo gamtininke, gyvena Meksikoje ir kaip tėtis rašo knygas.
Pirmoji vaikams skirta S. Paltanavičiūtės knyga „Meksika Marija“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, tokia pat spalvota, kaip ir šalis, kurioje Saulė gyvena. Knygos veiksmas vyksta Oachakoje – tai Meksikos pietvakariuose esanti valstija. „Praleidau joje tik kelias dienas, bet įspūdžio nepamiršiu – buvau tiesiog apsalusi nuo spalvų, muzikos garsų, rankdarbių įvairovės, tradicinio maisto kvapų. Norėjau sukurti labai šviesią ir spalvingą istoriją. Įgyvendinti ją man padėjo talentinga iliustruotoja Reda Tomingas. Ši knygelė – tarsi mano meilės laiškas Meksikai“, – pasakoja ir priduria, kad rašyti jai visada patiko.
Ir vis dėlto, jei ne Meksika, šios knygelės, Saulė pripažįsta, nebūtų buvusios. Mintis apie knygą jai šovė staiga, Meksikoje migracijos institute: „Kol laukiau eilėje, galvojau, kad norėčiau sudėti viską, kas man Meksikoje gražiausia ir ką taip čia myliu. Kad ir man nepasimirštų, ir kad mažesnieji skaitytojai sužinotų, pajaustų kitokią kultūrą. Istorija radosi natūraliai, knygoje nėra daug išgalvotų dalykų – sudėjau sutiktus žmones ir jų gyvenimo istorijas. Močiutės aiškiaregės personažas buvo sukurtas tada, kai susipažinau su kolegos teta, o pasiturintis donas Choakinas, kuris rengdavosi nuskurusiais rūbais, kad tik niekas neprašytų jo paskolinti pinigų, buvo mano draugo prosenelio pusbrolis, gimęs XIX amžiuje Šiaurės Meksikoje.“
Pomėgis keliauti ir būti gamtoje, sako, skatina daugiau bendrauti ir atidžiau stebėti aplinką – pasaulis toks įvairus ir neišsemiamas. Meksikoje vienas niekada nekeliauji – žmonėms atvykėliai įdomūs, jie prieina, klausia, patys dalijasi istorijomis. Kartais jos tokios įdomios, kad labai norisi, jog ir kiti jas išgirstų.
Saulė – trečiosios kartos biologė. Ji nuo mažens mylėjo gyvūnus, vasaras ir savaitgalius leisdavo sode ar gamtoje, su tėvais nuolat tyrinėdavo Lietuvą, įvairius regionus, miškus, pelkes ir ežerus. Tai, kokią realią žalą gamtai daro žmogus, ji sako suvokusi tik po studijų, kai išvyko atlikti praktikos į Graikiją. „Turėjome saugoti jūrinius vėžlius. Skaičiuodami juos registruodavome ir pažeidimus, rengėme švietimo kampanijas. Turistų mėgstamoje Zakinto saloje ypač pasimatė masinio turizmo ir laukinės gamtos priešprieša.
Jūriniai vėžliai šioje saloje tyrinėjami jau seniai, netgi buvo uždrausti lėktuvų skrydžiai naktį, kad varikliai netrikdytų kiaušinius dedančių vėžlių. Ir vis dėlto pažeidimų fiksuodavome kiekvieną dieną: vieną vėžlį įlankoje iš visų pusių apsupdavo penki turistiniai laivai, nesilaikydami jokio rekomenduojamo atstumo, gidai naudodavo garsinius signalus, kurie atkreipia vėžlių dėmesį, kad galėtų pasidaryti asmenukę, nors iš tiesų gyvūnams sukelia didžiulį stresą. Paplūdimio motociklais turistai važinėja ir žirgais jodinėja būtent ten, kur naktį vėžlės sudėjo kiaušinius. Dažnai tekdavo gelbėti ir sužalotus vėžlius – valčių propeleriai jiems perpjaudavo galūnes ar šarvus. O ką jau kalbėti apie taršą, – plastiko aptinkama net vėžlių raumenyse!“
Gamtininkė įsitikinusi: nuo šeimos priklauso, kokį požiūrį į gamtą užaugę atsineš šių dienų vaikai. Ar tėvai pastebi gamtą? Ar leidžia joje laiką? Ar domisi, skaito? Švietimo centre jai kartais tenka nemaloniai nustebti – vaikai nutolę nuo gamtos, savęs nebemato kaip jos dalies. Kai kurie, pirmą kartą basomis vaikščiodami po žolę, skundžiasi, kad jiems bado kojas. Daugelis iš jų bijo uodų, vorų ir skruzdėlių, nenori paliesti žemės, kad neišsiteptų. „Kartais tėvai, per daug saugodami vaikus, padaro meškos paslaugą. Kaipgi užaugę jie norės rūpintis ir saugoti gamtą, jei jos nepažįsta ir bijo?“ – svarsto.
Meksika – sena Saulės svajonė. Čia ji jau trečius metus dirba neformalaus aplinkosauginio švietimo vaikams centre. Su vaikais kalba apie gamtą, mokosi gaminti kompostą, daro eksperimentus, stebi paukščius. „Siekiame, kad vaikai ne tik sužinotų daugiau apie gamtą, bet pasijaustų arčiau jos, kad būtų įkvėpti jai padėti, – ji sako. – Neabejotinai gyvename laiku, kuris nuspręs ateitį. Stengiuosi būti optimistė, juk viltis yra variklis, ypač dirbant su vaikais ir kasdien kalbant apie Žemės problemas. Mūsų centre sakoma: „Galvok globaliai, elkis lokaliai.“ Kartais pesimistinės antraštės apie Žemės ateitį sukelia priešingą efektą. Užuot įkvėpę ką nors keisti, liekame priblokšti ir jaučiamės bejėgiai.“
Kai nedirba centre, laiką lietuvė leidžia su brangiais žmonėmis, rašo straipsnius apie keliones, kultūrą ir gamtą Lietuvos spaudai, tyrinėja, fotografuoja Meksiką ir dirba prie būsimųjų knygų. „Mane žavi meksikiečių šiluma ir mandagumas, kai vaisių pardavėjas prašo pasisaugoti ir linki pačios gražiausios dienos. Meksika – labai didelė ir įvairi jos gamta bei kultūra. Kiekviena valstija – tarsi atskira valstybė su savo tradicijomis. Nuostabi ir kalba – ispanų, pagardinta meksikietiškais prieskoniais, tinkanti ir poezijai, ir „riebesniems pasakymams“. Vien maistas vertas kelionės į Meksiką. Saugomas UNESCO ir neišsemiamas savo įvairove. O dar indėnų kultūros, įvairiaspalviai rankdarbiai, turtinga istorija, tradicinės šventės, pavyzdžiui, įspūdingoji Visų Šventųjų diena. Meksika man – džiaugsmas, optimizmas, spalvos, šiluma, meilė, muzika.“
