Vienuoliktasis mėnuo. Jurgis-2008

Jurgis

Jurgis

Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Vienuoliktą mėnesį sirgdamas Jurgis numetė beveik viską, ką buvo priaugęs ir, būdamas 11 mėnesių, sveria 8 950 g.

Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (35 m.) inžinierius, mama – Vilma Grigienė (34 m.) projektų konsultantė, sesės Bernadeta (6 m.) ir Gerda (4 m.).

Su gimtadieniu, sesute Bernadeta!

Vienuoliktąjį Jurgio mėnesį aš vadinu mėnesiu-maratonu: tiek švenčių ir visokiausių nutikimų per vieną mėnesį dar nėra buvę. Tik atsisveikinome su Šv.Velykomis, mus užgriuvo Bernadetos gimtadienis. O kaip ji jo laukė! „Man rytoj bus šešeri!

Man greitai šešeri! Man tuoj bus šešeri!..“ – visa gerkle traukia gimtuvininkė. „Sese, užteks, visi jau žino!“ – nepatenkinta murma Gerda. „Na ir kas? Aš, pavyzdžiui, dar nežinau,“ – atkerta Bernadeta ir toliau tęsia savo dainelę be galo. Ir štai pagaliau išaušo toji diena…

Į svečius vėl susivežėme visą darželio grupę, tik vaikų buvo kiek mažiau – siautėjo pavasariniai virusai. Vis dėlto šį kartą ir Jurgis turėjo sau kompaniją. Pasveikinti Bernadetos atvyko jos „ne darželio“ draugė Agnė su dešimties mėnesių broliuku Sauliumi. Nors amžiaus skirtumas tarp Jurgio ir Sauliaus – vos dvi savaitės, Saulius daug augesnis ir jau bando vaikščioti.

Jurgis vaikščioti nė nemėgina. Nemėgsta net būti vedžiojamas už rankų. Užtat ropoja taip greitai, kad tik spėk gaudyti. Oras buvo nuostabus, tad teko šimtus kartų rengti į lauką einančius ir nurengti iš lauko grįžtančius mažuosius. Du kartus skambino vaikų išdaigų išsigandę kaimynai (ačiū jiems už neabejingumą – vaikai žaidė tikrai nelabai saugiai). Kai Bernadeta pūtė šešias žvakutes, tyliai, bet kandžiai, „materialistiškai“ pajuokavau: „Jei vaikai nori, kad noras išsipildytų, reikia ne žvakutes užpūsti, o tėvams pasakyti.“ Vakare, po pasakėlės, apkabinusi mano kaklą, Bernadeta sušnabždėjo: „Žinai, kokį norą sugalvojau? Aš noriu išmokti skraidyti…“

Jurginės prie jūros

Pasibaigus gimtadieniui, namuose jau sklandė būsimos kelionės nuojauta. Savo močiutei buvau pažadėjusi aplankyti ją per Jurgines ir pasveikinti kovo mėnesį švęsto jubiliejaus proga. Močiutė gyvena Kartenoje, visai netoli Palangos, tad nusprendėme kelias dienas praleisti ir pajūryje.

Buvo nuostabu. Žmonių dar visai nedaug, tad su malonumu prisiminiau tą Palangą, į kurią mane veždavosi teta, mano močiutės sesuo, tuomet, kai buvau vos Gerdos ir Bernadetos augumo. Smagu buvo prisiminti turgų, kuriame su tetute pirkdavome sprindžio didumo morkas, parką, kur klausydavomės dūdų orkestro, ir senąjį paštą, kuriame kalbėdavau telefonu su mama. Visas dienas nuo ryto iki vakaro vaikščiojome lauke, abu su Jurgiu žolėti, košėti (pabandykite pamaitinti tokį vikruolį kur nors parke ant suoliuko ir neišsiterlioti!), bet laimingi. Bernadeta su Gerda jau pačią pirmąją dieną sulindo į jūrą. Tiesą sakant, leidau joms pasiimti maudymosi kostiumėlius, nes buvau tikra, kad nusirengti tikrai neišdrįs – lauke vaikščioti su striukėmis buvo pats tas. Bet kol mes su Jurgiu, užmiršę viską pasaulyje, žarstėme smėlį, sesių rūbai tik ir lakstė į šalis. Netrukus jos jau stovėjo šalia mūsų plikos ir ragino tėtę eiti maudytis. O mūsų tėtė, kaip sako Gerda, yra labai geros širdies. Taigi maudėsi. Ir ne vieną kartą.

Per Jurgines Jurgiui išdygo aštuntas dantukas, o nuvažiavęs pas mano močiutę, savo prosenelę, gavo varduvininkas ir nuostabią dovaną: mano seneliui Jurgiui septyniasdešimtmečio proga padovanotą, iš medžio išdrožtą Šv.Jurgio, nugalinčio drakoną, skulptūrėlę. Jurgis įdėmiai ją apžiūrėjo ir visų pirma paklibino drakono dantis. Mano senelis buvo dailininkas, labai visuomeniškas, visų mylimas žmogus. Atvykę į Karteną, aplankėme jo buvusias dirbtuves, kuriose dabar įrengtas mažutis muziejus. O Jurgis keliavo iš rankų į rankas, su visais mielai bendravo ir nė kiek nesiožiavo.

Jurgis Nausėda

Palangoje mano nenuorama gavo dar vieną pravardę. „Ak tu, Nausėda“, – atsidūsta Mindaugas, imdamas mažąjį ant rankų. O Nausėda todėl, kad NE (angliškai nou yra ne) SĖDI. Pasėdėti ramiai Jurgiui sunku. Vežimą imdavome tam, kad vyrutis jame galėtų pamiegoti, o likusią dienos dalį vežime veždavome daiktus arba sukraudavome pavargusias ir nebepaeinančias seses.

Net ir ant rankų nešti ilgai Jurgio negalima. Nuobodu. Kartais būtinai turėdavome sustoti „pasiganyti“: leisti Nausėdai ropoti, tyrinėti sužėlusią žolę, pešioti samanų siūlelius ar atrakcionų aikštelėje vyriškai krapštyti kokią kartingo mašiną, kol sesės šokinėja ant batuto su guma. „Profesionaliame“ vaiknešėlyje Jurgis sėdi dar trumpiau. Todėl, norėdamas palengvinti mano gyvenimą, Mindaugas akimirksniu surišo smagų, per petį permetamą vaiknešėlį iš mano skraistės: viens du – užsirišam, viens du – nusirišam. Ir vietos ji, nenaudojama, užima labai nedaug. Na, o jei jau Jurgį paimdavo nešti tėtė, šis tarsi užsuktas visą kelią tarškėdavo: „Ma-ma, mama, maaaa-ma, ma-ma…“ Juokėmės, kad mūsų brolis dabar kaip tas paukščiukas iš seno animacinio filmuko apie Rūgpienių kaimą, kuris nuolat kartojo: „Kas ten? Kas ten?“

Palangoje patyrėme ir dar vieną nuotykį. Nežinau, ar tai galima pavadinti nuotykiu, bet tegu bus taip. Viena labai miela mama pažino Jurgį, kaip „Mamos žurnalo“ herojų. Išgirdome tiek komplimentų, kad man labai lietuviškai užkaito ausys. Ir iš karto puoliau teisintis, kad nesame išskirtiniai, esame tokie, kaip visi, ir pas mus būna visko. Mindaugas iš manęs draugiškai šaipėsi kelias dienas. O aš kelias dienas krimtausi, kad besiteisindama pamiršau net paklausti tos mamos ir jos sūnelio vardų.

Ne stiklainiukuose laimė

Prisipažinsiu, prieš pat kelionę mane buvo užpuolusi kažkokia „ūpaligė“. Ūpas kažkur dingo. Nusprendžiau, kad kaltas nuovargis, todėl, kelias dienas pakovojusi su savo sąžine, į Palangą pasiėmiau vienkartinių ekologiškų sauskelnių ir vaikiško maisto stiklainiukuose. Et, mąsčiau, juk daugelį vaikų mamos maitina tik pirktiniu maistu, ir jie auga nė kiek ne blogesni, tad manasis per keturias dienas tikrai nenumirs. Tikėjausi, kad taip pailsėsiu. Bet jau pirmąjį vakarą pasigedome tokių savų, mielų vystykliukų. „Tu daugkartinių „pampersų“ nepasiėmei?“ – paklausė Mindaugas. Nepasiėmiau. Deja. O kai nuvažiavome aplankyti mano pusseserės, gyvenančios Klaipėdoje, Jurgis taip įsikirto dantimis į pusę nulupto apelsino, kad išvilioti tam, kad bent susmulkinčiau, nesugebėjau. Matyt, pasiilgo tikro, gyvo maisto. Iš tiesų, „su stiklainiukais“ lengviau, tačiau laimė, vis dėlto, ne juose. Kai yra ūpo, ir vystyklų skalbimas, ir šviežio maisto gaminimas nėra joks vargas. Gal tiesiog įpratau taip gyventi? O gal manoji laimė ir yra to natūralaus, nevartotojiško kasdienio gyvenimo tėkmėje? Net kai ūpo nėra.

Tau, mano mamyte…

Vos grįžome iš Palangos, už savaitėlės išaušo gražioji, nuostabioji Visų Mamų Diena. Ačiū mamai Eglei, kuri „Mamos žurnale“ priminė pačios mieliausios ir gražiausios dainelės žodžius. Kartu su mergaitėmis, šiek tiek parepetavusios, ją padovanojome mūsų močiutėms. Pamenu, kaip dviejų metų Bernadeta dainuodavo man: „Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji diedai…“

Tada tik pirmąjį posmelį ir temokėjome. O dabar traukėme dainą, it kokios liepaitės.

Aš gavau dovanų kieme iškastą ir į kibirėlį pasodintą žydinčią tulpę. Paskui važiavome pas mano mamą į sodą. Ten basomis kojomis glostėme žolę, žaidėme su pusbroliu Kipru, Jurgis pamirkė kojų pirštukus ežere, o mes maudėmės, skaičiavome padangėje ratus sukančius gandrus. Buvo giedra, graži diena, tokia, kokia ir turi būti Visų Mamų Diena.

Pirmoji rimta liga

O po mamų dienos, Jurgį užpuolė negalios. Iš pradžių mažasis tik slogavo ir kosėjo, bet po kelių dienų iki neįsivaizduojamų aukštumų šoktelėjo karštis. Dieną ligoniukas liovėsi valgyti, o naktį – miegoti. Kas penkiolika minučių keldavausi raminti nenuraminamo zirzliuko, nešiodavau ant rankų, duodavau atsigerti šilto vandenėlio, keičiau citrinos kompresus, dedamus ant padukų, guldydavau šalia savęs, kur, įsikandęs krūtį, Jurgis penkiolikai minučių užsnūsdavo. O paskui – viskas iš naujo.

Išsikvietę gydytoją aptikome įsismarkavusią pūlingą anginą ir paraudusias ausytes. Jurgį išbėrė. Tęsėsi nemigo naktys, kompresų, įtrynimų, homeopatinių žirniukų maratonas ir tūkstančio žingsnių kelias, išvaikščiotas kambaryje su vaiku ant rankų. Spėliojome, ką atneš šita liga. Juk sirgdami vaikai iš tiesų užauga, pasikeičia. „Atsisiunčia naują programinę įrangą,“ – juokauja Mindaugas. „Gal vietoj mama pradės sakyti sesė,“ – svajojo Bernadeta. „O gal pradės vaikščioti?“ – spėliojo Mindaugas. O aš labai vyliausi, kad naktimis pradės geriau miegoti. Liga išvargino ne tik Jurgiuką. Pavargau ir aš. Bet nugalėjau. Išmylavau, išnešiojau, išsūpavau savo patį mieliausią pasaulyje ligoniuką. Paskutinį pirmųjų gyvenimo metų mėnesį Jurgis pasitiko jau su šypsena veide, nenustygdamas vietoje. Bet kokia ta „naujoji Jurgio programinė įranga“, dar nežinau. Teks palaukti, kol ligą nugalėjęs brolis atsigaus ir visas sugrįš į šį pasaulį.

Mama Vilma Grigienė

„Mamos Žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − = du

Kitos temos: