Verslininkei ir tinklaraščio „Twinstory“ autorei Tomai Dambrauskei likimas pamėtėjo visas sudėtingiausias motinystės patirtis. Pirmasis nėštumas baigėsi persileidimu. Antrasis pavyko tik po pagalbinio apvaisinimo. Dvynukai Uvis ir Vėja gimė per anksti, neišnešioti, tad mamai teko patirti, ką reiškia auginti du ankstukus iš karto. Ir galų gale tarsi apdovanojimas už visus šiuos išbandymus – trečiasis nėštumas ir vaikučio auginimas „kaip iš vadovėlio“ –ramiai, sklandžiai ir mėgaujantis.
Pozityvus Tomos požiūris galbūt padės toms mamoms, kurios šiuo metu patiria tai, ką teko patirti Tomai.
Ką mums duoda sunkios patirtys
Vienareikšmiškai – tai pačios reikšmingiausios ir daugiausiai pamokančios patirtys, kuomet turi rinktis: pasiduoti, nuleisti rankas, paskęsti liūdesyje arba eiti pirmyn, mokytis, pasiimti tai, kas svarbiausia mano pačios augimui, ir visa tai išgyventi. Aš rinkausi šį sunkesnį būdą ir šiandien esu visoms šioms patirtims be galo dėkinga. Dabar daugybė iššūkių, sunkumų atrodo ne tokie reikšmingi, pasikeičia viso to vertinimo sistema. Skausmo, sunkumų, nemiegojimo, pakantumo skalė dabar yra visai kitokiame aukštyje.
Sunkumai ne tik suartina. Mes, kaip pora, perėjome daugybę fazių: nuo bendrystės ir euforijos būti kartu iki visiško nesusikalbėjimo ir buvimo atskirai. Tai sunku. Išgyventi tiek visko yra sudėtinga. Bet kaskart mes mokomės ir vis dar kuriame savo šeimą. Kaip mano vyras sako: gal ir ne tokia, kaip per filmus rodo, bet tai mūsų meilė ir šeima.
Pati sunkiausia motinystės diena
Sunkių jų buvo visokių, tačiau jei reikėtų išskirti sunkiausią, – tai diena, kai pagimdžiau dvynius ir negalėjau jų matyti iki kitos dienos ryto. Buvo sunkus gimdymas, daugiavaisis natūralus gimdymas iš esmės yra rizikingas, darbuojasi kelios medikų brigados, tai didelis darbas moters organizmui, o dar didesnis darbas per anksti gimusiems – išgyventi. O tik pagimdžiusi vieną, jo net negalėjau pamatyti, vaikas kuo skubiausiai buvo išneštas į reanimaciją, nes dar negebėjo pats kvėpuoti, o man buvo liepiama gimdyti toliau, nereaguojant į mano maldavimus pasakyti, ar pirmajam vaikučiui viskas gerai. Gimus antrajam, ir vėl mano klausimai, „ar kvėpuoja, ar viskas gerai“, niekam nerūpėjo, nes aš pradėjau gausiai kraujuoti, o ir antras vaikutis staiga buvo išneštas į reanimaciją, kad galėtų prijungti kvėpavimo aparatus. Ankstukai dar net nesugeba parodyti balselio, tad jokio riksmo negirdėjau. Galų gale likau viena, be vyro, be tų keliolikos medikų palatoje, tik su chirurge. Ji, pamenu, sako man, kad „dabar skaudės“, o aš guliu šoko būsenos, suvokiu, jog ką tik pagimdžiau du vaikus, o negaliu jų net pamatyti, negaliu net sužinoti, ar jiems viskas bus gerai. O kaip gali būti gerai be manęs, be mamos. Po kelių valandų man tik pasakė traukti pienuką ir nešti iki reanimacijos durų kas kelias valandas, bet vis dar negalėjau pamatyti vaikų. Tai buvo toks sunkus metas, kad net nemoku nupasakoti. Bet stipri viltis, tikėjimas ir mano pagrindinis darbelis – traukti vaikams pienelį, mane palaikė ir neleido liūdesiui imti viršaus, aš tiesiog neleidau sau verkti, nes jei būčiau paleidusi tą akmenį gerklėj, tai būčiau nebesustojusi, būčiau neturėjusi tiek jėgų.
Neišsigąsti
Kiek save pažįstu, nuo mažumės visiems tik ir pasakodavau, kad turėsiu tris vaikus, iš jų būtinai bus ir dvyniai. Ateina štai diena, kai visa tai išsipildo. Turėti didelę šeimą tikrai buvo mano svajonė, aš to visada norėjau, ir net po tokių išbandymų su pirmuoju nėštumu ar sudėtingu antru, aš tikrai nepakeičiau noro susilaukti dar ir trečio vaikelio.
Nuostabiausia akimirka būnant mama
Visos, kai vaikai šalia. Svarbiausia man auginant vaikus – tai, kad jie būtų sveiki. Kuo daugiau vaikų, tuo ir baimių daugiau, kad nenutiktų ko, kad nesusirgtų, kad būtų sveiki ir laimingi. Švarūs namai yra mažiausiai reikšmės turintis dalykas, palyginti su vaikų sveikata, jų džiaugsmo akimirkomis, laime būti kartu ir tyrinėti pasaulį. Mityba? Manau, mes su vyru tikrai stengiamės, kad jie maitintųsi sveikai, bet tikrai nesame tie, kurie viskam, kas nors kiek ne į tą pusę, sako NE. Visur ieškome balanso, bet jei reikėtų pasverti, tai tikrai svarstykles nusvertų sveikas maistas.
Ko išmokė vaikai
Nors maniau esanti stipri, bet, tapusi mama, supratau, jog neturiu ribų. Net jei mintyse ir pasakydavau iš nuovargio „jau nebegaliu“, vis tiek žinojau, kad GALIU ir sugebėsiu viską. Vaikai moko mane kasdien: kantrybės, meilės, taikos su savimi, atlaidumo, džiaugsmo begalinio. Kadangi kiekviena patirtis buvo kardinaliai skirtinga, tai kiekvienas vaikas mane išmokė skirtingų dalykų. Tarkim, dvyniai gimė per anksti, beveik mėnesį praleidome ligoninėje su begalinėmis pastangomis išmokyti ankstukus žįsti. Ta žindymo pradžia buvo tokia sudėtinga, beveik neatsimenu, ar būčiau miegojusi. Žindžiau dvynius veik pusantrų metų, tad per tą laiką miego buvo labai mažai, jo gal visai nebuvo. Nes kaskart keldavausi, maitindavau sėdėdama, nes stengdavausi juos kartu pamaitinti, paskui panešioti, pamigdyti, suguldyti ir kol grįždavau iki lovos, vėl kuris nors prabusdavo. Stebiuosi, kiek daug gebėjo mano kūnas: pasirūpinti vaikais, savim, namais, išlikti, dirbti, nes niekada nebuvau sustojusi dirbti, gaminti, keliauti, nors poilsio nebuvo visai.
Sunkiomis akimirkomis man padėdavo šūkis: „O kas, jei ne aš?“ Ir tiesiog žinojau, kad turiu pasirūpinti savo vaikais. Geriausias receptas – nesusikurti nei kitiems, nei sau jokių lūkesčių, tiesiog priimti atsakomybę už tai, kokį savo gyvenimą susikūrei. Niekam kitam neužmetant atsakomybės ir lūkesčių. Dar man sunkiomis naktimis padėdavo šypsenos. Kai aš šypsausi, tai ir vaikai lengviau nurimsta ir situacijos lengviau susiklosto.
O štai mažylė gimė net pernešiota, užsibuvo. Ir nuo pirmo jos įkvėpimo ją jau laikiau savo glėbyje, ji puikiai žindė nuo pirmos akimirkos. Naktimis galėdavau tiesiog miegoti su ja, nes maitinti juk reikėjo tik vieną vaiką, tad tilpdavome. Su ja išmokau, kad visa tai gali būti ir taip lengva. Bet be pirmosios patirties, matyt, nepatirčiau to lengvumo su trečiąja.
Prioritetai auginant vaikus
Man ne taip svarbu, ar stilingai aprengti vaikai, kur kas svarbiau juos rengti patogiai, suteikti jiems laisvę patiems pasirinkti, kuo rengtis. Mūsų šeimos kuriami drabužėliai irgi orientuoti į patogumą, laisvę ir pasaulio tyrinėjimą.
Auklėdama vaikus, labiausiai laikausi motiniškos intuicijos ir sąmoningų sprendimų. Visi vaikai yra be galo skirtingi, todėl kartais tiesiog reikia išmokti laviruoti taip, kad nei vienam, nei kitam nesutrukdytume atrasti savo gebėjimų, savo talentų, savo unikalumo.
Žinoma, knygose tikrai būna daug atsakymų, kurie padeda geriau suprasti pačius vaikus, o štai situacijų sprendimo būdus jau bandome patys susikurti. Bet labai svarbu suprasti, kodėl vienaip ar kitaip tai vyksta. Tarkim, visi vaikai nori skirtingų dalykų, lekia skirtingon pusėn ir dar garsiai tai išreiškia. Tuo metu mintyse sproginėja visokiausi „ką daryyyyyt?“. Kartais instinktyviai pasielgiu vienaip, o po kurio laiko suprantu, kad galbūt reikėjo kitaip. Svarbiausia pastebėti savo klaidas ir bandyti rasti geresnius sprendimus.
Tobula mama
Tokios nėra. Geriausia mama savo vaikui yra ta, kuri rūpinasi savo vaiku, suteikia jam meilę bei visa, kas geriausia jos galioje padaryti dėl savo vaiko.
Ginta Liaugminienė, Nuotraukoa Dobiliuko foto
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
