Rugsėjo 8-ąją gimusios Lėja, Luknė, Luka ir Milena Gedeikytės vasarą nesiskundžia apetitu ir gerokai paaugo. Rekordininkė Milena dabar sveria 9300 g ir yra 71 cm ūgio, Luknė atitinkamai 6800 g ir 68 cm, Lėja – 7 kilogramai ir 70 cm, ir Lukutė – 5300 g ir 64 cm. „Trys sesutės niekaip nepasiveja Milenos. Sakau, kad Milenai jau ir smakro nematyti per pagurklį, tokia dručkė užaugo“, – juokiasi mama.
Kaip sekėsi vienuoliktąjį mėnesį, pasakoja Lina Strangienė.
Keturiasdešimtmečio žvaigždės – ketvertukas
Lina su džiaugsmu prisimena šį mėnesį atšvęstą savo keturiasdešimtmetį. Dar gimtadienio išvakarėse sulaukė buvusių bendradarbių – „Vilkyškių pieninės“ laboratorijos kolektyvo. Draugiškos kolegės ketvertuko mamą pirmąkart aplankė dar Kauno gimdymo namuose. Dabar buvo smagu pasidžiaugti, kokios mergytės jau didelės ir gražios. Nors Lina svečių nekvietė, bet žinojo, kad gimtadienio dieną tikrai ateis pasveikinti ir patys artimiausi žmonės. Jau nuo ryto pasipylė skambučiai su sveikinimais ir klausimais, kada gali trumpam užsukti į svečius. „Trumpam“ užsitęsė iki 4 valandų ryto. „Pasakiau, kad visų brangių žmonių laukiu po pietų, – norėjau truputį laiko skirti sau ir nuvažiuoti pasidaryti manikiūrą, nusipirkti tortą, pagaminti kažką skanaus.
Labai puoštis neišėjo – juk negaliu paleisti iš rankų mergyčių, vakarinė suknelė iš karto būtų netepliota jų pirštukais. Svečiai fotografavosi su mergelėmis kaip su Holivudo žvaigždėmis. Iš tikrųjų ne aš, o jos buvo dėmesio centre. Aš tik priiminėjau gėles… Labai nudžiugino „Mamos žurnalo“ dovana, kurią atnešė kurjeris, – šeimos fotodrobę tą pačią dieną pakabinome ant sienos. Sulaukiau daug gėlių ir dovanų.
Viena draugė padovanojo man taip reikalingą arbatinuką (kaip tik ruošiausi pirkti naują), gavau kvietimą į kosmetikos parduotuvę, o dauguma dovanų buvo vokeliai. Šį mėnesį mūsų šeima ryžosi labai rimtam pirkiniui – įsigijome garažą.
Tiesa, jis už pusės kilometro nuo namų, bet iš karto išsisprendė ėjimo į lauką problema. Garaže laikau vežimėlius. Išsiruošti pasivaikščioti pasidarė kur kas lengviau: automobilio kėdutėse mergytes nusivežu iki garažo, o ten perkeliu į vežimėlius, ir mes vaikštinėjame po parką ar Jūros pakrantėmis. Namuose iškart atsirado daugiau vietos, kai nebeliko vežimėlių“, – pasakoja Lina.
Vasara su dygstančiais dantimis
Šiltas oras ir saulutė turėtų pakelti nuotaiką, bet Lina sako, kad birželis buvo tikrai nelengvas.
Mergaitėms pats dantukų dygimas. Dviejų dantukų sulaukė net mažylė Lukutė, bet jai dygo labai sunkiai, buvo labai nerami. Milenai šiuo metu net pakilusi temperatūra, dantukas niekaip negali prasikalti. Lina sako, jog visą naktį dukrytė pramiegojo jai ant krūtinės. Kritiniais atvejais gelbsti paracetamolio žvakutės ir dantenų gelis. „Mano sesuo šiuo metu išvažiavusi į tolimą reisą. Parašė žinutę: „Atsiųsk savo nuotrauką“. Aš nusifotografavau ir nusiunčiau. Paprastai pagirianti, šįkart sesuo nusistebėjo, kad atrodau pavargusi. Kelinta dantų dygimo savaitė išvargino mus visas. O rytoj dar laukia kelionė į Vilnių, į Santariškes. Vairuosiu pati, į pagalbą pasikviečiau vyresnįjį sūnų Dovydą, kuris padės nunešti pas gydytojus sesutes. Specialistai pakonsultuos Luką, Lėją ir Luknę. Kadangi Milenos raida puiki, jai konsultacijos nebereikalingos“, – sako Lina.
Artimieji padeda kiek gali
Auginanti dukrytes, galim sakyti, viena, Lina Strangienė džiaugiasi bet kokia artimųjų pagalba. Keletą savaičių jų namuose gyveno dukterėčia Perla. Vienuolikametė mergaitė – jau tikra pagalbininkė, Lina sako, jog tokie svečiai – ne vargas, o didžiausia pagalba. Ir Lukui buvo linksmiau su bendraamže pussesere. Dažnai padeda Linos mama, ji išleidžia Liną į Klaipėdą apsipirkti pigesnių produktų. „Mama susitvarko su visomis keturiomis, tai aš atsargiai jos paklausiau, ar išleistų mane su sūnumis vienai dienai į Trakus? Norisi ir vyresniesiems vaikams sugalvoti kažkokių pramogų. Nors iki Trakų ir atgal – apie 600 kilometrų, tą dieną praleidome tikrai šauniai, prisifotografavome nuostabiose Trakų apylinkėse, valgėme ledų. Buvo tikra turistinė kelionė. Paskui sugalvojome išbandyti Dovilų ežerą netoli Gargždų.
Nuo mūsų namų irgi ne arti – apie 120 kilometrų. Bet buvau girdėjusi, kad tai labai gražus ir švarus ežeras, tai vieną dieną mama mane išleido pailsėti vieną, o kitą kartą važiavome su Luku ir dukterėčia.
Kaip smagu pasimaudyti, pasideginti, pabūti tyloje… Jau įdegiau, neprisimenu, kada tokia ruda buvau (juokiasi). Man prie ežero labiau patinka negu prie jūros, mažiau žmonių. Ir saugiau, ežero pakrantė labai smėlėta, negili. Kartais maudomės prie namų, Jūros upėje. Kadangi viena turiu prižiūrėti ir mergytes, ir Luką, jam leidžiu maudytis negiliai, tik iki kelių ir toje upės vietoje, kurią pati galiu perbristi. Dešimtmetis būna labai nepatenkintas, kad negali net normaliai paplaukti, sako, pilvas dugną siekia. Norėtų bristi giliau, bet neleidžiu. Pastebėjau, kad išvažiavusi iš namų be mergaičių, jau po keleto valandų pradedu jų ilgėtis, pasiimu telefoną, pradedu žiūrinėti jų nuotraukas, vis skambinu, kaip jos ten laikosi. O kai grįžtame namo, nė nenusimovusi batų puolu pas vaikus. Tikrai ta psichologinė virkštelė dar labai stipri. Kai būnu su jomis, atrodo, norisi valandėlės poilsio. Bet vos atitolstu, iškart pradedu galvoti, ką jos veikia, kaip jaučiasi“, – sako Lina.
Ką valgo keturios burnytės
Lina šį mėnesį išbandė pirktinę manų košę su grietinėle, skirtą kūdikiams. Mergytės ją valgė labai noriai, geriau nei virtą mamos. Klaipėdoje Lina prisipirko tų košės stiklainiukų. Vasaros meniu papildė ir naminė varškė su sezoninėmis uogomis. Mergytės jau išbandė braškes ir mėlynes, valgo labai noriai. „Kartą mano močiutė atnešė priuogavusi 18 litrų mėlynių. Dalį jų užšaldėme žiemai, dalį pasilikau valgyti šviežių. Paberdavau ant maitinimo kėdutės stalelių, o jos sulesdavo viską iki uogytės. Bet jau kokios išsitepusios paskui būdavo – ir drabužėliai, ir veideliai, net filmavau visą tą terlionę. Sako, kad mėlynės kietina viduriukus, bet mūsų atveju buvo atvirkščiai – sauskelnėse rasdavau mėlyną „turinį“. O kartą, kai sumigo trys mergaitės, aš Luknę pasisodinau į kėdutę ir atsinešiau į virtuvę. Pati užsipyliau mėlynių su pienu ir mėgavausi vasarišku malonumu. Paskui daviau šaukštelį Luknei – ji irgi su didžiausiu apetitu suvalgė. Taip ir gardžiavomės abi – šaukštelis jai, šaukštelis man“, – juokiasi Lina.
Ketvertukas skaniai valgo jogurtus, sriubas, košes, tik nemėgsta burokėlių, jeigu jų randa daržovių troškinyje. Jau kai ką ragauja šviežio iš savo daržo – morkų, bulvių. Pamėgo bananus – dabar jau kiekviena suvalgo po visą bananą desertui, jei prieš tai būna sukirtusios po dubenėlį košės.
Kai buvo karštos dienos, mergytės daugiau gėrė sulčių. Lina džiaugiasi, kad namuose per karščius gana vėsu, ji išrengdavo vaikus iki smėlinukų ir gana komfortiškai išgyveno tą karštąjį laikotarpį.
Pilni namai vaikštynių
„Sesutės labai skirtingų charakterių. Lėja – pati švelniausia, mažytė Lukutė – rami, Milena – miegalė, o Luknė – cyplė. Kai sveika, Milena būna auksinis vaikas – šypsosi, šypsosi ir užmiega. Vakar užmigusią ištraukiau iš vaikštynės. Kartą radau „nulūžusią“ žaidimo manieže. Kartą maitinimo kėdutėje, žiūriu, jau linksta galvytė žemyn. Lėja su Lukne dar pusvalandį muistosi, kol užmiega, o Milena tuo požiūriu – ideali. Luknė nekantri, jei kas nepatinka, cypia, net namai skamba. Juokaujame, kad kaimynai labai kantrūs, galėtų iškviesti vaikų teisių apsaugos tarnybą, kad skriaudžiame kūdikius…“ – pasakoja Lina.
Broliai dėl tų „koncertų“ nepyksta, eina žiūrėti, kas sesutėms atsitiko. Kartais tenka išskirti, nes būna kibusios viena kitai į plaukus. Jei viena pamato žaislą kitame maniežo gale, neapeis aplinkui, kad jį pasiektų, – lipa per sesių galvas. Tada ir prasideda cypimai. O kai nori valgyti, visos šaukia: ,,Mam mam mam…“ Pamačiusios mamą su lėkšte, vos nusėdi savo kėdutėse.
Šį mėnesį mergaičių „kraitį“ papildė vaikštynė ir viena supamoji kėdutė. „Turiu giminaitę, kuri dirba vaikiškų reikmenų parduotuvėje. Ji pasakė, kada buvo didelės nuolaidos, tad kėdutę Lukutei nupirkau gana nebrangiai.
Ten ji gali suptis, groja muzikytė, yra staliukas, tinkamas maitinimui“, – džiaugiasi Lina. Trys didžiosios jau pačios atsistoja, įsikibusios į tvirtą atramą, tad Lina nusprendė, kad metas joms išbandyti vaikštynes. Įsodintos Milena, Luknė ir Lėja juda po visą kambarį. Lina džiaugiasi, jog vaikštynės didelis palengvinimas – kai mergaitėms nusibosta žaisti manieže, ji įsodina į vaikštynes, ir jos laksto po namus kaip voriukai. Kai pabosta vaikštynės, yra dar viena pramogų vieta – koridorius. Jų buto koridorius – 6 metrų ilgio, išklotas kilimine danga, tad mergaitės turi saugų taką ropoti keturiomis. Tik slenksčiai trukdo keliauti iš kambario į kambarį. Bet į virtuvę kartais atropoja pažiūrėti, ką veikia mama.
Tada kimbasi į koją ir rodo, kad mama turi paimti ant rankų. Mileną pakelti nuo žemės – jau tarsi „išrauti“ štangą, vis dėlto beveik 10 kilogramų! Kartais ketvertuką saugo „auklė“ – šuniukas. Linai buvo nuostabu, kaip, atėjus į svečius nematytiems žmonėms, šuniukas lojo, saugodamas mergaites. Nors paprastai nuo mergelių jis laikosi per saugų atstumą – jos peša kailį.
„Į svetimus žmones mergaitės reaguoja verksmu. Savus pripažįsta, šypsosi, o jei užeina rečiau matomas žmogus, iškart paleidžia dūdas. Kartą atvažiavo mergaičių prosenelė, kuri buvo buvusi pas mus prieš tris savaites. Visos pradėjo verkti, nes nebeatpažino prosenelės veido. Užtat pamačiusios mane, močiutę ar broliukus, visos šypsosi iki ausų“, – pasakoja Lina.
Ginta Liaugminienė
Gretos Medelienės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
