Aktorės, radijo laidų vedėjos, ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ įkūrėjos Kristinos Savickytės-Damanskienės namuose ima ir nutinka stebuklingų dalykų. Ant stalo, kartais ant palangės, o kartais ir visai neįprastoje vietoje aktorės sūnus Motiejus randa nykštuko laišką. Jame, lyg tyčia, užrašyti visi atsakymai, kuriuos tuo metu jis norėtų žinoti. Iš Motiejaus susirašinėjimo su nykštuku ir gimė Kristinos knyga „Kaip Tilis džiaugsmo ieškojo. Pasaka su uodega“.
Nykštukas Tilis kalno papėdės gyventojams kasmet dovanoja džiaugsmą, jis padeda išgyventi tamsius ir šaltus žiemos vakarus. Bet kaip Tiliui dalytis džiaugsmu su kitais, jei šiemet jis krūtinėje tejunta šaltį ir tuštumą? Nykštukas nesėdi vietoje – tuojau pat išsiruošia ieškoti, kas jo širdyje pažadintų džiaugsmą. Įlindęs į olą kalnuose, Tilis sutinka paslaptingus kibučius. Viešėdamas pas juos nykštukas ne tik įsigyja naujų draugų, jis atranda kur kas daugiau, nei galėjo įsivaizduoti.
Tobulą knygą jaukiems vakarams su vaikais, skatinančią skaityti, kalbėtis, gaminti, žaisti ir džiaugtis vienam kito draugija, trijų vaikų mama Kristina Savickytė-Damanskienė sukūrė kartu su aštuonmečiu sūnumi Motiejumi. Kiekvieną knygoje užrašytos pasakos skyrių lydi uodega, siūlanti veiklos idėjas ir emocinį intelektą ugdančius klausimus pokalbiams.
Knygą Kristina ir Motiejus skiria vyresniems nei ketverių metų vaikams. „Kaip Tilis džiaugsmo ieškojo“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygą iliustravo Marija Smirnovaitė – vaikų knygų iliustruotoja, savo piešiniais papuošusi daugybę žymių lietuvių rašytojų knygų. Knygos autorę kalbino Augustė Gittins.
Kuriam iš judviejų – jums ar sūnui Motiejui – kilo mintis parašyti knygą vaikams?
Ši knyga gimė iš mano kito projekto – advento pasakų. Pagalvojau, kad norėčiau sukurti dvidešimt keturias pasakas kiekvienai advento dienai. Knygos herojus nykštukas Tilis mūsų namuose gyveną jau kurį laiką. Ir laiškus Motiejui rašo. Taigi pirmiausia teko išsiderėti, kad sūnus leistų kurti istoriją apie jo draugą. Motiejus gana jautriai tai išgyveno, man pasirodė, kad mes visos jų draugystės istorijos ir nežinojome. Jis jaudinosi, kad Tilis užsigaus. Galiausiai pavyko susitarti – istoriją, fabulą, veikėjus ir knygos pavadinimą kūrėme kartu. Procesas nebuvo lengvas, abu esame užsispyrę – tekdavo ieškoti kompromisų. Istorijos, kaip ir buvau sugalvojusi, knygoje liko dvidešimt keturios, tačiau su adventu jų nusprendėme nebesieti.
Motiejus artėja prie ankstyvosios paauglystės, prasideda amžius, kai laiko su tėvais norisi praleisti kuo mažiau. Kada nors džiaugsitės prisiminusi kūrybos akimirkas kartu…
Mūsų dukros jau išsikraustė iš namų, taigi Motiejus neišvengiamai gauna daug dėmesio iš mūsų abiejų su vyru. Knygos kūryba mudviem su sūnumi labiau buvo neplanuotas būdas, kaip ieškoti kompromisų. Norėjau savo knygoje papasakoti apie mūsų namų nykštuką, bet turėjau suderinti su Motiejumi, šitaip natūraliai sūnus tapo istorijos kūrimo dalimi, o man buvo svarbu bendraautorystėje užfiksuoti jo kūrybos indėlį. Motiejus rezultatu tikrai džiaugiasi! Tačiau procesas jam sukėlė daug jausmų – reikėjo juk ir su manimi tartis, ir su nykštuku derėtis.
Apie ką laiškuose kalbasi Motiejus ir nykštukas Tilis?
Tikrai, mūsų namuose nutinka visokių nuostabių dalykų – kartais imi ir randi nykštuko laišką. Jame jis šiek tiek papasakoja apie save, o tada, lyg visai netyčia, apylankomis atsako į klausimus, kurie tuo metu kyla Motiejui. Baisu naktį užmigti vienam? Žiūrėk, nykštukas atsiunčia miego akmenėlį iš savųjų kalnų. Nykštukas – tai nuotykis, lengvas skatinimas skaityti, nes juk laiškus reikia ir perskaityti, ir parašyti. Tilis vis dar veikia mūsų namuose, nors Motiejui – devyneri, jis nuoširdžiai tiki, kad nykštukas yra tikras ir gyvena kalnų apsuptyje.
Kai mus pasiekė knygos iliustracijos, sūnus kiek nuliūdo – nykštuką jis įsivaizdavo kitaip. Ir apskritai susirūpino: ką Tilis pagalvos apie knygą? Taigi parašė jam laišką ir viską paaiškino. Tilis Motiejų nuramino, ir viskas išsisprendė!
Ką naujo sužinojote apie savo sūnų?
Dar kartą įsitikinau, kad vaikai yra be galo kūrybiški, jiems viskas daug paprasčiau. Nepaisant to, kad laikau save kūrybingu žmogumi, būna, mano idėjos patenka į akligatvius. Motiejui, rodos, viskas taip lengva, istorijų veiksmą jis sugalvoja pernelyg nesistengdamas. Nuostabą kėlė jo kūrybiškumas, o visa kita tik patvirtino, ką apie jį žinojome. Kad jis – užsispyręs, jautrus vaikas ir kad jaudinasi dėl savo bičiulio nykštuko.
Kodėl taip nutinka? Ar mes išaugame tą laisvą, natūralųjį vaikišką kūrybingumą?
Paauglystėje mūsų smegenys persitvarko, augant jos kinta – egzistuoja tokia hipotezė. Iš kitos pusės, vaikai atsiduria sistemoje – mokykloje, kur daugiau dėmesio skiriama žinioms, o ne kūrybiškumui. Be abejo, ar taip vyksta, priklauso nuo mokyklos ir mokytojo. Motiejus lanko Valdorfo pedagogikos mokyklą, nemanau, kad jo kūrybiškumas labai nuslops, jis tikrai bus palaikomas įvairiausiais būdais. Nepaisant to, kad privalės kažką išmokti. Augdami mes įsiveliame į žaidimą: „Kaip turi būti“, „Ką žmonės apie tai galvoja“ ir šiek tiek savo įgimtą kūrybiškumą išaugame. Bet tikrai ne visą. Pažįstu labai daug kūrybiškų žmonių!
Pasakos su uodega tikslas – kalbėtis, būti drauge ir puoselėti ryšį. Kaip manote, kodėl tėvai praranda šiuos įgūdžius?
Ne tiek praranda, kiek nepasitiki savo jėgomis. Pasaka su uodega gimė, nes dirbdama susiduriu su tėvais, kurie daug ką žino, moka ir daro – skaito knygas, leidžia laiką ir užsiima su vaikais, nori kokybiško turinio, tačiau yra labai nedrąsūs. Kas žino, gal čia labiau Vilniaus burbulas, gal Lietuvoje vaizdas – visai kitoks? Norėjau tėvus padrąsinti. Supratau, kad jiems reikia sukramtyto recepto, kuris juos užvestų ant kelio, kaip kalbėtis su savo vaikais. Gal ši knyga parodys jiems, ką galima nuveikti su perskaitytomis knygomis, gal netgi įkvėps paprastoms pasakoms prikabinti uodegas. Tėvai per mažai savimi pasitiki, o mano užduotis – įkvėpti jiems pasitikėjimo. Kad būtų tikresni dėl savo jausmų, intuicijos ir mažiau dairytųsi, ką jiems siūlo visų galų ekspertai.
Dažnai tėvai, paklausę, kaip vaikams sekėsi darželyje ar mokykloje, sulaukia to paties atsakymo: „Gerai.“ Ar vaikai nenori kalbėti su tėvais, ar tėvai nemoka jų prakalbinti?
Sakyčiau, tai – vaikų raidos ypatumai. Vaikai neturi nuoseklios atminties, kokią turime mes. Aš lengvai galiu papasakoti apie savo dieną – atsikėliau, vežiau Motiejų į mokyklą, ėjau į treniruotę ir taip toliau. Vaikų atmintis labiau asociatyvinė, jeigu grįžęs namo jis pamato, kad vakarienei išviriau barščių, tai gali staiga prisiminti, jog tokių valgė darželyje. Neverta viltis, kad vaikas nuosekliai, nuoširdžiai viską papasakos, tačiau kuo daugiau su vaiku kalbi, kuo daugiau turi bendrų patirčių, tuo labiau per jo asociacijas, tikėtina, gausi informacijos.
Neabejoju, kad jūsų vaikai pasakas ir istorijas girdėjo nuo mažumės. Kokių skaitymo ritualų turėjote savo namuose?
Svarbiausias mūsų ritualas visada buvo vakaro skaitymas. Ir nors Motiejus jau gali skaityti pats, vakaro knygas skaitome kartu. Ir skaitysime, kol pasakys, kad nebenori. Pats Motiejus nėra baisiai didelis skaitytojas, gal išlepinome jam skaitydami. Nėra paprasta prisėsti prie knygos ar pereiti prie jos iš kitos veiklos.
Kai tarp vaikų – nemažas skirtumas, lengva pamatyti, koks auklėjimas veikia, o koks ne. Ar užauginę dvynes išsiaiškinote, ką reikia daryti, kad vaikai nepamestų meilės knygoms?
Mes ir patys skaitome daug, didelę laisvalaikio dalį leidžiame su knyga rankose – vaikai tai matė.
Kai Justina ir Gabija augo, buvo sudėtinga, ypač paauglystėje jos atsitraukė nuo knygų, atrodė, jokios strategijos neveikia. Dabar, kai dukras aplankiusi jų namuose pastebiu pilnėjančias knygų lentynas, vadinasi, skaitymo malonumas grįžta.
Tebūnie tai pokalbis su uodega-klausimu iš jūsų pasakų knygos. Kokie dalykai jums vis dar nutinka pirmąkart?
Esu be galo smalsus žmogus. Ir nors tų pirmųjų kartų specialiai neieškau, praėjusią savaitę, pavyzdžiui, pirmą kartą kepiau duoną ir man pavyko. Neabejoju, kad nuolat galiu atrasti dalykų, kuriuos darysiu pirmą kartą ir nenustosiu daryti niekada. Juk ir pirmą kartą parašiau knygą kartu su savo vaiku!
