Socialinių tinklų vartotojai gali nebepirkti vitamino C – jiems gerų emocijų su kaupu atseikėja Viktorija Paltanavičienė iš Panevėžio.
Moteris feisbuko ir instagramo paskyrose dalinasi savo vaikučių kasdienybės akimirkomis. Viskas būtų labai įprasta, jei ne viena detalė – Viktorija su vyru Andriumi augina ketvertuką!
Mūsų žurnalas ir ketvertukai
Žurnalą leidžiame 19 metų, per tą laiką net du ketvertukai buvo „redakcijos kūdikiais“, jų augimą kūdikystėje aprašydavome kas mėnesį. Užauginome talentinguosius Gancevskius. 3 broliukai ir sesė gimė prieš 17 metų Vilniuje, dabar visi glumina savo muzikiniais talentais, skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Padėjome augti keturioms sesutėms Gedeikytėms iš Tauragės, kurioms jau tuoj 4 metukai. Susidraugavome su jų mama Lina – kai imdavome iš jos interviu telefonu, riedėdavo ir juoko, ir liūdesio ašaros, nes Linos gyvenimas tikrai nelengvas.
Tad galime sakyti, kad ketvertukai – mūsų specializacija, atrodo, apie juos žinome viską. Tačiau kaip teko nustebti, kai socialinėje erdvėje pamatėme naujausio Lietuvoje – Panevėžio ketvertuko augimą. Rodėsi, taip gali būti tik pas Kardašjianus. Visi keturi mažyliai – dailučiai, sveiki, stiprūs, puikios raidos. Mama – graži, liekna, stilinga. Namai išpuoselėti, vaikai išpuošti, stalai padekoruoti, visi šypsosi.
Kai savo įžvalgas papasakojome ketvertuko mamai Viktorijai, ji smagiai nusijuokė: „Žmonės mato saldainio popieriuką“. Pabandykime išvynioti?
Trumpai apie šimtmečio ketvertuką
2018-ųjų spalio 18 dieną pasaulį išvydo šeštasis Lietuvos ketvertukas per 100 metų. Kadangi gimė Lietuvos šimtmečio metais, dar vadinamas Šimtmečio ketvertuku.
Vaikučiai gimė kas minutę:
9.31 val. Rėjus ir svėrė 1808 g
9.32 val. Patricija, 2004 g
9.33 val. Nojus, 1668 g
9.34 val. Tajus, 1504 g
Du berniukai yra identiški dvyniai. Ketvertuko tėvai – panevėžiečiai Viktorija ir Andrius Paltanavičiai. Andrius iš pirmos santuokos turi suaugusią dukrą ir 10 metų dvynukes.
Viktorija vaikučių susilaukė būdama 36 metų.
Dar besilaukdama Viktorija sukūrė paskyras FB ir instagrame, jas rasite tiesiog įvedę žodį „ketvertukas“. Instagramo paskyroje ketvertukas turi 8861 sekėją.
SALDAINIUKAI BE POPIERIUKŲ
O dabar skaitykite, ką mums papasakojo Viktorija. Pokalbis vyko ketvertuko mamos poilsio valandėlės sąskaita. Su mažyliais tuo metu pabuvo „ketvertuko auginimo komanda“, be kurios Viktorijai ir Andriui būtų tikrai nelengva. Nuo gimimo vaikučius padeda auginti abi močiutės ir geriausia Viktorijos draugė Sandra. „Visi esame komanda, dirbame vieningai ir draugiškai. Esame pasiskirstę darbais. Vyras atsakingas už pirkinius, maistą. Jis vaikus nuo gimimo maudo. Auklė nuo pirmadienio iki penktadienio darbo laiku mums kainuotų 800 eurų. Per didelė prabanga. Esu labai dėkinga visiems, kurie mums padėjo ir padeda, o ypač savo mamai ir tėčiui“, – sako Viktorija.
Nėštumas, pilnas nerimo
Kai kalbėjomės su Viktorija, tapo aišku, kad pats sunkiausias laikas buvo nėštumas, ir jis jau praeityje. Paradoksas, bet nėštumas buvo sunkus ne tiek fiziškai, kiek sekino dvasiškai, labai sunku buvo atsiriboti nuo neigiamos informacijos.
Ketvertuko laukimą galima suskirstyti į du etapus:
Pirmas – euforija ir siaubas iki 12 savaitės, kai pora patyrė didelį spaudimą du vaikučius redukuoti (tiesiog šalinti, kad būtų daugiau galimybių kitiems dviem).
Antrasis – laukimas gyvenant Kauno klinikose, saugioje docento Vlado Gintauto globoje, tačiau kasdien jaučiant nerimą dėl vaikų sveikatos ir gyvybės. Šis etapas truko ilgus 3 mėnesius.
Viktorija prisimena: „Iki 12 savaitės vyko nervų karas, nes atsisakėme du vaikučius redukuoti. Žinau tokių šeimų, kurios neištvėrė spaudimo, darė redukcijas, paaukojo 2 vaikučius. Būtų buvę daugiau ketvertukų Lietuvoje. Deja. Aš, kaip mama, negalėjau protu tokio dalyko suvokti. Kaip būčiau galėjusi ramia sąžine toliau gyventi žinodama, kad nužudžiau du savo vaikus? Esu girdėjusi ir tokių replikų iš gydytojų: „Arba darai redukciją, arba tavo vaikai gims invalidai“. Kai 10 kartų taip pasako, kaip atsilaikyti? Su vyru grįždavome namo, per 2 savaites atsigaudavome ir vėl su nauja energija važiuodavome.
Niekas gyvenime nesidaro be reikalo, o eiti prieš Dievo valią mes negalėjome, redukcijos atsisakėme.
Kai praėjo lemiama 12 savaitė, didžioji įtampa nuslūgo. Nėštumas buvo nors ir labai rizikingas, bet man – gana lengvas.
Žinoma, jeigu man kažkas būtų atsitikę Panevėžyje, būtų buvusi katastrofa. Todėl 3 mėnesius iki gimdymo gyvenau Kauno klinikose.
Viskas sprendėsi palaipsniui. Kartą nualpau, nes buvo labai žemas hemoglobinas ir kalio trūkumas. Teko pagulėti ligoninėje. Tada vaikučiai buvo sugalvoję įsitaisyti ant inkstų. Ir vėl ligoninė. Tai buvo signalai stabdyti savo darbus, pomėgius, kasdienį gyvenimą ir besąlygiškai atsiduoti į gydytojų rankas. Juo labiau kad vaikams augant iškilo pavojus, kad man gali trūkti gimda. Tokiu atveju turėčiau atsidurti ant operacinio stalo per 20 minučių, jeigu norėčiau likti gyva.
Nutarėme su vyru, kad verčiau gulėti Klinikose ir būti šalia geriausių gydytojų ir įrangos, nei nuolatos jaudintis, ar spėsime nuvykti į ligoninę iš namų. Juolab kad Panevėžyje nebuvo tokių patyrusių specialistų, kaip kad Klinikose.
Labai pasisekė, kad papuolėme pas ketvertukų globėją docentą Vladą Gintautą. Jis yra ir Radviliškio, ir Tauragės ketvertukų angelas sargas. Beje, iki šiol aplankome savo docentą, vežame jam parodyti, kaip auga ketvertukas, prie kurio atsiradimo jis tiek daug prisidėjo. Gydytojas, nors daug patyręs, vadina mane ir mano vaikus stebuklu.
Pats gūžčioja pečiais ir nesupranta, kaip taip viskas pasisekė. Juk be gimdos plyšimo rizikos, galėjo būti transfuzija, galėjo kuris nors vaikutis nustoti vystytis, o kai yra bendra kraujotaka, tokie dalykai labai pavojingi. O maniškiai tarsi paneigė visas medicinines prognozes, jie augo kiekvienas kaip atskiras vienintelis vaikas. Tik tiek, kad gimė anksčiau – 32 savaičių ir 4 dienų. Vaikai bendrai svėrė 6984 g, bet, kas keisčiausia, mano pilvas neatrodė nežmoniškai didelis (didžiausia apimtis buvo 121 cm). Per nėštumą priaugau 28 kg. Liko 4 kg.
Po gimdymo naujagimių skyriuje pragyvenome 3 savaites“.
Sistema ir pulko vadas
Klausimas, „ar lengva auginti ketvertuką“, tikriausiai laimėtų kvailiausio klausimo rinkimus. Be gero plano, komandos ir vadybos būtų palaida bala. Taigi svarbiausia auginant ketvertuką, pasak Viktorijos, tvirta sistema, darbų planavimas ir mokėjimas pasidžiaugti mažais dalykais. „Jei susiplanuoju pagaminti pietus, ir man pavyksta, – tai būna labai gera diena“, – juokiasi moteris.
Auginant keletą kūdikių, tenka susidurti su daug smulkių nepatogumų. Tarkime, kaip nuvežti 4 vaikus skiepyti, kai gydytojos kabinetas viename aukšte, o skiepų kabinetas kitame?
„Nuo pat pradžių mūsų namuose buvo įvestas režimas. Pulko vadas namuose esu aš, nes jeigu visi pradeda vadovauti, išeina labai didelis chaosas. Guldome, maudome, maitiname visus vaikus vienu metu. Tarkime, naktį vienas atsikelia valgyti, tai aišku, kad po kurio laiko kelsis ir kitas, todėl verčiau pažadiname visus ir pamaitiname. Jeigu maitintume pagal kiekvieno pageidavimus, būtume be miego ištisą parą.
Žmonės mato gražų saldainio popieriuką, bet jie niekada nežinos, kaip yra iš tikrųjų. Iš to kyla nesusipratimų. Tarkime, gulėjau su vienu vaiku ligoninėje, ir socialiniuose tinkluose parašiau savo nuomonę: „Su vienu vaiku nežinočiau, ką veikti“. Parašiau geranoriškai, be jokios pagiežos, o susilaukiau piktų ir žiaurių komentarų. Ligoninėje su vienu vaiku aš tikrai pasijaučiau kaip sanatorijoje ar kurorte. O atsirado mamų, kurios mane užsipuolė. Kartais baltu pavydu pavyzdžiu mamoms, kurios augina vieną vaiką, nes jos gali vienos nuvažiuoti pas gydytoją“, – sako ketvertuko mama.
Vaikai sveiki, o tai svarbiausia
Didžiausia Dievo dovana Viktorijai ir Andriui, kad visi 4 vaikai yra sveiki ir labai stiprūs. Visą žiemos sezoną jie praleido be vaistų. Maži negalavimai būna tik po skiepų ar kai teko keisti mišinuką. Dabar kalasi dantukai, tai irgi daugiau neramumų, bet tokie dalykai – juokas.
„Žinoma, ir mes turime savo problemų. Pavyzdžiui, 3 mėnesius profilaktiškai su kiekvienu vaikučiu pakaitomis kasdien važiuodavome į mankšteles ir masažus. Vieną dieną vienas, kitą kitas ir taip visi paeiliui. Teko pagulėti ligoninėje su vienu iš vaikučių, kuris sirgo laringitu. Bet tai visų tėvų kasdienybė.
Mūsų vaikai nuostabūs, jie guvūs, kabinasi į gyvenimą, jiems viskas įdomu, jie trokšta dėmesio, bendravimo. Žmonių jie nebijo, tik kalbink!“, – džiaugiasi mama.
Visi vaikai skirtingi
Du berniukai – Tajus ir Nojus – yra identiški dvyniai. Bet charakteriai, pasak mamos, skiriasi visų.
Viktorija pasakoja apie kiekvieną vaikutį: „Su šeima nusprendėme, kad Rėjus yra tikras karalius. Išvertus iš ispanų kalbos Rėjus ir reiškia karalius. Jis impulsyvus, jeigu kas nors nepatinka, iškart skardžiai rėkia. Fiziškai labai stiprus vaikas. Kai reikia jį išmaudyti ar perrengti, tenka sutelkti visas jėgas.
Nojus – svajoklis, „meiliakas“. Jį paimi ant rankų, jis iškart prisiglaudžia, tarsi susilieja ir taip gali valandas prabūti. Močiutė sėdi ir siūbuoja su juo ant rankų. Taikus.
Mažasis Tajukas buvo gavęs Spirgiaus pravardę, nes guvus, landus, smalsus. Jam visada reikia ką nors veikti. Atrodo, nusisuksi, ir jis jau kažką iškrėtęs.
O Patricija – mano bonusas. Ji moka išreikšti savo meilę išraiškomis, mimikomis. Labai linksma ir pati ramiausia. Su ja nėra jokių problemų. Labai norėjau mergaitės. Kai jau žinojau, jog nėštumas daugiavaisis, man pirmiausia pasakė, kad yra 3 berniukai. Gydytojams atsakiau: „Nejuokaukite, man reikia nors vienos mergaitės!“. Ir tada docentas pamatė, kad ketvirta – mergytė. Ji tikrai man prizas. Ramybė, palaikymas, tarsi sako – mama, viskas bus gerai, aš su tavimi. Tarkime, reikia pagaminti valgyti, bet kaip? Nešynės nepasitvirtino, tad pasiguldau Patriciją į gultuką, atsinešu į virtuvę ir sakau: „Patricija, dabar mes kartu ruošime valgyti, tu padėsi mamytei“. Ir ji mane seka akimis, tarsi tikrai kartu gamintų. Atrodo, kad ji tikrai man savotiškai padeda“.
Kaip ketvertukas valgo
Viktorija juokiasi, kad ketvertuko valgumas niekam ne paslaptis – jie akimis seka valgančius tėvus ir jau taikosi atimti maistą ir viską ragauti.
„Žinoma, savo maisto jiems dar neduodame ragauti. Norėčiau vaikus maitinti tik savo pagamintu maistui, bet tai neįmanoma. Būna dienų, kai nėra jokios galimybės išvirti košę, tada gelbsti jau pagaminta produkcija. Vartojame „Hipp“ maistelį, jis vaikams tinka. Esu pastovus žmogus, nemėgstu mėtytis, kadangi tas maistelis tiko, nesiblaškau. Vaikai nemėgsta vištienos, kalakutienos, niekaip to negaliu paaiškinti. Nenori visi keturi. Žiaukčioja, velia burnoje. Bet jiems labai patinka triušiena, putpelių mėsa. Pati nėštumo metu labai mėgau putpeles, ir tai tikrai nėra kažkoks prabangos dalykas, esame susiradę ūkininkus, iš kurių nebrangiai perkame. Netrukus bandysime veršieną.
Gaminti stengiuosi kuo natūraliau. Man nepatinka, kai sumaišyta daug sudedamųjų dalių. Jei tyrelė, turi būti iš 1 ar daugiausiai iš 2 ingredientų, pavyzdžiui, obuoliukas ir kriaušė“, – pasakoja Viktorija.
Kaip ketvertukas miega
Viktorija džiaugiasi, kad jau bene mėnesį vaikai išmiega po 6 valandas, bet… „Pradėsiu nuo to, kad aš savo kaimynų vietoje turbūt nesuprasčiau, kas pas mus naktimis vyksta, kai visi 4 pradeda reikalauti dėmesio. Juk jei vienas pradeda verkti, staigiai prisijungia visi kiti. Kyla chaosas. Gyvename nuosavame name, tai kartais naktį visa gatvė aidi. Pati dabar esu labai pakanti ir tolerantiška, nes visada pagalvoju, kas slepiasi po „saldainio popieriuku“. Gal vaikas verkia, nes jis po skiepų, gal jis serga. Negaliu kaltinti žmogaus, nežinodama tikrosios situacijos. Mūsų vaikams dabar dygsta dantukai, tai ir verkimo naktimis daugiau.
Jau kelintą naktį tenka pasiimti kurį nors vaiką į lovą, kad nepažadintų kitų. O pravirksta jie dėl smulkmenų – tai pameta čiulptuką, tai nesėkmingai apsiverčia“, – dalinasi mama.
Instagramo žvaigždutės
Paltanavičių ketvertukas yra pirmasis Lietuvoje, kuris taip produktyviai išnaudoja socialinius tinklus. Mama bene kasdien pasidalina įrašais, turi daug sekėjų. Viktorija turi ką atsakyti tiems, kurie klausia, kam vis tai? „Jau nėštumo metu suvokiau, kad savo vaikų aš tikrai nepaslėpsiu. Ne visi norėjo viešumo, seneliai sakė – nefotografuok, neik į kiemą, nevažinėk gatvėmis. Bet atsakiau – to nebus! Juk net dvynukus nužiūrinėja, tai kaip aš paslėpsiu ketvertuką?
Kitas dalykas – aš savo vaikais didžiuojuosi. Patyrėme didžiulių išbandymų, perėjome milžiniškas rizikas. Nors nerimo buvo labai daug, ėjome pirmyn tikėdami, kad viskas bus gerai. Viešumu noriu palaikyti panašaus likimo šeimas, kad jos nebijotų. Žinoma, lauktis ketvertuko labai rizkinga, bet juk bet kuris nėštumas gali būti rizikingas!
Mano žinia – stebuklų tikrai būna. Gulėdama Kauno klinikose susipažinau su daugybe panašaus likimo moterų, daug bendravome, mačiau daug skausmo. Išlikau visą laiką labai pozityvi, stengdavausi neskleisti savo nerimo, visi stebėdavosi – kaip aš taip laikausi? O aš supratau, kad mano pozityvumas padeda kitiems.
Savęs neaukštinu. Mano gyvenimas buvo labai spalvingas, esu daug mačiusi, daug įdomių žmonių sutikusi. Gyvenau visavertį gyvenimą, tikrai neatsitiko taip, kad pagimdžiusi ketvertuką pagaliau galiu save realizuoti. Tiesiog smagu parodyti, kad viskas mūsų rankose, kad jei tik nori, – pirmyn, tu tikrai viską padarysi. Nereikia fotografo, nereikia brangių drabužių, aksesuarų. Reikia tik minčių, idėjų ir netingėti.
Man patinka įamžinti savo vaikus. Kai pagimdžiau, paklausiau savo močiutės, kuri sakė – tik tu nefotografuok, nefilmuok.
Dabar apmaudu, kad beveik nėra nuotraukų iš to laiko, kai po gimdymo gulėjau ligoninėje. Šiandien nebeatsimenu to jausmo, kokie vaikučiai buvo tik gimę. Aš nenoriu nieko užmiršti, noriu turėti prisiminimus apie kiekvieną savo vaikų dieną! Tiek instagramas, tiek feisbukas man yra mano pačios dienoraščiai, kuriuos galiu bet kada pasižiūrėti.
Viešumą aš sieju ir su paramos bei pagalbos kitiems idėja, kurią galiu skleisti. Pati gavau daug paramos, tad noriu dalintis, remti kitus, ypač dvynukų, trynukų šeimas. Jiems tikrai reikia padėti, o mūsų valstybė visiškai tuo nesuinteresuota“.
Ji vis tiek švyti
Kad ir ką Viktorija pasakotų, jos degančios akys sako viena – šeima labai laiminga ir puikiai supranta, kad laikini vargeliai greitai pareis. „Taip ir parašykite pabaigoje. Visą gyvenimą labai norėjau vaikučių. Žmonės, kurie mane gerai pažįsta, žino, kad tai būdavo man labai skausminga tema, visada akyse kaupdavosi ašaros, tad dabar mano švytėjimui, džiaugsmui ir pozityvumui tikrai yra priežastis. Aš esu labai laiminga ir dėkinga Dievui už tokią dovaną“, – sako ketvertuko mama.
Neila Ramoškienė
Eilutės iš Viktorijos įrašų instagrame
„Gulėdama Klinikose laiko veltui neleidau, skaičiau apie ankstukus, lankiau žindymo kursus, bendravau su ankstukų gydytojais. Pagal pasaulinę statistiką, ketvertuko išnešiojimo vidurkis – 30 savaičių. Mažyliai gimė 32 savaičių ir 4 dienų.
Nemeluosiu, bet man sunkiausia buvo iki 24 savaičių, nes iki jų gimę vaikučiai neišgyvena. Nors mūsų atvejis buvo sėkmingas, bet iki šiol prisimenu tą nerimą, padaugintą iš 4. Pamenu, kaip Patricija, Rėjus ir Nojukas pradėjo valgyti iš buteliuko, o Tajukas – niekaip… Tada pradėjau jį vadinti stipruoliu ir Meška. Gal tai sutapimas, bet jis pradėjo valgyti iš buteliuko. Visi ankstukai yra tikri kovotojai“.
„Mūsų džiaugsmams šiandien 8 mėnesiai. Negaliu patikėti, kaip žaibiškai lekia laikas. Esu turtingiausia mamytė Panevėžyje.
Mes jau šnekamės, suprantame vienas kitą, reaguojame, bandome ropoti, duodame rankytę pasisveikinimui, kartais laikome buteliukus patys ir t.t. Vis dažniau išgirstu MAMMAAA – įvykus kokiai nors vaikiškai tragedijai ar kaprizui. Dar nelabai tikisi, kad tai jau tikrai tas superžodis“.
„Pasakysiu atvirai – vakar grįžau visa nusikalusi, tad nebuvo net jėgų, kada pasidžiaugti ir pasidalinti įspūdžiais iš Gyvybės šventės. Žinote, iki nėštumo niekada nemėgdavau Kauno, nors Kauno KTU esu baigusi bakalauro studijas. Visi tie važinėjimai į neakivaizdines studijas, ankstūs rytiniai kėlimaisi, knygų griaužimai, stresai dėl atsiskaitymų ir t.t. Bet dabar į Kauną važiuoju su ašaromis akyse, nes labai jį myliu. Kauno klinikose sutikau tiek gerų, draugiškų ir palaikančių žmonių. Turėjau 15 palatos kambario draugių. Visos skirtingos, visos su skirtingomis laukimo istorijomis. Su vienomis pažintis baigdavosi mažiau nei per parą, su kitomis teko draugauti po 3 savaites, po to išsiskirti ir vėl gulėti toje pačioje palatoje. Vakar privažiavusi Kauno klinikas vėl apsipyliau ašaromis. Kaip aš visų pasiilgau! Nebeatsimenu visų vardų, bet esu visiems dėkinga, kad rūpinosi, tikėjo kartu ir palaikė“.
„Šią naktį galiu pavadinti antra, pagal mažylių neramumą. Vakar mūsų mažyliai buvo skiepijami nuo meningokoko ir pneumokoko. Šokinėja temperatūra, ir mažyliai labai irzlūs“.
„Pas mus nebūna nei dienos be pokštų ir įvairių juokų. Visada stengiamės pajuokauti, nes kitaip gali nurauti visiems stogą. O kai situacija tampa nebevaldoma, atsiraitojame rankoves ir psichologiškai susiimame, nes nėra laiko kada panikuoti. Kaip mes sakome – arba jie mus, arba mes juos! Kartais būna taip, kad nuo kolektyvinio rėkimo nebežinai, net į kurią pusę reikėjo bėgti, ką reikėjo paimti, ką padaryti. Bet stengiamės nenudardėti nuo vėžių“.
Makiažą darė meistrė Elona iš „Elona make up studio“
Berniukai aprengti „Pepco“ parduotuvėje pirktais rūbeliais
Patricijos suknelė rankų darbo, bet skolinta
„O mano suknelė pirkta padėvėtų rūbų parduotuvėje „Humana“, jau daug metų turiu talentą apsirengti pigiai, bet gražiai ir skoningai“, – juokiasi Viktorija
Fotografavo Indrė Dambrauskė, Indre Dambrauske photography, www.dambrauske.lt
Fotografuota Bistrampolio dvare
