„Rašymas man teikia begalinį džiaugsmą. Tai yra būdas ištirti žmogaus proto galias ir žodžiais perteikti mintis bei įžvalgas. Noriu, kad skaitydami vaikai suvoktų žodžio reikšmę“, – sako prestižinio Suomijos vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimo „Finlandia Junior“ 2020-ųjų laureatė, rašytoja Anja Portin. Premija įvertintas jos romanas „Slaptas radijas“ neseniai pasiekė ir Lietuvos vaikus.
Jaudinančią, nuoširdžią, juokingą suomių rašytojos istoriją apie draugystę į lietuvių kalbą išvertė Viltarė Urbaitė. Romaną „Slaptas radijas“ išleido leidykla „Alma littera“. Iliustracijas romanui sukūrė suomių dailininkė Miila Westin.
Devynmetis Alfredas gyvena beveik vienas. Mamos berniukas nėra matęs nuo gimimo, o komandiruotėse užtrunkantis tėtis ne visada prisimena, kad Alfredas egzistuoja. Vieną naktį Alfredas nuseka paskui paslaptingą žmogystą, kuri kartu su laikraščiais į namus kaišioja visokias gėrybes: obuolius, vilnones kojines, sumuštinius. Ekscentriškoji Amanda Lehtimaja, pasirodo, turi ypatingų galių – ji jaučia vienišų ir nelaimingų vaikų atodūsius. Pas Amandą Alfredas randa seną radijo siųstuvą, kadaise sukonstruotą rusų fiziko A. S. Popovo. Paragintas Amandos, berniukas ima kurti ir transliuoti slaptą naktinę radijo laidą pamirštiems vaikams.
Literatūrą ir teisę studijavusi Anja Portin yra dirbusi žurnaliste ir redaktore. Šiandien ji – rašytoja, rašanti grožinę ir negrožinę literatūrą, esė ir romanus ne tik vaikams. Su rašytoja kalbėjosi Augustė Gittins.
„Slaptas radijas“ yra knyga, sušildanti širdis. Pagrindinis jūsų romano veikėjas Alfredas – pamirštas ir vienišas vaikas. Ar tokiems vaikams, kurių pasaulyje yra daugybė, ir rašote?
Kad ir kaip būtų gaila, apleistų vaikų yra daug. Net ir tose šalyse, kurios sukūrusios visapusės gerovės sistemą. Suomijoje, kur aš gyvenu, daugumai vaikų ir jaunimui sekasi gerai, tačiau tokių, kurie kasdieniame gyvenime susiduria su rimtomis problemomis, vis daugėja. Didėja ir atotrūkis tarp tų, kuriems sekasi puikiai, ir tų, kurie nėra sėkmingi ar laimingi. Be jokios abejonės, įtakos tam turi visuomenės iššūkiai – nedarbas, ne iki galo užtikrintos socialinės paslaugos ir jų trūkumas. Daugybė tėvų norėtų, kad šeimos gyventų laimingai, jie ieško pagalbos, tačiau poreikiai ne visada būna patenkinti. Sakyčiau, kad viena pačių didžiausių mūsų visuomenės problemų yra tai, jog trūksta psichologinės pagalbos, psichiatrijos paslaugų. Daugybė vaikų ir jaunuolių jų išvis negali pasiekti arba tokios pagalbos yra verčiami laukti per ilgai.
Ar kartais tenka susidurti su tėvais, kurie tarsi ir būna su savo vaikais, tačiau dėmesys nukreiptas visiškai kitur? Jei galėtumėte jiems duoti patarimą, ką sakytumėte?
Negaliu sakyti, kad dažnai matau tokius tėvus, rašydama labai daug laiko praleidžiu viena. Tačiau vienatvė, kuri kankina vaikus, yra ta tema, kurios niekas negali išvengti. Ji randasi televizijos naujienų laidose, radijo ir viešose diskusijose. Ypač tai gerai supranta tie, kurie dirba su vaikais. O ir mes žinome ar bent turėtume žinoti, kad ši svarbi problema yra susijusi su mumis visais ir apskritai visuomene. Nežinau, ar esu tinkamas žmogus dalyti patarimus, tačiau egzistuoja vienas dalykas, kurio stengiuosi nepamiršti, – visi mes turime tik vieną vaikystę. Ypatingos patirtys ir emocijos, kurias išgyvename tuo laiku, veikia visą tolesnį gyvenimą. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra apgaubti vaiką meile ir rūpesčiu, tik jie vaikystę paverčia saugiu nuotykiu.
Jūsų knygos herojus, visų pamirštas berniukas Alfredas sutinka Amandą. Paslaptingą moterį, kuri nušviečia jo gyvenimą ir jie kartu leidžiasi į nuotykį. Ar esate sutikusi savo gyvenimo Amandą?
Kad ir kaip būtų gaila, savo vaikystėje nesutikau nė vieno žmogaus, kuris ją primintų! Kai buvau jaunesnė, svajodavau, kad būtų smagu susidraugauti su ypatinga, išmintinga vyresnio amžiaus moterimi. Kas ten žino, gal kaip tik šis mano noras nesąmoningai ir transformavosi į Amandos personažą.
Kai augame, daugeliui iš mūsų labai reikia gerųjų pavyzdžių, herojų ir žmonių, kuriais galime pasitikėti. O kaip vėliau patiems tokiems tapti?
Netgi labai sunku! Aš savęs nelaikau geruoju pavyzdžiu, tikrai. Ir vis dėlto tikiuosi, kad kurdama ir rašydama istorijas galiu skatinti vaikus nerti į literatūros pasaulį, skaityti knygas. Juk jose dažnai galima rasti atsakymus į savo klausimus.
Rodos, atsakymų ir jūs ieškojote – studijavote literatūrą, teisę ir gamtos apsaugą. Galima manyti, kad tai – itin skirtingų profesijų laukas. O gal – visai ne? Gal radote tarp jų tvirtą ryšį?
Man tai ir pačiai įdomus klausimas, į kurį vis ieškau atsakymo. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad teisė ir literatūra turi neįtikėtinai daug panašumų. Pirmiausia, jos abi priklauso žodinei kultūrai. Abi įgauna kūną skaitant ir rašant, vartojant ir interpretuojant žodžius. Rašytojai ir teisininkai privalo domėtis kalba ir tuo, kaip ji veikia mūsų pasaulyje. Ir teisė, ir literatūra atveria galimybes tyrinėti santykius tarp žmonių, tarp žmonių ir visuomenės. Jos abi sprendžia svarbias socialinio, ekologinio teisingumo, socialinės atskirties problemas.
Ir vis dėlto turiu pridurti, kad kasdienis teisininkų ir rašytojų darbas skiriasi iš esmės. Akivaizdu, ir literatūra, ir teisė gali būti naudojama geriems ir blogiems tikslams. Tačiau mąstant pozityviai teisininkas turi įrankių, kurie jam padeda kurti geresnę visuomenę, padėti žmonėms itin konkrečiose situacijose. O autoriaus įtaka žmogaus gyvenimui galbūt mažiau asmeniška, ne tokia apibrėžta. Romanas negali įvykdyti teisingumo, tačiau gali padėti žmonėms galvoti apie teisingumą, atverti naują požiūrį į mūsų realybę ar į tai, kas ilgą laiką buvo paslėpta po vidinėmis mūsų uždangomis.
Apie „Slaptą radiją“ esate taip pasakiusi: „Jaučiau, lyg Alfredas ilgus metus tylėjo, kol pagaliau rado progą papasakoti savo istoriją. Aš ją tik užrašiau.“ Kaip ilgai savo galvoje nešiojotės šią istoriją?
Tiesą sakant, norėjau pasakyti visai ką kitą. Kai pirmąjį kartą pradėjau rašyti istorijos eskizą, Alfredas tarsi prabilo mano mintyse, aiškiai girdėjau jo žodžius. Jis taip užtikrintai ištarė knygos pradžios sakinį! Man tapo visiškai aišku, kaip istorija turi toliau būti pasakojama. Alfredas yra vienišas, atstumtas berniukas, tačiau, kai jis atsisėda prie radijo siųstuvo ir atranda savo balsą, paaiškėja, kad jis – puikus pasakotojas, galintis įkvėpti kitus.
„Slaptas radijas“ laimėjo Suomijos literatūros apdovanojimą – „Finlandia Junior“. Galbūt, baigusi rašyti, jau žinojote, kad tai bus TA knyga?
Kai baigiu rašyti knygą, privalau nuo jos atsiriboti. Tada sutelkiu savo dėmesį kur nors kitur, pavyzdžiui, į naują rankraštį. Net negalvojau apie „Finlandia Junior“ apdovanojimą, kol nebuvo paskelbti kandidatai. Bet nuoširdžiai prisipažinsiu, kad baigusi Alfredo istoriją buvau ja patenkinta ir visiškai pasirengusi paleisti ją į gyvenimą.
Apdovanojimas ir geri atgarsiai apie knygą man aiškiai parodo, kad ji palietė žmones. O žinojimas, kad egzistuoja auditorija, kuri domisi tuo, ką rašau, motyvuoja. Visada stengiuosi rašyti taip, kaip tik galiu geriausiai. Tai reiškia, kad daug galvoju apie žodžius, kuriuos vartoju, sakinių ir skyrių struktūrą, teksto ritmą. Yra keletas dalykų, į kuriuos atkreipiu dėmesį rašydama vaikams: stengiuosi kurti pasaulį, kuriame jie būtų aktyvūs žaidėjai ir mąstytojai, galintys sekti paskui istoriją. Kuriu jiems pasaulį, kuriame visada galima rasti viltį, nepaisant rimtų ar liūdnų istorijos vingių.
Ar pasaulį, kurį kuriate vaikams, sustiprina iliustracijos? Ar jos vaikams padeda dar labiau plėtoti fantaziją?
Man be galo pasisekė, kad dirbu su talentingais iliustruotojais, viena iš jų – M. Westin, kuri ir nupiešė „Slaptą radiją“. Iliustracijos knygoje ne tik padaro personažus matomus, bet ir papildo jų asmenybes. Esu išleidusi ir keletą paveikslėlių knygų, taigi gerai žinau, kokiu įkvepiančiu gali tapti dialogas tarp teksto ir iliustracijų. Rašydama paveikslėlių knygas, visada stengiuosi tekstą palikti atvirą, kad iliustruotojai galėtų jį interpretuoti savaip, pagal jį kurti savo personažus ir piešti savo istoriją. Mane kiekvieną kartą nustebina, kai iliustruotojas parodo kažką, ko nėra tekste.
