Ištikimos mūsų skaitytojos dar prisimena projektą „Auga Tauragės ketvertukas“. Ištisus metus rašėme, kaip Linai Strangienei sekasi auginti Luką, Luknę, Lėją ir Mileną. Atsisveikinome rugsėjo 8-ąją pūsdami pirmąsias žvakutes ant keturių tortų.
Kaip sekasi supermamai Linai auginti dabar jau pusantrų metukų turinčias mergytes ir du vyresniuosius sūnus Luką ir Dovydą.
Nuotykių parkas namuose
Tauragės ketvertuko šeima gyvena šalia Nuotykių parko Taurų kaime, tačiau sako, kad nuotykių šiuo metu pakanka ir jų pačių namuose.
„Metų ir 7 mėnesių mergaitės jau ne tik vaikšto ir bėgioja – jos verčia namus aukštyn kojomis. Labai patinka kraustyti stalčius, tada į tuos stalčius sulipti ir juos sulaužyti. Patinka šokinėti lovytėse ir jas taip pat sulaužyti. Pasistačiusios kokį nors daiktą, kad ir sauskelnių pakuotę, įsigudrina pasiekti durų rankeną ir išeiti iš savo kambario. Tik nusisuk – ir pamatysi besiropščiančias ant palangės ir bečiupinėjančias lango rankenas. Kartą užteko minutėlei palikti jas vienas, ir grįžusi radau Lėją kruvina nosimi. Dabar judrus etapas, kai turi nuolatos matyti, ką jos veikia, todėl kartais jaučiuosi kaip kalėjime. Pagaminti maistą ar atlikti kitus buities darbus galiu tik tada, kai visos suminga pietų miego“, – pasakoja mama Lina.
Su mama miegoti privilegiją turi mažoji Lukutė, kuri mažiausia, smulkiausia ir dar tik vejasi sesutes savo raida. Šalia mamos Lukutė gali miegoti kad ir iki dešimtos ryto, bet dažniausiai pažadina savo kambaryje pabudusios sesutės. Jos bunda apie septintą valandą. Jei pirma pabunda didžiausia iš sesučių Milena, ji persisveria per lovelės bortą, įgriūva į kurios nors sesės lovą ir pirštais krapšto tos akis, kad greičiau pabustų.
Prasideda šūkavimai ir klyksmai, kol išsibudina visos trys. Todėl šį mėnesį teko pirkti loveles-maniežus, kurie turi aukštesnius bortelius ir yra saugesni. Išgirdusi, kad sesutės jau pabudo, Lina po vieną prausia, perrengia ir paruošia pusryčius. Sako, jog apetitu mergytės nesiskundžia net sirgdamos.
Šeimos buhalterija
Prie stalo sėda septynių asmenų šeima – be mamos ir ketvertuko, dar vienuolikmetis Lukas ir septyniolikmetis Dovydas. „Vieną mėnesį skaičiavau šeimos buhalteriją, kiek mes išleidžiame maistui. Mergytės dar valgo mišinuką, kuris yra gana brangus, todėl per dieną mūsų poreikiams reikia apie 30 eurų. Mėnesiui – 900 eurų. Pati, ko gero, sunkiai sugebėčiau šeimą išmaitinti. Padeda močiutė, sesuo ir net nepažįstami žmonės, kurie paremia finansiškai tiesiog iš geros valios. Po vienos televizijos laidos mane susirado verslininkė iš Kauno ir pasisiūlė padėti, kai tik reikės. Jos dėka galiu neskaičiuoti centų maistui, jei vaikams reikės brangių vaistų ar gydymo, žinau, kad turėsiu kur kreiptis pagalbos. Šiai verslininkei norėjau padėkoti per žiniasklaidą, bet ji panoro likti neįvardinta, – sako, kad labdara užsiima ne dėl reklamos, o dėl to, kad nori pasidalinti kuo turi. Savo kailiu patyriau, kad tokie stebuklai vyksta gyvenime, kad žmonės daro gerus darbus netikėdami jokio atlygio, tad kaip pati galiu būti liūdna ar nelaiminga?“, – sako vieniša mama.
Pusryčiams visai šeimai Lina kepa omletą arba paruošia varškės su uogomis (tai mėgstami sesučių valgiai). Pietums mažylės suvalgo po kotletą su bulvių koše ir salotomis, o tarpuose tarp rimtų valgymų dar mėgsta užkandžiauti. Nuolatos rankytėse tai sausainis, tai dešros gabalas.
„Teisingai sakoma, kad jei Dievas davė vaiką, duos ir duonos. Turėdama tokią šeimą, nesišvaistau pinigais, visada paskaičiuoju, kaip ekonomiškiau, stebiu parduotuvių akcijas. Kol auginau tik sūnus ir gerai uždirbdavau, nebuvo poreikio ieškoti alternatyvų parduotuvėms. O dabar matau, kad pirkti mėsą tiesiai iš ūkininko ir pigiau, ir kokybė geresnė. Prieš pusmetį pirkau visą kiaulę, pati skerdžiau, pati tvarkiau mėsą. 150 kilogramų gyvo svorio mūsų šeimai pakako dviems su puse mėnesio, o juk retkarčiais dar pirkdavau ir paukštienos, ir veršienos. Dabar vėl neseniai pirkau pusę kiaulės. Galvoju, kiek tų kiaulių reikės, kai mergelės paaugs?“ – sako Lina.
Visagalis internetas išmokė paieškoti reikalingų daiktų kur pigiau, kartais net parsisiųsti iš užsienio. Lina pastebėjo, kad tie maisto papildai, kuriuos skyrė gydytojai mergytėms, Lietuvoje kainuoja 30 eurų, o Airijoje perpus pigesni. Internetu parsisiunčia ir drabužėlių, kūdikių reikmenų.
„Kai neturi daug pinigų, pasidarai labai išradingas“, – juokiasi supermama.
Kas kelia baimę
Lina prisipažino kaupianti fondą „juodai dienai“ ir tų pinigų nejudina, kad ir kokios pagundos kiltų. O kas ta juoda diena? Na, kad ir staiga pasibaigęs dujų balionas. Arba susirgę vaikai. Neseniai sirgo visi 6 vienu metu, vyresnysis iš mokyklos parnešė gripo virusą, tad teko pirkti krūvas vaistų, neišsivertė be antibiotikų.
„Jaučiausi lyg dirbanti keletą pamainų iš eilės slaugos namuose. Visiems – nuo didžiausio iki mažiausio reikėjo arbatėlių, paglostymų, palepinimų. Kai būdavo neramios, imdavau ant rankų po dvi mergytes ir supdavau. O baisiausia buvo, kai sugalvojau dvi nuvežti į polikliniką. Milena sveria 12 kilogramų, Lėja beveik 10, abi reikia nešti, nes gydytoja antrame aukšte, o tyrimai atliekami pirmame.
Laiptais pirmyn–atgal, buvau visa šlapia kaip po sporto klubo. Be to, jos jau nori eiti pačios, viena bėga į vieną pusę, kita – į kitą. Arba surengia tokį spektaklį, kad tik žiūrėk, –griūva ant žemės, spardosi kojomis. Į tuos spektaklius nekreipiu dėmesio, kitaip visai ant galvos užliptų. Kitą kartą geriau į polikliniką važiuosiu keturis kartus ir vešiuosi po vieną. Nesinori nuolat kviesti gydytojos į namus, atrodo, geriau pati nuvešiu“, – kuklinasi Lina.
Laimės daugiau negu rūpesčių
Lina sako, kad šalia daugybės buities rūpesčių niekur nedingo tas laimės jausmas, kuris užlieja žiūrint į savo vaikus. „Vežiau sekmadienį vaikus į sodą. Buvo graži diena, važiavome pasikepti šašlykų. Sustojome prie šviesoforo, žiūriu į veidrodėlį – pilna mašina vaikų, ir visi mano! Ir aš tokia laiminga! Kartais žiūriu į žaidžiančias mergaites ir galvoju: juk čia mano dukterys! Iki šiol nepriprantu, kad jų tiek daug, o aš daugiavaikė šešių vaikų mama. Dievas mane laimina, kad davė šitokį džiaugsmą. Jos auga, apsikabina, bučiuoja. Kai Lėja prispaudžia, atrodo, kad pasmaugs iš tos meilės. Jei guliu ir žiūriu televizorių, mergaitės užsiropščia ant manęs, taiko, kad tik arčiau veido, tada bučiuoja, visas veidas būna apseilėtas.
Ašaros bėga iš tos laimės, o jos žiūri, valo man tas ašaras, nesupranta, kodėl mamytė verkia?“, – jautriai pasakoja Lina
Keturios skirtingos asmenybės
Augant ketvertukui, vis labiau atsiskleidžia jų individualybės. Milena didžiausia ir stambiausia, bet ir droviausia, pakalbinta susigėsta. Ji sveria 12 kilogramų, jeigu sesės kokio žaislo nenori duoti, užgula kaip imtynininkė ir atima. Švelniausia ir ramiausia Lėja. Jos auga beveik vienodai su Lukne – sveria tiek pat, kartu išmoksta tų pačių dalykų. Luknė labai mėgsta braižytis nagučiais, todėl mama turi nuolat stebėti, kad jie būtų nukarpyti, antraip visų veidai bus subraižyti. O Lukutė toliau lieka mažiausia ir trapiausia. Ji smalsi, domisi aplinka, bet truputį vėluoja raida, tad mama vežioja į privačius masažus, kad greičiau raumenukai sustiprėtų. Lina įsitikinusi, kad viskas bus gerai.
„Trys didesnės sesės pasirūpina Lukute, jei ji sėdi kėdutėje, pasupa, net pamaitina. Sakau: na, motinėlės, eikit nuraminti, sesė verkia. Gal bus laikas, kai visos keturios bus mano pagalbininkės, o aš sėdėsiu supamajame krėsle“, – juokauja Lina Strangienė.
„Kiekvieną dieną mano gyvenime būna gražių dalykų, neturiu laiko kada liūdėti ar pulti į depresiją. Tačiau vienas įvykis mane šildo iki šiol – tai dukryčių krikštynos. Gruodžio 25-ąją, Kalėdų dieną, mes surengėme ketverias krikštynas su keturiomis poromis krikštatėvių, pokylių sale ir net gyvais muzikantais. Šventę organizavau aš, o apmokėti ją pasisiūlė visi krikštatėviai. Tokių krikštynų tikriausiai dar nebuvo mačiusi Tauragės bažnyčia. Kunigas net atsisakė priimti auką bažnyčiai, pasakė: „Tegul tie pinigėliai bus mergaitėms dovana“. Pakrikštijus vaikus man pasidarė ramiau ant širdies. Dabar dukrytes dažnai vadinu angeliukais, nes juk tokios jos ir yra. Jau pradeda kalbėti sava kalba. Kartais sakau: „Na, Lukne, papasakok man ką nors“, ir dukrytė pradeda burbuliuoti. Įsivaizduojate, kaip bus linksma mūsų namuose po kelerių metų, kai jos iš tiesų nesustodamos pasakos?“
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
