Veiklioji Agnė Grigaliūnienė sako, jog abi jos motinystės patirtys labai skirtingos ir kartu žavios. Sūnaus Gabrieliaus Agnė susilaukė būdama dvidešimties, o dukrelės Jonės Adelės – prieš metus.
Su Agne kalbame apie pasikeitusį požiūrį į vaikų auginimą ir lavinimą.
Tikriausiai tada, kai laukėtės Gabrieliaus, dar niekas nebuvo nė girdėjęs apie visokius babyshower?
Esu laiminga, kad nuo mokyklos laikų turiu gerų draugių, mes tą draugystę puoselėjam visokiausiais įmanomais būdais. Ir pastaraisiais metais teko dalyvauti daugybėje babyshower, nes visos susilaukėme vaikų. O laukiantis Gabrieliaus iš tiesų nebuvo mados rengti tokių švenčių. Tuo labiau kad ir laukiausi pati pirmoji iš draugių, ir ilgokai tarp jų buvau vienintelė mama. Sakoma, kad pirmieji vaikai susilaukia ne tokio brandaus tėvų dėmesio, nors ilgainiui, žinoma, ryšiai pasidaro labai artimi. Bet pirmieji vaikai turi dovaną, kad jų tėvai visada bus jauni. Tai jiems tarsi grąža už ne visus vakarus, praleistus drauge. O vėlyvesnieji vaikai susilaukia brandaus tėvų dėmesio, bet jų bėda ta, kad dėmesio ir rūpesčio yra gerokai per daug.
Visada gyvenime buvau padauža – dariau tai, ką noriu, keliavau ten, kur noriu, tekėjau, skyriausi, viską dariau savarankiškai ir negalėdavau suprasti, kaip mano mama nuolatos bijodavo, vis skambindavo, jaudindavosi. O vakar vakare pati įsijungiau televizorių pažiūrėti žinias, ir pamačiusi siužetą apie agresyvius paauglius, pagalvojau: niekur savo Gabyčio nebeleisiu. Tik dabar pradedu suprasti savo mamą ir jos baimes. Net nusišypsojau prisiminusi tuometines mintis: aš tai jau tikrai taip nedarysiu, savo vaikų nekontroliuosiu.
Arba, tarkime, važiuoju aplankyti draugės naujagimio ir nesivežu savo Jonės, kad vaikai nepasidalintų kokiais virusais. Su pirmuoju apie tai nebūčiau nė pagalvojusi. Dabar atrodo paprasčiau paprašyti auklės pabūti porą valandų vakare, negu vežtis kartu vaiką. Tų baimių daugiau, nes daug daugiau žinai.
Dirbate komunikacijos, renginių organizavimo įmonėje. Ar asmeniniame gyvenime irgi esate švenčių organizatorė?
Auginant vaikus galima prigalvoti daugybę ritualų – vaikų Kalėdėles, palankynas, gimtadienius. Prieškalėdinius susibūrimus draugėms ir jų vaikams organizuoju jau daugybę metų. Mėgstu moterišką kompaniją. Visoms moterims linkiu turėti ne tik „veikiančią“ šeimą, kurioje dalinamasi džiaugsmais ir rūpesčiais, bet ir draugių. Taip pat manau, kad labai svarbu turėti ir savo darbą, karjerą. Ne tik dėl to, kad, neduok Dieve, vyras kada nors išeis. Tiesiog tai praturtina patirtį.
Moters pasaulis yra įdomus ir gilus, ir tam tikrus dalykus gali suprasti tik kitos moterys. Kai kurių dalykų, kuriuos supras mama ar draugės, niekada nesupras vyras. Nenoriu banaliai kalbėti apie Marsą ir Venerą, bet vyrų ir moterų pasaulėžiūra skirtinga. Nors mes su vyru skaitome panašias knygas ir žiūrime tuos pačius filmus, juokiamės tose pačiose vietose, bet vis dėlto kai kuriuos dalykus matome skirtingomis akimis. Ypač kalbant apie žmonių santykius, iškilusius konfliktus ar panašiai.
Tikrai nesu iš tų, kurios mano, kad gyvenime moteriai svarbiausia turėti vaikų. Kai kurioms galbūt kaip tik geriau jų neturėti. Nes save realizuoti galima ir daugybėje kitų sričių. Puikiausias pavyzdys Lietuvos Prezidentė.
Visos mano draugės turi savo pomėgių, veiklų, yra aktyvios, tad ir susitikus labai smagu dalintis išgyvenimais. Svajojame įvesti tradiciją bent retkarčiais išvykti į „moterišką kelionę“, galbūt po poros metų, kai paaugs vaikai, tai ir pavyks.
Gimus Jonei, gimė ir idėja įkurti alternatyvią žaislų parduotuvę?
Aš apie tokią veiklą pagalvodavau ir anksčiau, bet tik gimus dukrai tai „sprogo“. Jonei buvo 3–4 mėnesiai, kai pradėjau žvalgytis jai žaisliukų ir neradau, kas man patiktų. O svarbiausia – tenesupyksta kitos žaislų parduotuvės – jose žaislai sudėlioti į lentynas kaip bet kurios kitos prekės.
Su vyru pradėjome plėtoti idėją, kad norėtume įkurti kitokią žaislų krautuvėlę. Supratome, kad, prieš sukuriant jos viziją, verta atsisėsti ant grindų ir į pasaulį pažvelgti vaiko akimis. Dar labai svarbu pagarba vaikui. Kaip krautuvėlėje su juo bendraujama, kaip atsižvelgiama į jo norus, kaip supakuojama dovana. Juk suaugusiesiems nedovanojame dovanos, tiesiog įkištos į polietileno maišą. Kodėl vaiko dovaną – išsirinktą žaisliuką – turėtume supakuoti bet kaip? Mes suvyniojame į vanile kvepiantį popierių, surišame tarsi dovanėlę. Žaislų parduotuvė turėtų vaikui dovanoti įspūdžius.
Mūsų filosofija, kad vaikai žaistų klasikinius žaidimus, kaip mes vaikystėje. Kad būtų virėjais, gydytojais, vairuotojais. Tai yra galimybė truputį atitolinti ekraną, tą laiką, kai vaikas į rankas paims ipadą. Juk to nebūtina daryti, kai vaikui treji. Mažiems vaikams svarbu bendrauti su gyvais žmonėmis – tėvais, seneliais, kitais vaikais.
Ir viskas, ką siūlome savo parduotuvėje, turėtų ugdyti vaiko skonį. Aišku, vaikas turi praeiti visus vaikystės periodus, ir tuos kičinius rožinius sijonus, ir princesių karūnas. Geriau, kai ta „liga“ persergama penkerių, o ne sulaukus pilnametystės. Todėl visuomet ir pati bandau, ir tėvams siūlau atrasti aukso vidurį. Su šiuo projektu kursime daug idėjų – juk žaislai yra puiki priemonė būti su vaikais.
Kaip suderinti vaiko auginimą ir verslą?
Užuot užsiėmusi vien vaiku, naktimis rašydavau žaislų parduotuvės projektą. Pastebiu, kad Lietuvoje yra du kraštutinumai. Mamos arba užsidaro su vaiku trejiems metams, bijodamos net nueiti į tualetą, kad vaikui per tą laiką nenutiktų ko nors blogo, arba išeina į darbą tada, kai jau gali sėdėti (suprantate, apie ką aš kalbu). Tarsi koks fetišas – štai kokia aš kieta, palikau savaitės vaiką ir jau sėdžiu darbo vietoje. Aš stengiuosi derinti šiuos du kraštutinumus. Visiškai nedirbau maždaug 4 mėnesius – du iki Jonės gimimo ir du po to. Man to užteko. Dabar susiplanuoju, kad daugiau kaip pusę dienos turėčiau vaikui, visi savaitgaliai skirti tik šeimai ir vaikams. Per juos netvarkau darbo reikalų ir net stengiuosi negalvoti apie darbą. Noriu tokį darbo ir vaiko auginimo balansą kuo ilgiau išlaikyti. Mano šeimai tas balansas tinkamas, nes jaučiu pagal savo vaikus. Gal yra moterų, kurioms naminė rutina labai patinka, jas tai „veža“, jos jaučia neįmanomą pasitenkinimą tai darydamos. Aš ne iš tų.
Bet, be darbinės veiklos, man labai patinka suktis virtuvėje. Iš kelionių dažnai parsivežu naujų receptų ir juos pakartoju namuose. Kartais nesigėdiju tų receptų paklausti, daug ką atskiriu pati, tarkime, kokie prieskoniai dėti į patiekalą. Vyras vadina mano vakarienes stebuklais. Dabar esu pamišusi dėl šukučių. Aišku, mes valgome ne kasdien, tai subtilus ir nesotus patiekalas, vyrų labai juo ir nepamaitinsi, bet juokingiausia, kad ir Jonytei šukutės patiko. Jonė kategoriškai pradeda atsisakinėti trintų produktų, nebenori košių. Ji nori kramtyti, tai smulkinu viską, kad būtų saugu ir nepaspringtų. Jonė turi labai aiškią savo nuomonę jau nuo pusės metų, kas jai patinka, ir nieko tu jai neįkiši. Man regis, kad Jonė bus dar aktyvesnė, negu aš. Vyrui sakau: „Jei man teks kovoti pačiai su savimi, aš išprotėsiu“ (juokiasi). Jonė, matyt, visų giminės moterų mišinys – yra tokia atominė Simo senelė, smarki ir mano mama, operos solistė. O mano pirmieji ištarti žodžiai buvo „aš pati“.
Ar įtraukiate vyrą į kūdikio auginimą?
Mes gyvenime esame visai nebloga komanda. Žaislų parduotuvė – mūsų abiejų veikla, Simas atsakingas už finansus, aš – už kūrybinę pusę. Namuose irgi pasidaliname ruošos darbus, aš mieliau tvarkausi vakare, keliuosi naktį, o Simas man leidžia pamiegoti ryte. Natūraliai viskas išeina, nes aš pelėda, jis vyturys. Jonę esu maudžiusi tik keletą kartų – tai tėčio džiaugsmas. Manau, kad vyrą būtinai reikia įtraukti į vaiko auginimą, nes su migdymais, maudymais, prisilietimais formuojasi artimas ryšys. Daug ką pasiskirstome namuose pagal tai, ką kuris geriau išmanome, –tarkime, aš padedu Gabrieliui daryti humanitarinių dalykų namų darbus, o Simas –tiksliųjų mokslų.
Kuo tu daugiau turi bendrų prisilietimų prie buities džiaugsmų, vargų, tuo sunkiau sudėtingais momentais paleisti šeimą. Tas supratimas, kad vyras dirba ir atneša mamutą namo, šiais laikais niekur neveda. Visos šeimos išgyvena geresnius ir blogesnius laikus, ir kad šeima išliktų kartu, reikia, kad ją sulipdytų bendri vargai ir džiaugsmai.
Kokios smagiausios jūsų šeimos akimirkos?
Kiekvieną pirmadienį aš gaunu gėlių, o Gabytis gauna saldumynų. Juk pirmadienis – pati sunkiausia diena, ir ta proga mano vyras jau nežinau kiek metų dovanoja gėles, kai rytas prasideda nuo gėlių, viskas tampa lengviau. Turime savų pasilinksminimų, kartu žiūrime mėgstamas TV laidas, kad ir filmą „Family Guy“, vakare turime ritualą gerti arbatą. Gabytis sako: „Mama, padaryk arbatos, pasilinksminsim“. Tai reiškia – suvalgysim kažko saldaus. Nemoku gaminti superskanių saldumynų, bet juk yra puikių vietelių Vilniuje, kur gali išrinkti labai skanių desertų ir „pasilinksminti“. Yra išragautos visokios arbatos rūšys, Gabytis su Simu turi savo mėgstamas, kurių būtinai turi būti namuose. Jie arbatininkai, aš kavininkė. Kartais geriame ir kalbame, kartais įsijungiame mėgstamas programas, labai laukiame gerų filmų, kur prisijungia ir Gabrielius. Smagu, jei paklausiu, kokia kalba žiūrėsime, lietuviškai ar angliškai, jis nė neabejoja: aišku, angliškai.
O mažąją jau lavinate?
Mes ją laviname kasdien bendraudami ir žaisdami, rodydami, ragaudami ir taip toliau. Dažnai klausome muzikos, ji gyvena muzikalioje aplinkoje, manau, kad tai jai patinka. Tiesą pasakius, nemačiau nė vieno kito vaiko, kuris taip reaguotų į muziką. Ji suklūsta, šoka, ritmiškai juda. Iš tam tikrų ženklų matyti, kad gali būti gabi muzikai. Jeigu taip bus, muzikos pradės mokytis nuo kokių 4 metukų, o kūdikių lavinimo mokyklas pripažįstu tik nuo tam tikro laiko. Man atrodo, pirma geriau pats pažaisk, paropok su vaiku kartu.
Kartą viena labai išsilavinusi ponia man vis pasakojo, kaip jos vaikai lanko daugybę būrelių, kokie vaikų ateities planai. Tada ji mandagiai klausia: „O kaip jūsų vaikai?“ Sakau: ,,Gražu klausyti, kiek jūs įdedate energijos ir kiek lavinate, aš gal ne tokia uoli mama ir į mokyklėles nevežioju. Mes ir namuose gyvename meno apsupty. O darželį Gabyčiui rinkau kuo meniškesnės pakraipos, kad vaikas būtų laisvas. Man labai svarbu užauginti laimingus žmones, o kokie bus jų laimėjimai vienoje ar kitoje srityje – tai jau ne taip svarbu. Negali visi būti Stivai Džobsai ar Meilutytės, bet jeigu bus laimingi, galbūt kada nors susilauks ir patys laimingų vaikų“.
Rezultato siekimas tikrai nėra vienintelis tikslas gyvenime. Taigi ir Jonė, matau, gabi muzikai, o man dainuojanti ir šokanti moteris pati gražiausia. Bet jeigu nenorės, tikrai neversime lankyti muzikos mokyklos.
Vyresnįjį sūnų leidžate į žydų mokyklą?
Kai baigė pradinę Genio mokyklą, pradėjome ieškoti, o kur toliau? Pasirinkau žydų mokyklą, nes labai gerbiu jos direktorių Mišą Jakobą. Tai konservatyvi mokykla, joje dideli reikalavimai mokytis, gerbti mokytojus ir tėvus. Ir iš tėvų reikalaujama dalyvauti mokyklos gyvenime, žinoti, kaip vaikui sekasi. Žydų kultūra Vilniaus kraštui istoriškai labai artima, kaip ir lenkų ar rusų. Toje mokykloje yra daug lietuvių, žydų, rusų tautybių vaikų. Man patinka mokyklos požiūris: nuo tvarkos iki pagarbos šeimai ir moteriai. Kai einu mokyklos koridoriais, trečiokėliai pamatę išsitraukia rankas iš kišenių ir pasisveikina: „Laba diena“. Suprantu, kad ne patys jie tokie mandagūs. Jiems taip pasakyta, jie taip pratinami. Ten mokytojai ir direktorius kiekvieną vaiką pažįsta vardais. Jiems rūpi ne tik pažymiai, bet ir kaip vaikai apsirengę, ar tvarkingi. Esu susidūrusi su dideliu antisemitizmu Vilniuje. Išsilavinę žmonės klausė: „Kaip tu leidi vaiką į žydų mokyklą, juk jis lietuvis?“ Bet mano pasirinkimas toks, kiti tėvai renkasi kitokios pakraipos gimnazijas. Aš pati esu auklėta gana konservatyviai, ir pagal savo patirtį galvoju, kol vaikas nėra susiformavęs, geriau truputėlį jį nukreipti, o vėliau jis pats galės apsilipdyti visokiausiomis spalvomis, pažiūromis. Žydai labai rimtai žiūri į mokslą. Manau, kad susipažinimas su kita kultūra vaikui yra naudingas. Hebrajų ir rusų kalba – gera mankšta smegenims. Vaikai daug dirba, ir tai man labai patinka.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“