Ar pamenate, koks mažutis ir bejėgis Gerardukas atrodė pirmajame straipsnyje prieš metus? Naująjį redakcijos kūdikį pristatėme taip: „Susipažinkite – tai Gerardas Caporkis, jis gimė 2006 metų sausio 24 dieną. Gerardo mama – 30 metų gydytoja rezidentė anesteziologė-reanimatologė Jūratė, tėvelis Žilvinas – 31 metų statybos inžinierius. Gerardas – pirmasis poros vaikas.“ Beje, dar pridūrėme, jog berniukas į šį pasaulį pasibeldė truputį per anksti, 36-ąją nėštumo savaitę. Tačiau tikėjomės, jog per metus, kol Gerardas bus žurnalo žvaigždė, jis pasivys bendraamžius, ir viskas bus gerai.
Šį mėnesį Gerardas švęs pirmąjį savo gimtadienį, o su žurnalu atsisveikins, užleisdamas vietą naujam, tik gimusiam „leliukui“. Metų derlius neblogas – Gerardas keturiskart pasunkėjo (dabar sveria daugiau nei 12 kilogramų – viršija tokio amžiaus normą). Gimtadienio tortą kramtys 7 dantukais, įsikibęs mamos rankos, šoks „pramoginius šokius“ ir plos į taktą, kai svečiai dainuos „Ilgiausių metų“. Per šiuos metus vaikas nė karto rimtai nesirgo, tik sloga, dar nėra gavęs antibiotikų. Taigi visada smagu skaityti istorijas su laiminga pabaiga.
O šiame baigiamajame straipsnyje apie Gerardą sužinosime, kuo įdomus buvo dvyliktasis jo gyvenimo mėnuo.
Berniukas su charakteriu
Jūratė sako, jog jai šie metai prabėgo labai greitai, nors ir buvo nelengvi. Reikėjo apsiprasti su nauju mamos vaidmeniu. Atlikdama gydytojos praktiką, ji dažnai slaugydavo ligonius ištisomis paromis, dieną ir naktį, bet rūpintis savo kūdikiu – visai kas kita. Su kiekvienu mėnesiu buvo vis įdomiau, Gerardas nustebindavo tai nauja šypsena, tai judesiu, gugavimu ar dantuku.
Dvyliktąjį mėnesį išryškėjo gana stiprus sūnelio charakteris. Jis šokdina visus namiškius, o ypač mamą.
„Norėjome sukurti miego ritualą, todėl išmokėme Gerarduką patį užsigesinti šviesą. Manėme, jog savo pirštukais išjungęs šviesą, jis lengviau užmigs. Tačiau ant savo galvos užsitraukėme bėdą – dabar Gerardas nori be perstojo junginėti mygtukus, nes patinka žaidimas su šviesa ir tamsa. Jeigu tenkintume jo užgaidas, tai junginėtų visą dieną. Kai neleidžiame ir nunešame toliau nuo jungiklio, šaukia ant visų namų“, – sako Jūratė.
Taigi, miego ritualo taip ir nepavyko patobulinti – Gerardą iki šiol reikia nešioti ant rankų, o jis pats po nosimi sau niūniuoja lopšinę. Tik su seneliu vilniečiu užmiega nesūpuojamas, abu vyrai atsigula į lovą ir „nulūžta“.
Naktims Gerardas dar keliasi du kartus. Kai tik pradeda niuzgėti, mama greitai paduoda jam mišinio buteliuką, kurį Gerardas ištraukia ir vėl užmiega.
Myli mamytę ir tėtį
Nebe taip lengva apgauti sūnelį ir einant į darbą, kad jis liktų su aukle. Nors savaitgaliais, kai visi namuose, vaikas išmiega iki 9 valandos ryto, bet darbo dienomis pabunda 6 valandą ryto, kai tik jie keliasi. Kai tėvai išeina į darbą, truputį nuliūsta, bet paskui labai gražiai draugauja ir su aukle.
Šią šiltą žiemą ne visada pavykdavo išeiti į lauką – dažną dieną purkšdavo lietus. Tačiau jei nelyja, auklė net porai valandų išsiveža vežimėlį į lauką. „Kadangi nusprendėme auklę samdyti gana ilgai, bent iki kokių 4 metų, jau dabar įsivaizduoju, kaip paaugęs Gerardas su ja eis į Vingio parką, žais su kitais ten sutiktais vaikais, ir nereikės jokio darželio. Vingio parke tikra jaunų mamų ir močiučių komuna.
Norėčiau į valdišką darželį leisti tik kokius metus prieš mokyklą“, – sako Jūratė.
Kalbos ir motorikos laimėjimai
Gerardas po truputį pradeda vaikščioti. Bet kol kas dar nedrąsiai: iškelia į viršų abi rankytes, paeina keletą žingsnelių ir griūva. Tvirčiau jaučiasi ropodamas. Gana greitai nuropoja pasiimti numesto kamuoliuko – jis dabar labai susidomėjęs tokiu žaidimu.
Kai nukritęs kamuoliukas daužosi į grindis, Gerardas sako: „Bak bak“. Šuniuką įvardina „au au“. Bando niūniuoti, kai išgirsta jau žinomą melodiją. Oficialiai Gerardui leidžiama žiūrėti dvi laidas: „Mėtą Meškiniją“ ir „Tele bim bam“. Tačiau jam nemažiau patinka ir mamytės dievinamas serialas „Nekviesta meilė“. Susidomėjęs klauso, kaip kalba „Dviračio žinių“ blondinės. Kartais nei iš šio, nei iš to pradeda kvatoti (galbūt, kad ir pats yra mėlynakis blondinas). Labai suklūsta, išgirdęs reklamų muziką.
Maudynės
Beveik metų sulaukusį Gerardą tėvai vis dar maudo vaikiškoje vonelėje, ją pasistatę ant dviejų kėdžių.
Maudynės vyksta kas antrą vakarą, ir tada vonios grindys plaukte plaukia – pusę vandens išdykėlis ištaško ant grindų. Juokiasi, kai jį tėtis muiluoja, šypsosi, kai plauna galvą, bet paleidžia kakarinę, kai po maudynių mama nori ištepti kūnelį losjonu ir aprengti švariais drabužėliais. Taigi maudynės prasideda taikiai, o baigiasi ašaromis.
Neseniai paėjusios Kalėdos buvo dar viena proga papildyti Gerardo žaislų atsargas. Dabar jau žaislai užima pusę didžiulio maniežo, kartais Gerardas mėgsta į jį įlipti ir viską išmėtyti lauk.
Kalėdoms vieni seneliai padovanojo žaislinį mobilųjį telefoną (ir dar keletą tikrų, jau nebereikalingų, nes anūkui labai patinka spaudyti mygtukus ir žiūrėti, kaip įsijungia švieselės). Krikšto mamos dovana – medinis arkliukas. Kol kas Gerardas ant jo suptis dar bijo, tad tik paglosto, pakalbina. Keistas sutapimas, nes kitame mieste gyvenantis krikšto tėtis irgi sugalvojo padovanoti supamą arklį. Tik kitokį, kiek didesnį. Taigi dabar Caporkių žirgyne du ristūnai. Kiti seneliai padovanojo pinigėlių, kuriuos šeima galbūt išleis Gerardo garderobui.
„Mes su vyru padovanojome „Joniką“, – pasakoja Jūratė, – kurią Gerardukas daužo abiem rankom, o kartais ir kojom, leisdamas tokius garsus, kad galva plyšta. Juokaujame, jei kam skauda galvą, neikite dabar pas mus į svečius!“
Šventėms Gerardą papuošė seneliai. Jie iš kalėdinės kelionės po Slovakiją parvežė lauktuvių žydrą kostiumėlį. Jūratė sako, kad jų seneliai labai aktyvūs, savo vaikus išauginę, padeda prižiūrėti ir anūkėlį, randa laiko pakeliauti. Kol seneliai vaikštinėjo po Slovakijos kalnus, jų butą bei augintinius, šunį su kate, teko prižiūrėti Jūratei ir Žilvinui. Senelių bute Gerardas sutiko ir Naujuosius metus. Miesto centre gerai buvo matyti fejerverkai.
Antrąją Kalėdų dieną šeima nutarė aplankyti draugus Palangoje. Buvo gražus oras, visi pasivaikščiojo pajūriu, o Gerardui ypač patiko Basanavičiaus gatvė. Auga tikras lietuvis, nes įsukus į Basanavičių, Gerardas išsireikalavo paimamas ant rankų ir žvalgėsi į visas šalis. Paskui, pavargęs nuo įspūdžių, ėmė pats save migdytis niūniuodamas lopšinę.
Gerardo „kelias į žvaigždes“
Kas žino, koks merūnas ar radžis išaugs iš Gerardo, jei jis pradėtas mokyti muzikos dar nesulaukęs vienerių? Jūratė visą mėnesį vežiojo sūnelį į „Yamaha“ muzikos mokyklėlę kūdikiams, ir labai patenkinta, kad čia Gerardukas jaučiasi saugiai, dalyvauja veikloje, muša į taktą ir ploja katučių.
Grupėje visi vaikai panašaus amžiaus, tik vieni jau vaikštantys, kiti dar ne. Muzikos mokytoja duoda vaikams instrumentų, kuriais jie gali bandyti groti, žaidžia įvairius žaidimėlius. Į veiklą įtraukiamos ir mamos. Jūratė jau išmoko lopšinių, vaikiškų dainelių, o parėję namo, su Gerardu klauso klasikinės ir vaikiškos muzikos.
„Iš pradžių pamokėles lankė ir kaimynė su dukryte. Bet dabar ji išėjo į darbą, o užsiėmimai vyksta 5 valandą pavakary, tad nebespėja“, – sako Jūratė.
Jai patinka, kad vaikai ne tik klauso muzikos, bet mokosi ir pantomimos elementų – pavyzdžiui, kai skaitomas eilėraštukas apie bites ir medų, mamos vaikų rankutėmis rodo, kaip nešamas tas medus, koks jis saldus ir pan.
Mokyklėlėje pasireiškia ir pirmieji Gerardo socialiniai įgūdžiai, jis priropoja prie kitų dar nevaikštančių mergaičių (mėgsta moterišką kompaniją) ir bando atimti jų žaislus ar kitaip „pabendrauti“. Kartą muzikos mokytoja davė užduotį ploti į taktą. Gerardui taip patiko, kad jis plojo visą užsiėmimą.
Gurmanas Gerardas
Dabar mėgstamiausias Gerardo užsiėmimas – kandžiotis, kanda visiems iš eilės, kas tik jį paima ant rankų. Mamos pečiai irgi nukandžioti iki mėlynumo. Dygstantiems dantukams reikia darbo, todėl ir mama, ir auklė vis pasiūlo pagraužti ko kietesnio. Auklė džiaugiasi: „Tai geras vaikas, jo rankos niekada nebūna tuščios“. Berniukas mielai graužia džiovintus bananus, per šventes išbandė naują produktą – datules. Patiko.
Šį mėnesį pabandė pirktos manų košės. Labiausiai patinka su vyšnių arba vanilės skoniu, kitas spjauna lauk. Mėgstamas patiekalas – varškė „Smilga“ su mėlynėmis. Gerardo valgiaraštis yra keleto rūšių kruopų košių, daržovių ir mėsos košė, jogurtas, varškė, vaisiai. Bandė pargauti net fermentinio sūrio. Tik žuvies kol kas mama dar neduoda. Teko atsisakyti ir šaldytų braškių, nes suvalgius vieną uogą iš močiutės šaldiklio, nugarytę išbėrė smulkūs taškeliai. Jūratė pastebėjo, kad retkarčiais sūnelį beria ir nuo „Mū“ pieno. Kitkam vaikas nealergiškas.
Per Kalėdas Gerardas paragavo biskvitinio pyrago, o saldainių dar nėra ragavęs. Juokas ėmė į jį žiūrint, kaip dėlioja saldainius tarsi žaislus, nesugalvodamas, kad būtų galima kišti į burną. „Kada nors supras, koks lobis po popierėliu slepiasi“, – juokiasi mama. Ir šokoladinį senį, gavęs dovanų, pažaidęs metė į šoną.
Pirmajam gimtadieniui Gerardo mama užsakė specialų vaikams tinkantį tortą. Jogurtinį, be riešutų, šokolado ir kitų alergiją sukeliančių sudėtinių dalių. Juk jį valgys ne tik jubiliatas, bet ir kiti 8 panašaus amžiaus vaikai. O į pirmąjį gimtadienį yra pakviesta net 30 svečių.
Redakcija irgi sveikina Gerardą su gimtadieniu ir linki, kad ir visi kiti metai būtų tokie pat įdomūs ir sėkmingi, kaip buvo pirmieji – sėkmingas startas į gyvenimą.
„Mamos žurnalas“
