Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai – 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Pirmieji tikri žingsniai
Visada liūdna aprašinėti dvyliktąjį redakcijos kūdikio mėnesį. Ir ne tik todėl kad netrukus reikės jį „paleisti“ iš žurnalo puslapių. Pirmieji vaiko metai – ciklas, kuris sujaudina, sukrečia net ir svetimą žmogų. Tai nenusakomas stebuklas, kai iš bejėgės užgimusios gyvybės ant kojų stojasi Žmogus. Būtent tokia poza – tvirtai stovėdamas šį kartą mus pasitiko Pijus.
Pagrindinis dvyliktojo mėnesio laimėjimas – pirmi savarankiški žingsniai. Tiesa, Pijus nėra bėgikas iš prigimties. Jis eina oriai, taupydamas žingsnius. Pasak mamos, Pijus puikiai supranta, kad jo laimėjimai šeimos narius labai džiugina, todėl kai paropojęs atsistoja, akimis ieško pagyrimo, laukia plojimų, kurių tėveliai nešykšti. O kai žengia du-tris žingsnius, paploti būtina.
Kol kas Pijus eina nedrąsiai, todėl jam patogiau po butą nardyti keturiomis. Mama prisimena pirmąjį Adelės gimtadienį, kurį šventė Palangoje – dukra tuomet jau taip greitai ėjo, kad tėvai jai buvo net pritaisę pavadėlį, kad nepabėgtų. Pijui iki bėgimo dar toli, kol kas jo laimėjimas – 3-4 lėtai žengti žingsniai. Šeima pajuokauja, kad greita, žvitri Adelė – mamos vaikas, o lėtas, žingsnius apskaičiuojantis Pijus – į tėtį.
Tie patys 6 dantys, bet platesnis valgiaraštis
Naujais dantimis dvyliktasis mėnuo Pijaus neapdovanojo, bet su esamais 6 berniukas pakramto vis daugiau maisto. „Man didžiausias Pijaus laimėjimas – ne tai, kad jis pradėjo eiti, bet tai, kad šį mėnesį jis pradėjo žiotis. Anksčiau, kai bandydavome jam įsiūlyti maisto šaukšteliu, jis tik surakindavo savo dantukus. Galėdavai barškinti košės šaukštu kiek nori, neprasižiodavo. Užtat dabar jau suvokė, kad skanu gali būti ne tik mamos pienas – valgydinamas mielai žiojasi“. Kažin kiek Pijus nesuvalgo, bet jau ragauja įvairių košių, sultinio, net barškių apkepo. Iki šiol jo mėgstamiausiu papildomu maistu lieka rauginti močiutės agurkai. Gavęs griežinėlį Pijus net dreba iš džiaugsmo, išgromuliuoja, iščiulpia ir išspjauna odelę. Taip pat elgiasi ir su obuoliu ar kitais vaisiais – juos apdoroja kaip sulčiaspaudė: syvus suvalgo, o išspaudas spjauna. „Kai Pijus pavalgo, jo medinė kėdutė ir stalelis būna nusėti išspjautomis kietomis maisto dalimis. Jei nesuskumbame nuvalyti, Pijus plačiu alkūnės mostu nuvalo stalelį – supraskite, kad susitvarkė“, – juokiasi mama, kuriai po Pijaus valgymo ir „tvarkymosi“ visada būna ką veikti virtuvėje.
Pijus mėgsta dalyvauti maitinimo procese – mama jam duoda ir šaukštą, ir lėkštutę, o jei maitina iš stiklainiuko, tai ir papildomą stiklainiuką. Geriausia Pijuką pamaitina sesuo Adelė. „Mes su tėčiu prieš Pijuką galime vaipytis, juokinti, o jis tai priima kaip savaime suprantamą, jau nebeįdomų dalyką. Užtat kai maitindama kalbina Adelė, Pijus džiūgauja, valgo, kiek duoda“, – pasakoja mama.
Reikia krūties, nors tu ką
Vis dėlto pagrindiniu Pijaus maistu tiek dieną, tiek naktį lieka mamos pienas. Pijus nori krūties ir kaip maisto, ir kaip nusiraminimo, ir kaip žaislo. Įgudusiomis rankytėmis jis vikriai pakelia mamos palaidinę (kad ir kiek būtų prisivilkusi), prisikasa iki krūties ir priglunda. Dieną šis užkandžiavimas mamos nevargina, užtat naktinis valgymas jau pradeda pabosti. Vakarais pamaitintą Pijų užsūpuoja tėtis ir paguldo į lovytę. Tačiau naktį jis atsibunda ir iškart stojasi – žino, kad mama pasiims jį į lovą, kurioje jis valgydamas miegos iki ryto. „Esame nutarę, kad nuo metų Pijų bandysime atpratinti nuo naktinio valgymo. O tai galima padaryti tik vienu būdu – kai vaikas prabunda naktį, jo imtis turiu ne aš, o tėtis – tiesiog užnešioti, užsūpuoti ir vėl paguldyti į lovytę. Su Adele tai neblogai pavyko, bet su Pijumi, manau, bus vargo. Jei jis naktį nubudęs tik mieguistas zirzentų, būtų lengviau. Bet juk jis tuoj pat stojasi, išpučia akis – kaip tokį užnešiosi?“, – sako mama. Dėl to, kad naktimis neišsimiega, Ineta nesijaudina – dėl to dar galėtų maitinti naktimis. O štai nuo nepatogaus gulėjimo ant šono (o tik taip galima pamaitinti naktį), Inetai senokai skauda nugarą.
Nori kompanijos
Pijukas sutikdamas pirmąjį gimtadienį tapo labai drovus ir koketiškas. Pamatęs svetimus žmones, jis juos stebi veriančiu žvilgsniu, kalbinamas šypsosi, tačiau paimtas ant rankų muistosi ir tiesia ranka į mamą. Ineta sako: „Pijus moka ilgai žaisti vienas, dėlioja žaisliukus, tačiau tik tuomet, jei aš esu tame pačiame kambaryje. Vos pajudu iš vietos, Pijus viską meta ir skubiai ropoja paskui.
Mama jo nepalieka nė minutei – visur ima kartu. Neseniai Ineta su draugėmis pradėjo lankyti baseiną sveikatingumo centre „Alicante“, – ten baseino vanduo dezinfekuojamas ne chloru, o vario jonais, todėl nedvokia, nedirgina odos. Penkios mamos (kurių kompanija tik didės) ryte išvažiuoja į baseiną, ten linksminasi kelias valandas, paskui vaikus sumigdžiusios, dar pasėdi kavinėje. Namo grįžta jau gerokai po pietų. „Nedaug baseinų įleidžia vaikus iki 3 metų. O tame mūsų surastame baseine leidžia būti kiek nori, neskaičiuoja minučių (juk su vaiku taip greitai neapsirengsi ir nenusiregsi). Mes su kūdikiais daugiausia laiko praleidžiame šiltoje burbulinėje vonioje, tik išjungusios burbuliavimą. Labai noriu pasiimti ir Adelę, nes jai baseinas – didžiausia palaima. Tačiau su dviem vaikais sunkiai susitvarkau – Adelė labai judri, vos nusisuku, ji jau šokia į vandenį stačia galva arba nusiėmusi pripučiamus antrankius „bando gylį“. Tad gudrauju – einu tik su Pijumi – o grįžusi iš baseino slapta sudžiaustau maudymosi aprangas, rankšluosčius. Kadangi baseine vanduo nechloruotas, apranga neskleidžia chloro kvapo, ir Adelė nesužino, kad buvome baseine. Užtat anksčiau nuslėpti nepavykdavo. Vos grįžusi iš darželio Adelė pauostydavo ir sakydavo – buvote baseine…“.
Laukia pramogų pilna vasara
Kol kas daugumą laiko Pijus su mama praleidžia namuose, bet jau „pusto padus“ prieš būsimą iškylų metą. Sezono atidarymas buvo šiltą kovo dieną pas Inetos krikšto mamą Ukmergės rajono vienkiemyje.
Ten auga Pijaus ąžuoliukas ir Adelės liepa, prie kurios mergaitė kiekvienais metais nusifotografuoja. Pijaus medelis dar mažutis, gležnas, užtat Adelės liepa jau aukšta, vešli.
Kaime Pijus paklaiko iš laimės – tėvai jam leido ropoti po drėgną garuojančią žemę, prieš akis atsivėrė begaliniai toliai, erdvės.
Pirmasis Pijuko gimtadienis praėjo labai kultūringai – tėveliai nupirko bilietus į Mažojo teatro spektaklį „Grybų karas“, kurį kartu su Pijuku žiūrėjo būrys jo draugų su tėveliais. Spektaklio trukmė – valanda, o tiek Pijukas ramiai išbūna bet kokioje aplinkoje, jei tik šalia yra mama arba tėtis. Tėvus berniukas be proto myli ir moka tai parodyti. Ryte atsibudęs jie tėtį ir mamą apdovanoja šlapiais, galingais bučiniais.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
„
