Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2,6 m.) ir sūnų Nojų (12 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm, 6 mėnesiai – 69 cm, 7 mėnesiai – 71 cm, 8 mėnesiai – 73,5 cm, 9 mėnesiai – 75 cm, 10 mėnesių – 76,5 cm, 11 mėnesių – 77 cm, 12 mėnesių – 78 cm.
Svoris: gimė 3,6 kg, 1 mėnuo – 4,6 kg, 2 mėnesiai – 5,5 kg, 3 mėnesiai – 6,5 kg, 4 mėnesiai – 7 kg, 5 mėnesiai – 7,5 kg, 6 mėnesiai – 8 kg, 7 mėnesiai – 8,7 kg, 8 mėnesiai – 9,4 kg, 9 mėnesiai – 10,2 kg, 10 mėnesių – 11 kg, 11 mėnesių – 11,5 kg, 12 mėnesių – 12 cm.
Metai! Šventė!
Sūnau, tu augi pasiutusiai greitai. Visko mokaisi. Bandai. Domiesi. Tu – jau nebe kūdikis. Tu įžengei į gražų ir spalvotą vaikystės – atradimų – pasaulį. Stengsiuos, kad jis toks tau ir būtų – spalvotas, stebuklingas, kupinas ypatingų vaikystės kvapų ir šviesių prisiminimų. Tu kasdien džiugini mano širdį vien tik savo buvimu su manimi. Ačiū tau už tai. Su gimtadieniu, sūneli!
Taip, Nojui jau metai. Būsiu banali, bet man jie prabėgo labai labai greitai. Dar švieži ir labai ryškūs prisiminimai, kai Nojui buvo mėnuo, du… Ką ten mėnuo, du – aš dar kaip šiandien atsimenu jo šokius mano pilvuke. Ir jo kūdikiškus bruožus gimus. O šiandien jis jau mažas berniukas – guvus, judrus ir labai smalsus. Ne, man neliūdna, kad mažylis jau mini gražią sukaktėlę – aš mėgaujuosi kiekviena akimirka su savo vaikais. Dabar itin smagus laikas: Nojus sparčiai visko mokosi, keičiasi – labai įdomu jį stebėti, žaisti, bendrauti.
Gimtadienio šurmulingai nešventėme – paminėjome su seneliais. Kadangi Nojui dygsta dantukai, gimtadienio dieną jis nebuvo labai gerai nusiteikęs ir, kai mes vaišinomės tortu, palaimingai miegojo. Iš tiesų labai gera ramiai pabūti tarp artimiausių žmonių, pagurkšnoti kavos ir pasikalbėti… Mėgstu tokius gimtadienius.
Nojuko laimėjimai
O, jų jau daug! Jis jau pradėjo vaikščioti! Vieną dieną visi buvome virtuvėje, Nojus žingsniavo prisilaikydamas baldų. Tik žiūriu: pasileido berniukas – ir pirmyn kelis žingsnius. Palauk palauk, sakau, parodyk, ką čia tik ką darei. Ir jis sau ramiausiai nužingsniavo per virtuvę. Aišku, netvirtai ir nedrąsiai.
Nuo to karto po truputį vis daugiau ir daugiau žingsniuodavo. Pastarosiomis dienomis nei pasėdėti, nei pastovėti, nei paropoti nori – eina ir eina. Mėgsta pasiimti skaičiavimo mašinėlę, prisidėti prie ausies (neva kalba telefonu) ir keliauja po kambarį. Net sesę pradėjo gaudyti! Tuoj nepavysiu abiejų.
Beje, brolis labai mėgdžioja sesę. Ji dėlioja kaladėles, reikia ir jam, ji stato bokštą iš lego, bando ir Nojus.
Apskritai, kai visi būname namie, vaikai dažnai žaidžia kartu. Saulei jau kur kas įdomiau su broliu nei anksčiau. Be to, ji jaučiasi tokia suaugusi, kai jam reikia parodyti, kaip veikia koks nors žaislas, kaip reikia gražiai valgyti ar apsirengti.
Berniukėlis jau moka aiškiai sakyti „mama“. Ir sąmoningai! Vieną dieną į svečius atvažiavo mano mama – dukra ją vadina „baba“. Močiutė prašė prašė, kad anūkėlis pasakytų „baba“, o tas – ne, ir viskas. Kai jau nebesitikėjo, Nojus atsisuko, pažiūrėjo į ją ir taip aiškiai: „Baaabaaa!“ Tai laimės močiutei buvo. O ir savo kalba jau kažką nemažai šneka. Atrodo, tiek nori pasakyti, bet dar nelabai išeina, tai tik rodo pirštu į visokius daiktus.
Nojus jau labai nori valgyti pats. Nupirkau jam įrankių komplektuką, skirtą kaip tik mažiems vaikučiams, kurie pradeda valgyti patys. Kaip smagu stebėti: taip atkakliai susikaupęs bando pagriebti maistą šaukštu ir prinešti iki burnos. Aišku, paskui tenka plauti ir virtuvę, ir Nojų, bet tai visai ne problema.
Kaip leidžiame dienas
Gaila, bet jau ruduo. Iš tiesų labai mėgstu šį metų laiką, bet dabar dar kažkodėl norisi pasimėgauti vasara. Gal kad ji buvo ganėtinai vėsi, o gal kad auginant vaikus šiltuoju metų laiku būna taip patogu – jokių kombinezonų, storų megztinių… Atsikėlei, pavalgei ir – į lauką. Bet smagu ir rudenį – taip gražiai nuspalvinti medžiai…
Sesė jau vėl pradėjo eiti į darželį – buvome rugsėjo 1-osios šventėje. Kažkada, kai dar neturėjau vaikų ir matydavau mažus pypliukus, taip nuoširdžiai deklamuojančius iškaltus eilėraščius ir ašarojančias jų mamas, stebėdavausi ir sakydavau sau, kad aš tai jau neverksiu! Aš kaip tik džiaugsiuos ir šypsosiuos!
Taip, aš džiaugiausi ir šypsojausi, nors mano dukra dar ir nieko nedeklamavo, su broliu šokau, kol sesė fotografavosi darželio šventėje, bet… prisipažįstu: susigraudinau. Ir dabar aš suprantu tas paslapčia ašarojančias mamas šventėse. Buvo taip gražu, kai mažiai prieš didžiuuulę minią nepažįstamų žmonių nepaprastai nuoširdžiai deklamavo eilėraščius – taip nesuvaidinta, taip miela…
Kai sesę nuvežame į darželį, su Nojumi arba grįžtame namo ir tingiai leidžiame dieną, arba lekiame į miestą ir ten pramogaujame. Kartais važiuojame pas ką nors į svečius arba pasikviečiame pas save. O kartais neveikiame nieko – būname namie, žaidžiame, dūkstame bendraujame. Labai smagus toks laikas! Bent jau man.
Kažkaip vis dažniau pagalvoju, kad išeisiu į darbą ir tokio laiko daugiau nebus. Tada pasidaro truputį gaila… Mes, mamos, kai pavargstame ir neišsimiegame, imame veržtis į darbą, į visuomenę – galvojame, kad jausimės geriau. Bet aš taip nemanau. Daugiau pareigų, dar daugiau atsakomybės, didžioji dienos dalis – darbas. O dabar tas laikas man toks ramus, jaukus. Ne, aš nesu prieš darbą – labai mėgstu tai, ką darau, bet suprantu, kad laikas su vaikais duoda nepaprastai daug ir, svarbiausia, man patinka!
Pastebėjau, kad gyvenimas nuolat suteikia įvairių progų. Progų sutikti įdomius žmones, progų kažką sužinoti, patirti, pasimokyti. Pastaruoju metu sutikau ne vieną Mamą iš didžiosios raidės – taip gera buvo bendrauti. Tiek apmąstymų suteikė, tiek minčių ir savotiškos stiprybės.
Dar labai noriu padėkoti „Mamos žurnalui“ už galimybę visą šį laiką būti kartu – pasakoti, kaip mums sekasi, kaip auga Nojus, dalintis savo išgyvenimais ir pamąstymais. Noriu padėkoti skaitytojams, kad buvo kartu ir kad galėjau jums pasipasakoti. Noriu palinkėti visoms mamoms stiprybės, šeimoms – santarvės ir vieningumo, vaikams – kantrybės auklėjant tėvus.
Nuo redakcijos:
Džiaugiamės pažintimi su Gražina, kuri „atėjo“ į žurnalą kaip redakcijos nėštukė ir taip sužavėjo savo optimizmu trykštančiais pasakojimais, kad pakvietėme ją su sūneliu ir į „Redakcijos kūdikio“ projektą.
Dėkojame šauniai, linksmai, išmintingai mamai ir skelbiame naujo redakcijos kūdikio paiešką. Jeigu laukiatės paskutinį mėnesį, artėja gimdymas ir manote, kad Jūsų vaikutis galėtų būti naujasis redakcijos kūdikis, parašykite mums info@mamoszurnalas.lt
„Mamos žurnalas“
