Apie dvynukų ir trynukų fotosesijas pasakoja naujagimių fotografė Vilma Šeškuvienė iš naujagimių fotostudijos „Lopšio sakmės“ https://lopsiosakmes.lt
Tas rytas kitoks
Rytas, kai į fotosesiją atvyks dvynukai, yra kitoks. Jau iš vakaro dėlioju galimus fotosesijų scenarijus, ryte pabudus mintys tęsiasi. Žinau, trauksiu nuo lentynos viršaus didesnį pintą krepšelį, skirtą dvynukams, kad vystymo juostų, drabužėlių, kepuryčių ir galvajuosčių panaudosiu dvigubai daugiau, kad ir jėgų bus panaudota dukart daugiau.
Daug kas neprognozuojama
Prieš fotosesiją svarbiausi dalykai priklauso nuo dvynukų svorio ir gimimo laiko. Kaip žinia, dvynukai dažnai būna mažesnio svorio ir kartais į pasaulį atkeliauja kiek anksčiau, todėl pirmiausia su tėveliais aptariame šį klausimą. Kai dvynukai jaučiasi pakankamai stiprūs ir iš ligoninės keliauja į namus, tada pradedame planuoti ir fotosesiją, aptariame spalvas. Žinoma, fotosesijos metu planas gali visiškai pasikeisti, nes aš galiu suplanuoti vienaip, bet mažieji modeliukai gali su tuo nesutikti ir nenorėti dėlioti rankyčių taip, kaip gražiai atrodo nuotraukose ar „susikibti“ su kitu dvynuku rankytėmis.
Tarytum kova su vėjo malūnais
O tada prasideda didysis darbas, nes bandome su dvynukais susitarti, nuraminti, paguldyti tinkamomis pozomis, kad nuotraukose paliktume gražų prisiminimą apie judviejų ryšį.
Dvynukai, kurie atvyksta į fotosesiją, dažniausiai vizualiai skiriasi, bet aš nespėju taip greitai atpažinti, kuris berniukas, kuri mergaitė. Todėl visada mamytes perspėju: jeigu berniukui dėsiu galvajuostę, būtinai mane sustabdykite. Fotosesijos metu tempas būna nemažas, nes į darbą įtraukiami ir mama, ir tėtis. Kai tinkama poza paguldau vieną iš dvynukų, paprašau tėvelių saugoti ir stebėti, o pati imuosi darbo su kitu ir stengiuosi gražiai įkomponuoti prie pirmojo naujagimio. Tuomet pirmasis pasuka galvytę į kitą pusę, patraukia rankytę ar prabunda, vėl stengiamės gražinti į pradinę padėtį, ir kartais atrodo, kad kovojame su vėjo malūnais.
Vienas iš mano fotosesijos kadrų – kai kiekvienas naujagimis įdėtas į skirtingus dubenis. Paėmusi pirmąjį, suvystau, įdedu į dubenį, išklotą minkštomis vilnomis, tinkamai pasuku galvytę į šviesą, sudėlioju pirštelius. Tuomet imuosi antrojo naujagimio, kuris dar nepasiruošęs miegoti. Raminu, sūpuoju, atsargiai suvystau ir švelniai įdedu į indą. Per tą laiką prabunda pirmasis ir pradeda raivytis, tiesti kojeles ir visiškai pakeičia mano scenarijų.
Tuomet vėl imuosi pirmojo naujagimio… ir taip gali tęstis gana ilgai, kol abu pavyksta nuraminti. Fotoaparato mygtuko paspaudimas yra lengviausia šio darbo dalis.
Akyse pilnatvė
Kai mamytės ar tėčio rankose sudedu abu dvynukus, tai nuotrauka atrodo nepaprastai, tokius kadrus vadinu „Pilnos rankos laimės“. Dažnai dvynukai būna ilgai laukti. Pasikalbėjusi su tėvais sužinau, kad savo vaikelių laukė 7, 8, 10 ar net 12 metų. Todėl jų laukimas tęsiasi ne devynis mėnesius ir tai ypač matyti tėvų akyse, kuriose žiba pilnatvės, laimės ašaros. Auginant dvynukus, darbo užtenka abiems tėvams. Labai gražu fotosesijos metu stebėti, kaip abu tėveliai darniai keičia sauskelnes, maitina mažylius. Darbo užtenka visiems, net ir seneliams.
Trynukų fotosesija
Trynukų fotosesiją dariau tik kartą. Kai trynukų mama Renata man parašė, domėdamasi fotosesija, supratau, kad tai būtų nepaprastai įdomi patirtis. Mintyse labai norėjau, kad jie nuspręstų fotografuotis, ir tai įvyko. Su Renata vis susisiekdavome ir aptardavome, kaip auga Enrika, Ignas ir Domas, kaip stiprėja, kaip jaučiasi. Kol mažyliai sustiprėjo ir priaugo svorio, nemažai laiko praleido ligoninėje. Ir vieną dieną Renata man parašė: „Jau mūsų senučiukams atsirado šiek tiek riebaliukų, galime fotografuoti“.
Laukdama trynukų fotosesijos, numezgiau po tris vienodas kepurėles (keletą komplektų). Kol laukiau mažųjų atvykstant, paruošiau dar didesnius kubiliukus, lovytes, nes visur turėjo tilpti trys žmogučiai. Ypač sudėtinga buvo juos gražiai sudėlioti kubiliuke. Pirmąjį gražiai įdėjau, tada antrąjį, o kai įtaisiau trečiąjį, tada įsmuko pirmasis, patogiau pasitaisė antrasis ir taip tęsėsi ir tęsėsi, kol galų gale visus tris pavyko gražiai sukomponuoti.
Su mama Renata dūzgėme kaip bitutės, nors ir mano pačios pilvelyje jau šeštą mėnesį augo sūnus Kajus, kuris gimė nemažas vyrukas – 4800 g. Mane labiausiai stebino mamos Renatos nepaprastas operatyvumas ir pavydėtina ramybė. Ji labai vikriai keisdavo sauskelnes, maitindavo ir visais trimis spėjo pasirūpinti, o svarbiausia, kad tai darydavo ramiai ir užtikrintai. Kartais tokios ramybės linkėčiau tėveliams, kurie turi vieną naujagimį ir yra labai sutrikę bei pavargę. Mama pasakojo, kad jos poilsio minutės yra tada, kai vyras grįžta iš darbo, o ji eina pavedžioti į lauką auginius, 15 minučių. Žaviuosi, kai matau tokią stiprią asmenybę, kuri moka džiaugtis tokiais mažais dalykais. Dabar trynukams beveik ketveri. Apie juos ir jų šeimą prisiminimą laikau širdyje iki šiol.
Fotosesijų metu dažnai tėvams pasakoju apie šią nepaprastą šeimą ir tėvus padrąsinu, kad ir jiems bus viskas gerai!
***
Dvynukų ir trynukų fotosesijos pareikalauja daug įgūdžių ir darbo, bet galutinis rezultatas ir sukurtas prisiminimas atperka viską. Dvigubas darbas ir rūpestis, bet dviguba laimė, dviguba meilė, dvigubas džiaugsmas!
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai