Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Dvyliktąjį mėnesį Jurgis pasunkėjo 450 g ir, būdamas 1 metų, sveria 9 400 g.
Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (35 m.) inžinierius, mama – Vilma Grigienė (34 m.) projektų konsultantė, sesės Bernadeta (6 m.) ir Gerda (4 m.).
Dienos bėga nuo mūsų
Štai ir prasidėjo paskutinis pirmųjų metų mėnuo. Kaip greitai bėga laikas! Kažkada, girdint Bernadetai, atsidusau: „Bėga tos dienos…“ „Nuo mūsų….“ – filosofiškai palingavo galvą mažoji. Ir čia pat padarė išvadą: „Bijo!“ O gal tikrai bijo? Bijo to mūsų beatodairiško troškimo įsprausti dienas į geležinius savo planų rėmus ir bėga neatsigręždamos. Keista, bet vaikai vis bando išmokyti mane neplanuoti. Žinau – kad ir kaip skaičiuočiau valandas ir minutes, mėgindama tvarkingai sudėlioti jų miegelius, valgymus ir sysiojimus, viskas būtinai bus priešingai. Kažkuris niekaip negalės „laiku“ užmigti. Kažkuris mirtinai įsigeis valgyti pačiu netinkamiausiu metu. O automobiliui tik įsukus į tiesų greitkelį, mažoji Gerda ims šaukti: „Ir kodėl jūs važiavot tokiu kreivu keliu?! Per tą kratymą aš dabar sysiaus užsinorėjau!“
Mat, eidama iš namų, kategoriškai atsisakė užsukti į tualetą ir prisiekė, kad iki senelių sodo tikrai „iškentės“.
Todėl geriau neplanuoti. Geriau tiesiog džiaugtis tuo, kas vyksta. „Gersi arbatos?“ – klausia mano mylimasis. „Ne,“ – atsidūstu. – „Neturiu laiko.“ „O kur tu jį padėjai?“ – provokuoja Mindaugas. Ogi niekur nepadėjau! Jurgis ramiai žaidžia su sesėmis ir, jei nešiu jį į vonią ne dabar, o už dešimties minučių, pasaulis tikrai nesugrius. Laiko galima „pasigaminti“. Ne tik arbatai. Susipažinau su nuostabia keramike ir kartą per savaitę einu pas ją „lipdyti puodų“. O Jurgis tuo tarpu vakaroja su tėte ir sesėmis.
Mergaitės dar ir draugių namo pasikviečia. Visos jų draugės dėl Jurgio „alpsta“. Žaidžia, kad jis yra karalius.
Deda ant galvos karūną, sodina ant medinio žirgo. Aš tikriausiai neleisčiau taip išdykauti. Tėtė neprieštarauja. Ir visi laiką leidžiame puikiai.
Keičiam košę į salotas
Kas nutiko šį mėnesį? Ogi smarkiai pasikeitė Jurgio valgiaraštis. Atsisveikinome su „leliškomis“ košėmis ir pradėjome valgyti kaip žmonės. Į tradicinį kūdikių maistą mažasis gurmanas atsisako net pažvelgti.
Verdu dribsnių košes ir gardinu jas sviestu bei kuopele druskos ar cukraus. Kartais vyrukas palaižo šaukščiuką medaus. Kartais nusičiumpa gabalą varškės sūrio, atsikanda duonos su sviestu. O labiausiai mėgsta salotas. Krūminių dantų dar nesulaukėme, todėl salotas pjaustau kur kas smulkiau nei mums. Supjaustau ir galiuką svogūno laiško, krapų, sutarkuoju mažą ridikėlį, dedu šaukščiuką grietinės.
Gardumėlis! Salotos naminės, šviežios ir be jokios chemijos. Jas mums užaugina močiutė čia pat – po langais.
Keista, bet Jurgis nėra įvairių pakramtukų – duoniukų, sausainių, riestainių ir pan. – mėgėjas. Užtat meliono, trešnių ar kivio – tik duok. Laukiu nesulaukiu, kol prinoks savos braškės, serbentai, miško žemuogės, mėlynės. Ir vis dėlto labiausiai mane glumina sūnaus potraukis prie maisto „su ugnele“. Štai vakar mano vakarienę – dubenėlį natūralaus jogurto, pagardinto cinamonu, tarkuotu imbieru ir krisleliu aitriųjų paprikų – Jurgis tiesiog atėmė. Valgė net drebėdamas iš malonumo. Ačiū Dievui, skrandukas tiek su nauju maistu, tiek ir su tokiais siurprizais susidoroja puikiai. O aš vėl bandau kūrybiškai pažvelgti į šeimos maisto gaminimą.
Mūsų Super tėtukas
Šį mėnesį šventėme ir Tėvo dieną. Todėl, pasinaudodama proga, papasakosiu apie mūsų tėtuką. Vaikai dėl jo eina iš proto.
Net ir Jurgiukas-maminukas tiesia į jį rankeles. O aš jaučiuosi turinti šalia savęs puikų mokytoją, kuris vis ragina mane išlipti iš žemiškų rūpesčių balos ir į gyvenimą žvelgti lengviau, paprasčiau, su pasitikėjimu ir nuostaba.
„Sakai, mėlynė per pusę kaktos? Nagi, atsiųsk nuotrauką,“ – girdžiu kitame ragelio gale, kai, užmigdžiusi į laipto kampą galvą susitrenkusį sūnų, skambinu pasiguosti. Netrukus Mindaugas gauna vaizdinių mėlynės didumo įrodymų, ir kalbamės toliau: „Nevemia? Vyzdžiai į šviesą reaguoja? Na tai argi čia mėlynė?! Pfff… Palauk, pamatysi, koks namo grįš, kai bus penkiolikmetis!“ Gal ir keista, bet man pasidaro ramiau. O mėlynė, nubučiuota, nuglostyta ir patepta stebuklinguoju Arnikos tepaliuku, gyja tiesiog akyse. Mūsų tėtė niekada neišsigąsta gumbų ir mėlynių. Jo neišmuša iš vėžių, kai namuose, be mūsų atžalų, siaučiant dar keliems besisvečiuojantiems vaikams, aš išsiruošiu į parduotuvę. O jei, įdavusi jam besimuistantį Jurgį, sėdu pusryčiauti, pagraso: „Ir žiūrėk man – ne trumpiau, negu 20 minučių!“ Jis gali būti labai reiklus ir griežtas, kai bandau „apaugti pelėsiais ir kerpėmis“ arba „užsikasti po savigailos lapais“, o kilusius sumanymus liepia įgyvendinti tuoj pat, neatidėliojant jų „geresniems laikams“. Jis moka padaryti sūpynes „iš nieko“ ir iškepti fantastišką sūrio kepsnį. Man toks neišeina… Galėčiau tęsti be galo. Bet suprantu, rašyti reikia apie Jurgį…
Taigi, artėjant Tėvo dienai, Jurgio gyvenime įvyko dar viena „premjera“. Mes pirmą kartą porai valandų palikome VISUS savo vaikus pas senelius, o patys nuvykome į indų restoraną pavakarieniauti. Keista, bet jaudinausi aš daug mažiau nei pirmą kartą seneliams palikusi Bernadetą ar Gerdą. Pavakarieniavome puikiai. O Jurgis laiką leido nė kiek ne prasčiau. Man sugrįžus tuoj pat įsikibo į krūtį, bet, gavęs savo porciją, vėl tiesė rankas seneliui Alfredui.
Jurgiuko universitetai
O dar viena šio mėnesio naujiena yra ta, kad mūsų vyrukas pagaliau panoro vaikščioti. Kol kas – tik labai nori. Stovi tiesus it vinukas, ploja rankomis, juokiasi, bet žengti savarankiškai dar nedrįsta. Jei jau labai labai kviečiu, visiškai pasitikėdamas griūna tiesiog man į glėbį. Su tokiu pat pasitikėjimu lipa ant medinio sūpuoklinio arkliuko (jau moka ir suptis!), lovų, dėžių ir palangių. Užtat gumbų ir mėlynių jau nebesuskaičiuojame. Kartais ant kaktos vienu metu puikuojasi trys ar keturios. O kas bus, kai pradės vaikščioti pats? Nenuoramai smalsuoliui viską reikia apžiūrėti, viską pačiupinėti, visur užsikabaroti. Jį traukte traukia šabakštynai, brūzgynai, šlamšto šlamštelio prigrūsti sandėliukai ir varžtų pilnos tėtės dėžutės. „Berniukas,“ – dūsauju. Mergaitės buvo kitokios.
Begaliniam visų džiaugsmui Jurgis išmoko sakyti „ate“. „Ate, ate…“ – šūkauja ir iš visų jėgų krato aukštyn iškeltą rankytę.
Paskui juokdamasis klausosi pagyrų ir pats sau ploja. Pasičiupęs dantų šepetėlį bando valyti man arba sesėms dantis. O nusiskynęs gėlės žiedą atkiša uostyti. Pats irgi „uosto“ – pučia į gėlės viduriuką. Mūsų močiutė Meilutė negali atsigėrėti tuo, kaip Jurgis koketuoja. Valiūkiškai šypsosi ir mirksi akelėmis. Griūk negyvas! Va tik su „puoduko universitetais“ kol kas vargstame. Pasėdėti ant puoduko Jurgis nenori nė minutės. „Berniukas,“ – dūsauju. Tikriausiai vystyklų teks atsisakyti tik tada, kai galės sysioti atsistojęs – kaip tėtė.
Pirmasis gimtadienis
O smagiausia naujiena – Jurgis pradėjo geriau miegoti. Naktimis jau nebebūdraujam. Į sapnų karalystę iškeliavęs apie dešimtą, miegalius keliasi tik antrą ar net trečią nakties užkąsti pienelio. Greitai pasisotinęs nusisuka ir pučia į akį iki paryčių.
Paryčiais žinda ilgiau ir dažniau, bet ryte aš jau esu išsimiegojusi ir išsapnavusi visus sapnus. Todėl tiesiog žindau, kiek jam reikia, ir svajoju. Taip pailsėję, visai smagiai ir šauniai sulaukėme pirmojo mūsų brolio gimtadienio. Valio!!!
Labai džiaugiausi, kad Jurgio gimtadienis – vasarą. Tikėjausi pasikviesti visus draugus, senelius, krikšto tėvelius prie upės ir, visiems susėdus ant vešlios žolės, suvalgyti pirmąjį Jurgiuko tortą. Vieną tortą su viena žvakute. Deja, numatyta šventės diena išaušo lietinga ir vėsi. Teko likti namuose. Pirmąjį Jurgio tortą iškepiau tokį, kad gimtuvininkas galėtų sukirsti nors mažą gabaliuką, ne tik paragauti – natūralų, pagardintą pirmosiomis lietuviškomis braškėmis. Nuo braškių Jurgio neberia, ir kerta jis jas su didžiausiu malonumu. Taigi visi kartu pūtėme žvakutę, vaišinomės tortu, o Jurgis gavo didžiulį kalną dovanų: medinį stumduką su kaladėlėmis, keliaujantį cirką-kėglius, medinių mašinėlių, traukinukų, triratuką ir net afrikietišką būgnelį, kurį muša su tokia „ugnele“, kad net tikri būgnininkai galėtų pavydėti. Dovanas, savaime suprantama, iš karto pasisavino sesės. Žaidžia, nepasidalina, pešasi, todėl reikia vis priminti, kad šie žaislai šiaip ar taip yra brolio. Gimtadienio proga sėdintis kėdutėje Jurgis buvo iškilmingai vieną kartą pakeltas aukštyn. Tiksliau, daug kartų po vieną. Gimtuvininkas juokėsi, krykštė, senelis su tėte kilnojo, o sesės vis skaičiavo: „Vienas, vienas, vienas, vienas…“
Deja, šventės anksčiau ar vėliau baigiasi. Namuose liko daug balionų, ore sklandančių linkėjimų, įspūdžių ir pažadas per kitus metus dar paaugti, išmokti daugybę naujų dalykų, atskleisti begalę gyvenimiškų paslapčių, išvaikščioti tūkstančius kelių ir takelių ir nepaliauti stebėtis tuo, koks šis pasaulis yra įdomus ir nepakartojamas.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
