Fotografė Greta Skaraitienė 2001 metų sausio 8 dieną pagimdė 4 kg sveriančią dukrytę Vestą. Kas mėnesį stebėsime, kaip auga šis kūdikis
Rašyti šias eilutes ir gera, ir graudu. Vesta gimė kartu su mūsų žurnalu. Ir mums, ir Vestai tai buvo svarbiausi įsibėgėjimo metai. Mes jaukinomės Jus, savo skaitytojas.
Vesta augo ir tvirtėjo, kad iš bejėgio kūdikio taptų tvirtu žmogučiu.
Metai mamos akimis
Greta: „Nuostabu, kad žurnalo skaitytojos taip šiltai ir draugiškai kartu su manimi augino Vestutę. Ačiū už linkėjimus, gerus žodžius, patarimus, kurių sulaukdavau kiekvieną mėnesį. Šie metai buvo vieni geriausių mano gyvenime. Nors finansiškai jie buvo, žinoma, vieni blogesnių, bet jokie pasaulio turtai nebus vertesni to mažo žmogelio, kuris, štai taip bejėgiškai glaudžiasi. Nebuvo metų, kad tiek daug šypsočiaus. Atsibusdavau su šypsena ir užmigdavau švytėdama. Draugės stebėjosi, kad aš nebemoku pykti, liūdėti, nesinervinu dėl buities. Atakydavau: „su Vestute depresija negresia, ji geriausias antidepresantas“. Vėliau iš to gimė savotiškas pokštas: kai kuriai nors draugei būdavo liūdna ar nesisekdavo, ji paskambindavo ir sakydavo: „Paskolink Vestutę“.
Esu laiminga, kad galėjau dukrą maitinti iki metų, maitinsiu ir toliau, kiek ji norės. Tiesa, kartais pavargstu, ypač naktį, bet pasižiūriu į tą prie krūties prisisiurbusį dėliuką, tą palaimos išraišką mažame veiduke, ir nebejaučiu jokio nuovargio. Pirmąją dukrelę maitinau trumpai, kai Brigitai buvo 5 mėnesiai, pradėjau samdyti auklę, o pati išėjau dirbti. Gal buvau per jauna, gal kažko nemokėjau. Su Vestute patyriau tikrą motinystės laimę, kai nesinori bėgti nuo vaikelio, o trokšti būti su juo kuo ilgiau, savo akimis matyti, kaip jis kasdien tobulėja.
Žiūriu į savo dukrytę ir galvoju – kokia maža, kokia didelė. Didelė, nes jau bėgioja, viską supranta, pradėjo valgyti prie suaugusiųjų stalo. Bet kartu – kokia dar trapi, prisirišusi, bejėgė. Be manęs ji negalėtų išgyventi nė dienos. Ji tokia ,,prilipusi”, kad išmokau daugybę darbų dirbti viena ranka. Per Kalėdas, Naujuosius teko ruošti vaišes, viską pagaminau viena ranka – kitoje kaip medalis kabėjo Vestutė.
Kažkada ir man, ir Vestai baigsis katino dienos, artėja permainų metas. Teks vėl eiti dirbti, o dar taip norisi pabūti su mažiuke. Juk tokių motiniškų metų tiek nedaug moters gyvenime“.
Vestos metai skaičiais
Gimė 3 960 g ir 55 cm ūgio
1 mėnuo. Svoris 4 500 g. Valgo tik mamos pieną. Šypsosi.
2 mėnesiai. Svoris 5 kg. Valgo tik mamos pieną. Kvatoja balsu.
3 mėnesiai. Svoris 6 kg, ūgis 63 cm. Valgo tik mamos pieną. Guguoja, riečiasi – nori sėstis.
4 mėnesiai. Svoris 6 300 g. Valgo tik mamos pieną. Išmoko vartytis nuo pilvo ant nugaros.
5 mėnesiai. Svoris 6 900 g. Valgo tik mamos pieną. Išdygo pirmas dantukas. Vartosi, ,,graužia” kojų piršus, prilaikoma sėdi.
6 mėnesiai. Svoris 7 500 g. Valgo mamos pieną ir po kelis lašelius morkų ar obuolių sulčių. Tvirtai sėdi, bando šliaužti.
7 mėnesiai. Svoris 7 500 g (gramai prarasti, kol kalėsi visi 4 viršutiniai dantys). Valgo mamos pieną, sultis, daržovių košę. Mokosi ropoti.
8 mėnesiai. Svoris 7 800 g. Valgo mamos pieną, sultis, daržovių košes, tyreles, kruopų košes. Ropoja, vedama už rankų eina.
9 mėnesiai. Svoris 8 200 g. Valgo tą patį, ką praėjusį mėnesį. Bando įsikibusi eiti, greitai ropoja.
10 mėnesių. Svoris 8 400 g. Valgo tą patį, pamėgo mėsiškas košes. Turi 8 dantis. Tvirtai eina.
11 mėnesių. Svoris 8 500 g. Meniu tas pats. Sėdi ant puoduko. Bėgioja.
12 mėnesių. Svoris 8 900 g. Valgo viską. Daro irgi viską.
Paveldėtas trapumas (močiutės Nijolės pasakojimas)
Tokie projektai, kai visiems metams prisiriši prie vieno herojaus, yra gana rizikingi. Niekada nežinosi, ar vaikelis augs sveikas, ar vystysis pagal normas, ar mama ir tėtis bus pavyzdingi. Su Vesta mums pasisekė. Mergaitė augo pagal naujausias gydytojų rekomendacijas: iki šiol valgo mamos pieną, nežino, kas yra čiulptukas ar buteliukas (geria iš puoduko). Nuostabu, kad mergaitė taip gerai vystėsi, anksti išmoko ropoti, sėdėti, stovėti, devynių mėnesių tvirtai vaikščiojo. Greta beveik neturėdavo klausimų pediatrei. Tad pateisinome skaitytojų lūkesčius, Vestutėje jie matė pavyzdį. Tiesa, mergaitė nebuvo labai valgi, tik dabar, sulaukusi metų, pagaliau pradėjo nesiaikštydama valgyti košes.
Vestos trapumą paaiškina jos močiutės Nijolės pasakojimas: „Augindama Vestos mamą Gertą, turėjau labai daug pieno. Jo užteko ir mano mergaitei, ir palatos kaimynės dukrai. Kai grįžome iš gimdymo namų, ta moteris pusę metų kasdien po kelis kartus ateidavo pas mane į namus (gyveno netoliese) ir pasiimdavo po mano maitinimo likusį pieną. Pamaitinusi Gretą kaskart nutraukdavau po 200 ml likučio.
Taigi tik mano pieną pusę metų valgė dvi vienodo amžiaus mergaitės. Manoji buvo liesutė, labai smulki, bet guvi, greita. Labai anksti pradėjo sėdėti, vaikščioti, pusės metų sėsdavosi ant puoduko. Žodžiu, nulieta Vestutė. Kita mano pienu auginta mergaitė augo dručkė, priaugdavo per mėnesį daugiau nei po kilogramą, bet viską darė vėliau, nei Greta. Krimtausi, kodėl mano mergaitė tiek mažai priauga, pasiguodžiau gydytojai – gal ji neištraukia pieno? Pasiskolinusi svarstykles sverdavau Gretą prieš maitinimą ir po. Rodydavo, kad vaikas normaliai pavalgė. Liko vienintelis paaiškinimas – viską lemia genai. Vadinasi, mano vaikas taip užprogramuotas, toks jo augimas ir nieko čia nepakeisi“.
Kas liko už kadro
Ir mums, ir Gretai malonu, kad Vesta įkvėpė ne vieną šeimą tokiu vardu pavadinti savo dukrytes. Vieni pasitenkino trumpu Vestos vardu, kiti jį prabangiai ilgino iki Vestinos. Kada nors, po daugelio metų, užaugusi Vesta galės didžiuotis, kad ne savo noru trumpam buvo tapusi tikra žvaigždute. Be žurnalų krūvelės, prisiminimui liks didžiausia krūva gražių nuotraukų ir šilti Jūsų laiškai.
„Mamos žurnalas“
