Baimė, nerimas, pasimetimas – tai tik keli jausmai, kuriuos gali išgyventi apie nėštumą sužinojusi moteris. O jei ji pastoja būdama itin jauno amžiaus – tokios emocijos gali tik dar labiau sustiprėti.
Su dviem specialistėmis kalbamės apie tai, kaip jauna mergina, sužinojusi, kad laukiasi, gali padėti sau, taip pat – ką dėl jos gali padaryti aplinkiniai. Savo mintimis ir patirtimis dalinasi vaikų ir paauglių psichologė, psichoterapeutė kandidatė Milda Kielė bei vaikų ir paauglių psichoterapeutė Lina Kazlauskienė.
Įsivaizduokime, kad jauna mergina sužinojo, kad laukiasi. Kokios mintys ir jausmai dažniausiai gali kilti tokioje situacijoje?
LINA: Jauna mergina, sužinojusi, jog laukiasi, gali sureaguoti labai skirtingai. Pirmiausia ji gali pasimesti ar išsigąsti. Dažnai iškyla daug klausimų – ar man pavyks išnešioti ir pagimdyti kūdikį? Ar būsiu gera mama ir mokėsiu auginti vaiką? Jaunos merginos, dar tik pačios pradėdamos kurti savo savarankišką gyvenimą, dažnai mąsto, jog nėštumas gali „sustabdyti“ jų gyvenimą, jos turės atsisakyti daug įprastų kasdienių dalykų. Ir nors nėštumas yra svarbus gyvenimo įvykis, kurio metu vyksta svarbūs pokyčiai moters kūne, psichikoje, bendrai gyvenime, jam galima pasiruošti.
Kaip galima tai padaryti, kad tai keltų kuo mažiau nerimo?
LINA: Svarbiausia, jog jauna mergina su šia žinia neliktų viena. Yra posakis, jog vaikui užauginti reikia viso kaimo. Šiandien gyvename pakankamai atskirai, todėl jaunai mamai būtų svarbu rasti panašaus amžiaus besilaukiančių mamų savitarpio pagalbos grupių. Jose galima dalintis savo patirtimis, savijauta, besikeičiančiu kūnu, pajusti bendrumą, patyrimų panašumą su kitomis mamomis. Tada ir ateina suvokimas, jog esi ne viena šiame svarbiame gyvenimo etape.
Taip pat labai svarbus momentas yra vizitas pas gydytoją, kuris prižiūrės būsimą jauną mamą viso nėštumo metu. Tuo laikotarpiu kyla daug įvairiausių klausimų – juk viskas nauja, nepatirta ir nežinoma. Todėl empatiško gydytojo vaidmuo labai svarbus jaunos būsimos mamos palydėjime iki gimdymo ir po jo.
Paminėjote besilaukiančių mamų savitarpio pagalbos grupes. Kokius dar pagalbos sau būdus būtų naudinga žinoti?
LINA: Jeigu jauna mergina augo aplinkoje, kurioje stokojo šiltų santykių su savo pačios tėvais, galbūt augo socialinės rizikos šeimoje, atsiranda didesnis pagalbos poreikis. Tokiai jaunai būsimai mamai reikėtų ne tik gydytojo, mamų grupės, bet ir, pavyzdžiui, savanorio pagalbos. Tokios programos kaip „Drauge“ gali būti puiki vieta ir erdvė gauti reikiamą pagalbą.
Pokalbis su tave galinčiu išgirsti ir suprasti žmogumi nuramina, suteikia palaikymo sunkesniais etapais, kai atrodo jog nesugebėsi būti pakankamai gera mama ar savo motinystėje atkartosi skaudžius emocinius patyrimus iš savo ankstyvųjų santykių su tėvais/globėjais. Dažnai tokioms jaunoms merginoms prireikia daugiau globos, rūpesčio. Pavyzdžiui, primenant apie rizikingą elgesį nėštumo metu, apie būtinus vizitus pas gydytojus, ar patarimus įsigijant reikalingiausius daiktus kūdikio priežiūrai.
Kitas sunkus etapas laukia jau pagimdžius kūdikį. Ką svarbu žinoti tada?
LINA: Dažnai gimus kūdikiui, aplinka pamiršta pasirūpinti kūdikio mama. Jaunos mamos pasineria į motinystę, pamiršta save. Visas dėmesys tarsi atitenka kūdikiui, bet kartais pamirštama paklausti/pastebėti, o kaip jaučiasi pati mama.
Todėl, gimus kūdikiui, jaunai mamai svarbu ir toliau gauti emocinį palaikymą, pagalbą. Pokalbis mamų grupėje ar su savanoriu leistų sumažinti įtampą, nerimą, leistų pailsėti. Taip pat primintų, kaip svarbu pasirūpinti ne tik kūdikiu, bet ir savimi, padrąsintų prireikus prašyti pagalbos iš artimųjų ir/ar savanorių.
Kalbame apie tai, kad po vaiko gimimo mama pamiršta pasirūpinti savimi, mažesnį dėmesį jai skiria ir aplinka. Ką vis tik galėtų padaryti artimieji, draugai, kad palengvintų tą laiką?
MILDA: Būdų padėti yra labai daug – nuo fizinės pagalbos iki emocinės. Fizinė pagalba būtų atvežti šilto maisto, geriausia – kad užtektų ir kitai dienai. Išleisti mamą pabūti duše ar paimti vaikutį, pamigdyti jį lauke, vežime, ir leisti mamai pailsėti namuose.
Tapti mama yra labai stipri patirtis, stipri transformacija iš gyvenimo, kai turi rūpintis tik savimi, į gyvenimą, kai nuo tavęs visiškai priklauso kitas žmogus. Todėl atlaikyti tokį intensyvų buvimą gali būti nelengva. Tad kartais labai didelė pagalba yra tiesiog paimti vaikutį ir atlaisvinti mamai rankas. Mano draugė įnešė tradiciją – gimus vaikeliui atvežti tai šeimai pagamintus pietus. Labai malonu! Taigi: maistas, miegas, laikas vien sau – tikrai labai reikalingi dalykai.
Kita svarbi dalis – emocinė parama. Paklausti, kaip mama jaučiasi, priimti visus jausmus. Nuovargis, pokytis, hormoniniai svyravimai – visa tai veikia. O supratimas padeda atlaikyti tuos sunkumus. Taigi, klauskite, kaip mama gyvena, klausykite, priimkite visus jausmus ir pasiūlykite savo visapusę paramą.
Jei pagalbos ir palaikymo iš artimųjų ir draugų gauti nepavyksta, ką būtų galima daryti tada?
MILDA: Čia norėčiau paminėti keletą dalykų. Kartais atrodo, kad tos pagalbos šalia nėra, atrodo, kad kiti pasmerks, nuteis ar nepriims ir tai labai sustabdo nuo pagalbos kreipimosi. Nors dažniausiai pagalbos prašymai būna išgirsti.
Vis dėlto, jeigu tikrai nutiko taip, kad tos pagalbos buvo kreiptasi ir atsisakyta ją suteikti, tuomet yra įvairių krizių centrų, kurie gali padėti daiktais ar psichologine pagalba, suteikti gyvenamąją vietą, jei tam yra poreikis. Pavyzdžiui, Vilniuje yra Vilniaus miesto krizių centras, taip pat Krizinio nėštumo centras. Labai svarbu žinoti, kad yra įvairios pagalbos! Taip pat manau, kad labai svarbi pagalba yra programa „Drauge“. Tai patikima draugystė, dovanojanti palaikymą, paramą ir supratimą.
Milda, jūs kaip psichologė krizių centruose esate bendravusi su jaunomis mamomis. Kokias istorijas ten matėte?
MILDA: Man teko dirbti specifiniame skyriuje, kuriame buvo nepilnametės mamos. Didžioji jų dalis buvo iš globos namų (nereiškia, kad tik globos namuose augančios merginos pastoja ir pasirenka gimdyti. Tačiau augančios šeimose dažniausiai jose ir lieka). Taigi jos, pasirinkdamos tapti mamomis, tuo pačiu pasirinkdavo tarsi ir netekti visko, ką turėjo iki tol – nes joms tekdavo pakeisti namus, miestą, mokyklą, palikti savo draugus.
Tai yra neįtikėtinai sunkus sprendimas tokiame jauname amžiuje – palikti viską dėl vaikelio. Skausmingi procesai būdavo ir per teismus įrodinėti tėvystę, teistis dėl vaiko alimentų. Tos merginos pačios stokodavo patirties, ką reiškia būti mylima ir priimta, o vis dėlto ieškodavo būdų, kaip mylėti savo kūdikius. Taip pat jos tęsdavo mokslus vidurinėse ar profesinėse mokyklose. Kiekviena istorija yra unikali.
Pamenu, kad prieš išeinant iš darbo toje įstaigoje, vienai merginai parašiau žinutę, jog ji labai išgražėjo tapusi mama, kad jos meilė savo vaikui ją labai nuskaidrino. Parašiau tai nuoširdžiai, nes taip mačiau. Po kelių metų ji man parašė, kad kai jai būna sunku su vaiku, ji grįžta ir vėl perskaito mano žinutę ir tai padeda jai atlaikyti sunkumus. Esu dėkinga jai, jog ji man parašė apie tai. Juk tai toks gražus įrodymas, kad palaikymo žodžiai veikia!
Ačiū jums abiem už pokalbį.
Jei esate mama ar tėtis ir šiuo metu išgyvenate sudėtingą gyvenimo etapą – nelikite vieni. Per mažų sunkumų nebūna, todėl kviečiame nebijoti ir ieškoti pagalbos: https://programadrauge.lt/kreipkis-pagalbos/
