„Vidurio amžiaus paauglystė“ – knyga mamytėms 50+

Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė. Foto Lukas Tribandis

„Apie vidurio amžiaus paauglystę nusprendžiau parašyti ne todėl, kad ši tema man labai įdomi, greičiau atvirkščiai. Rašiau tikėdamasi, kad tokiu būdu man pavyks prisijaukinti šį ne itin patrauklų amžiaus tarpsnį, kurio nepavyksta tiesiog „praskipinti“, – sako psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė ir tikisi, kad knyga „Vidurio amžiaus paauglystė, arba ką veikti po 50-ies?“ bus naudinga ir moterims, ir vyrams, vidurio amžiaus paaugliams ar besirengiantiems jais tapti.  

Pasibaigus įprastų gyvenimo tikslų sąrašui: baigti mokslus, susirasti darbą, sukurti šeimą ir užauginti vaikus, ateina laikas improvizuoti. Idėjas, ką dar būtų galima nuveikti, kai jau viskas, regis, nuveikta, žinoma psichologė-psichoterapeutė patikrino praktiškai ir sudėjo į knygą. Tad joje skaitytojai ras visko: nostalgijos, vilties, asmeniškumų ir psichologijos tyrimų. Tai nesustoti augti, mylėti bei kurti įkvepianti knyga. L. Vėželienė skaitytojams jau puikiai pažįstama iš knygų „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ ir „Žuvis medyje“.

***

Visada maniau, kad po 50-ies gyvenimas baigtas. Belieka laukti mirties, o kol ji ištiks, jei daugiau nėra ką veikti, gali gydytis senstantį kūną puolančias ligas. Viskas jau pasiekta. Vaikai užauginti. Darbo rinkai tavęs nebereikia. Romantiški santykiai irgi nebe tau. Net jeigu ką naujo sugalvosi išmokti, tai profesionalu vis tiek netapsi ir ant scenos nebelipsi. Lieka saviveikla ir nuolankus mėgavimasis tuo, ką pavyko susikurti iki 50-ies. Na, o jei nepavyko, tai ir nebepavyks.

Taigi, sulaukiau 50-ies ir aš. Sulaukiau ir pakibau: teoriškai gyvenimas jau baigtas, bet aš vis dar gyvenu. Laukti mirties nuobodu, iš naujo siekti tų pačių tikslų, kuriuos jau pasiekiau, – nebeįdomu, mokytis ko nors naujo – nematau prasmės.

Tai ką veikti?!

Gal ir nenuostabu, kad tokio amžiaus žmogui nebesinori judėti į priekį, nes juk priekyje tik mirtis? Kita vertus, mirtis visą gyvenimą yra priekyje, tai kodėl po 50-ies reikėtų tiesiog sustoti ir jos laukti. Nesvarbu, liūdnai ir nuobodžiai ar linksmai ir įdomiai, visgi man tai atrodė stovėjimas vietoje, tarsi bet koks tolesnis žingsnis vis labiau artintų prie pabaigos.