Kol kas keturiese
Mūsų skaitytojos, išpaikintos straipsnių apie ketvertukus, tikriausiai pagalvos – na ir kas čia ypatingo, dvynukai? Skaitykite toliau, ir suprasite, kodėl pakvietėme į žurnalą mamą Tomą ir jos dvynukus.
Toma yra tinklaraštininkė, o tai reiškia, kad rašymas yra jos kasdienybė, – tad ir šis tekstas, surašytas jos nuo pradžios iki galo.
Esu Toma
Esu Toma Dambrauskė (31 m.), tikriausiai geriausiai apibūdinantis mane žodis šiuo metu – MAMA. Esu pozityviai ir nuoširdžiai atsidavusi motinystei, dvimečių dvynukų Uvio ir Vėjos mama, šiuo metu besilaukianti trečio vaikelio. Tinklaraščio twinstory.lt kūrėja, šeimos drabužių prekės ženklo „Happeak“ bendrasavininkė bei kūrėja. Drąsiai kalbanti intymiomis temomis socialinėje medijoje: apie vaiko netektį, skausmingus iššūkius negalint pastoti, pagalbinį apvaisinimą, natūralų gimdymą bei žindymą.
Džiaugiuosi, kad iš savo augančios sekėjų bendruomenės socialinėje medijoje sulaukiu ypač šilto ir teigiamo grįžtamojo ryšio: kad padedu ne tik suprasti, bet ir atsiverti, kad kalbu temomis, kuriomis kai kuriems sunku kalbėti, kad galiu patarti. Net susitinkame tam tikrose mamų bendruomenėse, kur dalinuosi savo patirtimi vienu ar kitu klausimu, apie ankstukų auginimą, apie dvynius, žindymą, netektį ir pan. Socialiniuose tinkluose dalinuosi kasdieniais mamystės iššūkiais, o tinklaraštyje twinstory.lt – kūrybingomis idėjomis, patarimais, apžvalgomis bei patirtimi, kas būtų naudinga mamoms.
Išgyventa istorija
Mano, kaip mamos, istorija yra itin jausminga ir stipriai išgyventa. Kai susitikome su būsimu vyru, jau pirmomis pažinties dienomis pasakiau, kad mano svajonė – būti mama. Jis jau turėjo sūnų iš pirmos santuokos, todėl norėjau įsitikinti, ar mus gali sieti bendri tikslai ir šeima. Taip atsitiko, jog iškart ir išsiaiškinome šį klausimą – pradėjome planuoti savo šeimos pagausėjimą, rodos, vos susipažinę.
Pradėjome gyventi kartu su jo sūnumi, kartu keliavome, džiaugiamės gyvenimu ir laukėme…
Deja, laukimas užtruko, o kai lauki ir tikiesi, nesulaukti yra be galo sunku. Ypač man.
Šis nėštumas man trečiasis, ir jis visiškai kitoks, nei prieš tai buvę
Kodėl nėra vaikučio?
Susituokėme po 9 mėnesių pažinties. Po medaus mėnesio nusprendėme nuvykti į vaisingumo kliniką. Vyrų ten laukia gana aiški ir paprasta procedūra, užtat moterims reikia praeiti nemalonių ir skausmingų procedūrų maratoną.
Kai pasako, jog tau viskas gerai, tačiau be pagalbos nepastosi, apima neviltis. Mus informavo, kad tam tikri rodikliai rodo, jog man su vyru natūralaus pastojimo tikimybė yra itin maža. Tai gali nutikti, bet laukti ir tikėtis galima būtų 10 ar daugiau metų.
Pasiryžome pirmajai pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Nebenorėjome jos atidėlioti, juolab ir mūsų amžius jau nebuvo toks, kad galėtume sau leisti laukti, norint daugiau nei vieno vaiko. Be to, mano vyras beveik 10 metų vyresnis už mane.
Po procedūros – netektis
Po hormonų kurso ir pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros – inseminacijos (IUI) – mums pavyko! Kad pavyko iš pirmo karto, tik įrodė, jog mes tikrai galime turėti savo vaikų, reikia tik šiek tiek pagalbos.
Bet laimė netruko ilgai, pirmojo trimestro pabaigoje, kai, rodos, praėjome pavojingiausią laikotarpį, vaisiaus širdelė nustojo plakti. Tačiau savaiminis persileidimas niekaip neįvyko, teko vaisių pagimdyti pačiai sukėlus sąrėmius medikamentais. Tai buvo baisiausia mano patirtis gyvenime. Netekti vaiko, pagimdyti ir tiesiog – štai taip atsisveikinti nepasisveikinus….
Susidūriau su baisiomis panikos atakomis, su kvėpavimo sutrikimais ir depresija. Apsiverkdavau bet kur ir bet kada.
Viduje virė pyktis, jog manęs nesupranta net patys artimiausi. Jie mane guodžia, bet kitą dieną šypsosi ir sako: „Gyvenk toliau, juk gyvenimas nesibaigė“. O man norėjosi mirti, man tai buvo gyvenimo pabaiga. Niekaip negalėjau suprasti savo kūno, žiūrėjau į papilnėjusias formas ir net vyrui vis „teisindavausi“, kodėl aš dar ne tokia kaip anksčiau. Kadangi esu itin liekno sudėjimo, manyje labai greit pasimatė nėštumo pasikeitimai.
Po savaitės gedėjimo išvykome į ilgai planuotą kelionę po Vietnamą. Man tiesiog reikėjo nuo visko pabėgti, skaityti, rašyti, keliauti, kvėpuoti vandenynais ir saule, kad tik nematyčiau nė vieno pažįstamo veido, išskyrus vyro, nematyčiau ūkanotos Lietuvos oro, nes man viskas ir taip buvo per daug pilkai juoda.
Vėja ir Uvis tuoj turės sesutę
Kelionė buvo aktyvi ir nuostabi, tačiau mano emocijos virte virė – menkiausias sustojimas, tyla mane išmušdavo iš vėžių, atsijungdavau, pradėdavau verkti. Vietname pirmą kartą ištiko baisus panikos priepuolis. Aš tiesiog negalėjau įkvėpti.
Atsiguliau ant žemės, įsijungiau galingiausią kondicionieriaus rėžimą viešbutyje ir verkiau, pradėjau lakstyti po kambarį ieškodama išėjimo, rėkiau vyrui, kad einu į lauką, tiesiog bėgu, o ten visai nėra oro, karštis apie 40°C, nors buvo naktis.
Visokiausiais būdais bandžiau save nuraminti, yra tam tikros taktikos, kuomet spaudai nagais savo pirštų pagalvėles, plekšnoji delnu į kitą ranką ir pan.
Grįžusi į Lietuvą labai realiai supratau, jog tas negalėjimas normaliai kvėpuoti yra didžiulės traumos padarinys.
Kiekvienas įkvėpimas man buvo labai sunkus. Kartą mane aplankęs brolis paklausė: „Ar tau viskas gerai? Nereikia kviesti daktaro?“. Pro ašaras atsakiau: „Aš dabar taip kvėpuoju“. Tikriausiai aplinkiniams artimiems žmonėms tai atrodė bauginančiai klaiku.
Nusprendžiau ieškoti pagalbos. Visur. Ėjau pas psichologus, psichoterapeutus, kurie man skyrė visokiausių vaistų, bet vyras labai kategoriškai nenorėjo, kad juos gerčiau. Lankiausi pas kitus sielos gydytojus, alternatyviosios medicinos ir psichologijos daktarus. Ieškojau žodžių, išsigelbėjimo, šiaudo, už ko laikytis.
Vienintelis aiškus atsakymas buvo: „Pagerės, kai lauksitės vėl“.
Antras bandymas
Po pusės metų pravėrėme kitos vaisingumo klinikos duris. Ten buvo skirtas protokolas, paruošiantis pagalbiniam apvaisinimui IVF. Šis būdas yra sudėtingesnis, brangesnis ir reikalaujantis daugiau organizmo stiprybės. Mums vėl pavyko iš pirmo karto, tačiau dėl per mažo mano kūno masės indekso atsitiko baisi komplikacija – reakcija į hormoninę kiaušidžių stimuliaciją. Kaip sakė mano gydytojai, tai įvyko dėl itin mažo mano svorio, organizmas tiesiog nebegalėjo susidoroti su pasikeitimais, organai sutriko, visi mano organizmo skysčiai pradėjo kauptis pilvo ertmėje. Per keletą valandų mano oda persitempė ir ėmė trūkinėti nuo taip sparčiai išdidėjusio pilvo.
Mėnesį gulėjau ligoninėje būdama itin sunkios būklės, jau pirmą dieną mane guldė ant operacinio stalo ir stengėsi išgelbėti mano pačios gyvybę. Susirūpinę padėtimi gydytojai nuolat prašė leidimo naikinti nėštumą, kad man pagerėtų, tačiau nesutikau dar kartą netekti vaikučio. Kovojome visi.
Buvau visiškai prikaustyta prie lovos, drenų, lašelinių ir kasdienių vaistų leidimo į pilvą, raumenis, venas. Tam, kad prakvėpuočiau ir gyvybiškai reikalingi organai funkcionuotų, iš manęs buvo nutraukinėjami skysčiai pro pilve išvestą dreną.
Buvo pati nėštumo pradžia, po savaitės gydytojai pamatė vieną embrioną, dar po savaitės – kitą, tačiau sakė, jog vystysis tik vienas. Dar po savaitės jau matė dvi plakančias širdeles, bet nė vienas nesiryžo manęs raminti, jog viskas gali būti gerai.
Tik aš pati save tuo įtikinau!
Mums pavyko.
Labas, ankstukai
Dvynius Toma išnešiojo 33 savaites
Dvynius išnešiojau 33 savaites, nors jau 30 savaitę buvau pradėjusi kraujuoti, prasidėjo sąrėmiai, buvo brandinami vaikų plaučiai ir tikimasi juos dar ten kažkiek išlaikyti. Atėjus gimimo dienai, buvau puikiai nusiteikusi, norėjau pagimdyti juos natūraliai ir… pavyko!
Vaikai gimė sveiki ir visai dideli. Uvis gimė pirmasis, svėrė 2,3 kg, 50 cm. Vėja antroji, 1,9 kg ir 45 cm. Nors pirmomis paromis vaikučių svoris stipriai nukrito, bet pasivijo taip pat sparčiai. Vaikai gimė per anksti, todėl dar nemokėjo patys kvėpuoti, matyti, žįsti. Tą akimirką, kai gimė, iškart buvo išnešami vienas po kito į reanimaciją.
Visą savaitę juos galėjau matyti tik penkis kartus per dieną po trumpą pusvalanduką.
Negalėjau liesti, myluoti, glausti. Vienintelis mano tikslas tuo metu buvo traukti pienelį ir nešti jiems į reanimaciją. Tai dariau labai intensyviai poilsio ir miego sąskaita, tam kad pieno gamintųsi vis daugiau.
Dar keletą savaičių su vaikais praleidome vaikų ligoninėje, kol jie pradėjo priaugti svorio ir išmoko žįsti. Beje, žindžiau dvynius beveik pusantrų metų.
Uvis ir Vėja – tikri kovotojai, stipriais charakteriais bei vardais. Vėjos vardą išrinkau aš. Nors iki pat gimimo dienos nežinojome, kad tikrai gims mergaitė, bet visada jaučiau, jog tai labai stiprus vardas ir tikrai atitinka jos esybę. Uviui vardą sugalvojo vyras, tai senovinis baltų vardas, reiškiantis dosnumą bei dvasios turtingumą. Uviukas išties visiškai kitoks nei sesė, ir pateisina vardo prasmę. Aš jais be galo didžiuojuosi, nes jiems teko daug išverti ir prisitaikyti, jie buvo ir mano didžiausia stiprybė.
Su dvynių gimimu sulaužiau nemažai mitų, kuriuos nuolat girdėdavau. Pirmasis – kad pati nepagimdysiu. Vis moterims užkliūdavo mano svoris ir lieknumas. Bet pagimdžiau! Labai norėjau, ir vaikai suteikė man tą galimybę.
Kitas mitas, kad, gimus ankstukams, nemaitinsiu jų savo pienu ar išvis jo neturėsiu. Taip, maitinti ankstukus yra didelis iššūkis. Juk neturi galimybės vaikučių priglausti prie savęs, net matyti ar girdėti, užuosti, kas skatintų pienelio gamybą.
Ankstukai dar kurį laiką net neturi instinkto žįsti, nuryti ir yra per maži, per silpni tai daryti. Pirmiausiai jie yra zonduojami, vėliau bandoma maitinti iš buteliuko. Tačiau labai norėjau, užsispyriau ir dirbau. Pasidėdavau priešais telefoną su slapta reanimacijoje padaryta vaikų nuotrauka, kurioje vos matėsi veideliai per vamzdelius ir laidelius, žiūrėdavau į juos ir traukdavau pienelį. Taip – pervargdavau, skaudėdavo viską, verkdavau, jei pritrūkdavo vos kelių mililitrų iki normų, juk dviem reikia dvigubai daugiau nei vienam. Bet! Pasiekiau savo tikslą – žindžiau pati beveik pusantrų metų ir tikrai tuo džiaugiuosi.
Dar viena „nerašyta taisyklė“, kad su dviem vaikais vienai susitvarkyti neįmanoma
Dar viena „nerašyta taisyklė“, kad su dviem vaikais vienai susitvarkyti neįmanoma.
Auginame juos be auklių. Vyras iš pradžių pusę dienos stengdavosi pabūti, pagaminti man valgyti ir padėti susidėlioti vaikus žindymui, nes maitindavau juos abu kartu, tačiau po gero mėnesio vyras pamatė, jog puikiai susitvarkau ir viena! Gal tai buvo mano klaida, o gal kaip tik – vertingiausia pamoka. Aš išties išmokau pati viskuo pasirūpinti. Vyras niekada nesikeldavo naktimis, jam buvo per sunku, todėl visu paros metu pati pasirūpindavau dvyniais: vystymu, maitinimu, maudymu, lavinimu ir pan. Man nebuvo problemų susikrauti vaikus į automobilį ir nuvažiuoti apsipirkti, pamaitinti juos, kad ir kur būtume.
Važiuoti per visą Lietuvą irgi nebuvo baisu! Žinoma, vyras stengdavosi man padėti, bet jis daug dirbo, keliaudavo, savaitgaliai virsdavo savaitėmis ar net mėnesiais, kai jo nebūdavo namie.
Tuo metu aš visą laiką nenustodama dirbau šeimos versle bei savuose projektuose. Taip, tempas sulėtėjo, tačiau darbai vis tiek turėdavo būti atlikti. Reikia sukurti naują „Happeak“ drabužių kolekciją? OK. Tuo pačiu metu migdydama, maitindama visiškai nemiegojusi sėsdavau prie stalo su vaikais ant rankų ir paišydavau eskizus. Vos tik pagimdžiusi, palatoje sėdau prie kompiuterio užbaigti gaminti reklaminius langelius ir „paleisti“ reklamas, rašyti straipsnius, tekstus.
Tai buvo mano pasirinkimas. Kuo daugiau dariau, tuo ir padarydavau daugiau, vis kartodavau sau – „o kas, jei ne aš?“.
Nuo mažų dienų su vaikais daug keliavome po pasaulį, Vėja ir Uvis jau skrido apie 18 kartų, keliavo laivais, traukiniais, lėktuvais, automobiliais, valtimis. Pabuvojo ne tik Europoje, bet ir Afrikos salynuose bei žemyne. Tiesiog gyvendavome ten, dirbome savus darbus, be jokių ypatingų patogumų ir tai buvo vienareikšmiškai geriausios patirtys tiek vaikų, tiek mūsų, kaip tėvų, tobulėjime.
Nuo mažų dienų šeima su vaikais daug keliavo po pasaulį
Laukiant trečiojo mažylio
Šis nėštumas man trečiasis, ir jis visiškai kitoks, nei prieš tai buvę. Jis netikėtas! Nors su vyru žinojome, jog taip vieną dieną gali nutikti, tačiau po daugybės medikų nuosprendžių, tikrai nesitikėjome. O atsitiko. Dar prieš antrąjį dvynių gimtadienį vis pagalvodavau, kad tikriausiai nebesiryžčiau pagalbinio apvaisinimo procedūrai, o tiesiog tikėčiausi, jog kada nors vaikutis pats nuspręs atsirasti. Besiruošdama vaikų gimtadieniui pradėjau jaustis blogai, pajutau, jog organizmas silpsta. Savaitę kas rytą atsibusdavau svaigstančia galva ir temstančiomis akimis. Galų gale tikrai rimtai sunerimau ir nusprendžiau kreiptis į kliniką, kad mane ištirtų ir pasakytų, kas man darosi, galbūt trūksta kokių vitaminų.
Gydytoja net nusistebėjo, jog būnant tokio sudėjimo, auginant dvynius, tiek laiko juos išmaitinus mano kraujo rezultatai buvo itin geri. O aš tuo metu apsiverkiau ir pasakiau – „man tikrai kažkas yra negerai“.
Dar po savaitės supratau, kad net mėnesinės vėluoja, matyt, nuo streso ir nuovargio. Po kelių dienų vyras išvyko, buvau viena su vaikais ir nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą. Neapsakomas jausmas darytis testą, kai esi rami, nes lig šiol daryti buvo su begaliniu tikėjimu, viltimi, nusivylimais, baime, laukimu, o šįkart taip lengvai ir ramiai. Dvi juostelės, ir aš verkiu. Paskambinau vyrui vaizdo skambučiu, parodžiau testą, o jis nusišypsojo, džiaugėsi, ramino mane, jog viskas čia gerai, susitvarkysim, juk namuose augo trys vaikai, dar ir vyro sūnus iš pirmosios santuokos. Galų gale pasakė: „Juk tu šitaip to norėjai visą gyvenimą“. Išties aš troškau lauktis taip paprastai, be medikų, be streso, tiesiog va taip. Gydytoja, kurį prižiūrėjo visus mano nėštumus, buvo jau po dvynių įspėjusi, jog dažnai moterys po pagalbinio apvaisinimo vėliau pastoja natūraliai. Kiek procentų, neaišku, bet taip nutinka.
Laikau tai visišku stebuklu, netikėtu, kiek bauginančiu, bet be galo lauktu. Dvyniai kaip tik pradės lankyti darželį, o po kelių mėnesių atsiras dukrytė. Esame laimingi galėdami tai patiri, net ir žinodami, kiek tai reikalauja jėgų, darbo, finansų, atsidavimo ir meilės. Laukia naujas gyvenimo iššūkis ir džiaugsmas.
Patys sekėjai padiktuoja, kokiomis temomis būtų aktualu rašyti ir diskutuoti tinklaraštyje
Apie tinklaraštį
Visada patiko rašyti. Vis galvodavau – kokį tinklaraštį galėčiau sukurti, ir štai pats gyvenimas viską sudiktavo. Twinstory.lt atsirado gimus dvyniams, kuomet pradėjome su jais keliauti po pasaulį. Vieną dieną besėdint Žaliojo kyšulio saloje (Cabo Verde, SAL), stebint vandenyną ir smėliu ropojančius mažylius, atėjo įkvėpimas, tiesiog sėdau prie kompiuterio ir pradėjau rinkti informaciją, kaip susikurti tinklaraštį. Pati viską instaliavau, studijavau, programavau ir… rašiau! Kai paskelbiau pirmąjį įrašą, pasijutau ypač gerai.
Dabar tinklaraštis auga, džiaugiuosi kiekvienu jį skaitančiu.
Apie ką rašyti? Patys sekėjai padiktuoja, kokiomis temomis būtų aktualu rašyti ir diskutuoti tinklaraštyje. Džiugu, kad mano nuomonė, patirtys ir gyvenimo būdas kažkam yra motyvuojantys, palaikantys, įkvepiantys ir įdomūs.
Tinklaraštis atsirado tada, kai pamačiau, jog mano patirtys duoda naudos kitoms moterims ar net šeimoms. Kai sulaukdavau vis daugiau grįžtamojo ryšio su klausimais, padėkomis ir noru bendrauti. Kadangi viešai kalbėjau apie vaikučio netektį, pagalbinį apvaisinimą, nėštumą, gimdymą, dvynius, moterys manyje atrado nuoširdžią draugę, patarėją, konsultantę. Tai mane pačią labai motyvavo ir vis dar motyvuoja eiti šiuo keliu. Manau, daugeliui man rašančių moterų, kaip ir man tuomet, reikia nuoširdžios pagalbos ir nuoširdaus pokalbio. Kartais tai sunku atrasti net pačių artimiausių žmonių rate, norisi to iš žmogaus, kuris tai perėjo, patyrė, įveikė. Tam tikrose vietose matyti, jog trūksta žinių, bet dažniausiai vidinės motyvacijos, degančio noro. Šiais laikais esame pripratę prie lengvesnių sprendimų, greitesnės pagalbos, norime visko „dabar ir čia“, deja, motinystėje dažnai reikia daugiau laiko ir įdirbio, kad pasiektume rezultatų.
Tuomet labiausiai padeda bendrystė, palaikymas, paskatinimas, nuoširdus, geras, teigiamas bendravimas. O aš be galo džiaugiuosi, jei tik galiu savimi padėti kitiems. Mano patirtys irgi nėra lengvu keliu pasiektos, ne tik apčiuopiamos bet ir emocinės. Turėjau pereiti daug skausmo, kad išmokčiau save motyvuoti, kad išmokčiau su savimi kalbėtis sunkiu momentu ir sau padėti savęs nepamesti.
Fotografė – Raimonda Vyšnia Photography – https://www.facebook.com/raimondaphotography/
http://www.raimondavysnia.com/
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
