Pirmą vaiką gimdančių lietuvių amžius 2001-aisiais buvo 26,8 m., 2007-aisiais – 27,8 m., 2012-aisiais – jau 29 metai, dabar – beveik 30. Žinant, kad vaisingas laikotarpis gana trumpas, šeimos turi gerai apgalvoti, koks skirtumas tarp vaikų geriausias, kad „spėtų“ susilaukti visų planuotų vaikų.
Konsultuoja akušerė ginekologė Olga Bogdanovienė
Koks moters amžius „auksinis“, kalbant apie reprodukciją?
Medicina dabar taktiška ir nebruka žmonėms jokių standartų. Mes sakome – jeigu moteris pastojo, vadinasi, ji yra jauna. Ir pasakyti moteriai, kad ji privalomai turi savo vaikus pagimdyti „nuo–iki“, būtų neetiška. Medicininiu požiūriu „auksiniai metai“ gimdyti yra nuo 20 iki 30 metų, jei kalbame apie pirmąjį vaikutį. Visi žinome, kad nuo 35 metų nėščia moteris jau siunčiama konsultuotis į genetikos centrą. Tai amžius, nuo kurio sparčiai didėja genetinių ligų rizika. Žinoma, tai teorinės nuostatos, o praktikoje gyvenimas eina savo vaga – moterys atidėlioja „debiutą“ iki 29–30 metų. Žiūrint į pasaulinę statistiką, esame vėlai gimdančių tauta, nes Afrikos ir Azijos moterys iki 30 metų jau būna spėjusios pagimdyti visus savo vaikus, o 35 metų tampa močiutėmis. Ten nieko nestebina ir 15 metų pirmakartė. Tos anksti gimdančių šalių moterys taip pakreipia pasaulinę statistiką, kad net 1/8 pasaulio žmonių gimsta 15–19 metų mamoms. Taigi, žiūrint į pasaulio gimstamumo statistiką,, tai daugiausiai gimdo nepilnametės… Vakarų tendencija vėlinti gimdymą pasaulinę statistiką mažai pakoreguoja. Mes tokių tradicijų perimti ir iki 20 metų pastoti neskatiname, nes moteris iki 20 metų dar auga, jos organizmo sistemos formuojasi, bręsta. Be to, ir dvasiškai, emociškai ne kiekviena tokio amžiaus būna subrendusi būti mama.
Statistika skelbia, kad lietuvės pirmą vaiką gimdo vis vėliau (2012 metų duomenimis – 29 metų). Vadinasi, labai nusivėlino ir paskutinio vaiko gimimas?
Savo praktikoje matome, kaip stipriai moterų gimdymo amžius (pirmo vaiko) priklauso nuo išsilavinimo, mentaliteto. Jeigu moterys nesiekia aukštojo mokslo, karjeros, tai dažniausiai gimdo jaunos, apie 20 metų. Pakalbėjus paaiškėja, kad ir mama gimdė 20-ies, ir močiutė. Tokiose šeimose 40-metės jau turi anūkų, 60-metės proanūkių. Kita grupė, vadinamosios karjeros moterys, vėlina pirmąjį gimdymą iki 30 ir daugiau metų.
Jos močiutėmis taps sulaukusios 70-ies. O viduriuko kaip ir nėra.
Koks laikas tarp gimdymų geriausias, ginekologų akimis?
Norėtume, kad tarp gimdymų būtų nors 2 metų pertrauka, o dar geriau – 3–5 metai. Kodėl? Pirmiausia kyla mintis apie moters sveikatą, jos organizmo atsigavimą, atsistatymą, bet nereikia pamiršti ir vaikučio. Didesnis nei 2 metų skirtumas tarp vaikų naudingas ir kūdikiui, nes mama gali ilgiau žindyti, būti su juo kartu, o toks artimas mamos ir kūdikio ryšys apsaugo nuo įvairių ligų. Jeigu mama pastoja žindydama, ji dažniausiai turi žindymą nutraukti, o tai nuskriaudžia jos mažylį. Kartais skirtumą tarp vaikų pakoreguoja mamos ligos, atsiradusios nėštumo metu. Tada siūlome pirma išsigydyti, sustiprėti, o tik tada vėl pastoti.
Visi šie pamąstymai nieko verti, kol nematai pačios moters. Kai kurios yra tokios stiprios, sveikos, energingos, kad joms kasmet gimdyti yra vieni niekai. O kita turės mažiau energijos, jai reikės daug ilgesnės pertraukos tarp vaikų.
Ką ginekologai mano apie dabar populiarią tendenciją gimdyti pametinukus?
Tikrų pametinukų, kurie gimtų lygiai 12 mėnesių skirtumu, labai nedaug. Tendenciją nedaryti ilgų pertraukų tarp gimdymų pastebime, bet vis tiek dažniausiai išeina apie 2 metai. Juk pagimdžiusi moteris dar kurį laiką negyvena lytinio gyvenimo, paskui nuo nėštumo apsaugo žindymas, tada ir pats nėštumas užtrunka 9 mėnesius. Net jeigu šeimos ir būna susiplanavusios pastoti kuo greičiau, juk ne visada iškart pavyksta. Jeigu jau taip atsitiko, kad mama žindydama pastojo, nesitikėjo, dar neplanavo, mes skatiname gimdyti ir sveikiname. Tačiau specialiai planuoti pametinukų nesiūlome, nes norisi, kad moteris pastotų pailsėjusi, atsigavusi. Racionalus patarimas – išmaitinti kūdikį savo pienu, tada nustojus žindyti pailsėti, o tada pastoti.
Tačiau dar kartą pabrėžiu – mes, medikai, galime tik patarti, o sprendimus priima šeima.
Kiek apskritai vaikų pajėgus išnešioti, pagimdyti ir išmaitinti savo pienu moters kūnas?
Jeigu skaičiuotume tik matematiškai, tai nuo 15 iki 45 metų moteris gali pagimdyti apie 15–20 vaikų. Jeigu moteriai lengvai seksis pastoti, ji gali išnešioti ir pagimdyti gal net 30 vaikų, tačiau, kuo taps ta moteris? Ji kasmet silps, gimdys vis silpnesnius vaikus. Galų gale tokia moteris taps luoše, nes neištvers jos imunitetas, stuburas, vidaus organai.
Ne taip seniai besivystančiose šalyse vidutinis vaikų skaičius šeimoje buvo 9–12. 1994 m. Kaire vyko pasaulinė gyventojų ir plėtros konferencija, joje tarptautinė bendruomenė susitarė didinti finansavimą, skirtą besivystančių valstybių reprodukcinės sveikatos priežiūrai. Po konferencijos praėjo 20 metų, ir matyti gana geri rezultatai –dabar vidutinis vaikų skaičius besivystančiose šalyse yra 6–8.
Yra terminai – jauna pirmakartė, sena pirmakartė, sena trečiakartė ir pan. Koks statusas medikams pats mieliausias, nes su tokia moterimi bus mažiausiai problemų?
Mums visos mielos! Lietuvių kalboje terminas „sena pirmakartė“ skamba grubiai ir net įžeidžiamai, todėl mes rašome lotyniškai – prima para reterdata. Pasikartosiu, kad kol moteris pastojo, tol jauna. Jeigu klausiate, tai jauna pirmakarte laikome moterį iki 18 metų, sena pirmakarte – moterį virš 35 metų, o sena antrakarte ar trečiakarte – visas, kurios pastojo virš 40. Kiekvienas tas statusas turi savo pliusų ir minusų. „Jaunos“ yra sveikesnės ir stipresnės, bet emociškai jautresnės, o „senos“ gal jau turi daugiau ligų, bet yra brandesnio mąstymo, išmintingesnės. Labiausiai medikai laukia moters, kuri pastojo planuotai ir yra laiminga.
Kaip amžiaus skirtumą tarp vaikų koreguoja cezario operacijos? Kiek metų po pirmo cezario siūloma laukti nepastojant? Kodėl?
Pirmiausia reikia paminėti, kad cezario operacijų skaičius taip išaugo, kad buvo pasiektas epidemijos mastas. PSO rekomenduoja, kad cezario operacijų būtų 10–15 proc. visų gimdymų. 1990 metais Lietuvoje taip ir buvo – cezario operacijos sudarė 14 proc. visų gimdymų. Užtat 2012 metais buvo pasiektas rekordas – net 26,4 proc. gimdymų būdavo cezario operacijos. Pagalvokite – kas ketvirta moteris buvo operuojama! Jau kelinti metai labai daug dirbama su medikais, moterimis, diskutuojama net Seime, kad kiekviena cezario operacija būtų pagrįsta. Mūsų šalyje nėra priežasties daryti moteriai cezarį dėl to, kad ji bijo gimdyti (daugelyje šalių tokia indikacija yra). Pavyko sumažinti procentą iki 20, dabar naujas uždavinys – kad liktų tik 18 proc. cezario operacijų.
Dabar nebėra reglamento, kiek laiko po cezario operacijos negalima pastoti, moteris gali gimdyti kad ir po metų. Nes per tiek laiko gimdos randas sugyja. Tačiau auksiniu standartu laikomas 3 metų skirtumas tarp cezarių. Daug kas priklauso nuo to, kaip gijo randas, ar nepūliavo, todėl būtų idealu, jei moteris, kuriai darytas cezaris, prieš pastodama ateitų pasikonsultuoti.
Kiek procentų moterų po cezario paskui pagimdo natūraliai?
Statistikos nėra. Svarbiausia – dėl ko darytas cezaris. Jeigu tiesiog tuo metu nesusiklostė akušerinė situacija, bet moteris būtų galėjusi pagimdyti pati, tai antrą kartą niekas jai nedraudžia bandyti gimdyti natūraliai. Tačiau jei cezaris darytas dėl moters ligų ar anatominio negalėjimo pagimdyti, tai ir antrą kartą bus daromas cezaris.
Ar yra bent teorinė galimybė po dviejų cezario operacijų trečiąjį vaiką pagimdyti natūraliai?
Teorinė galimybė yra, tačiau gydytojai labai nenoriai prisiimtų atsakomybę. Dažniausiai taip nutinka tada, kai moteris atvyksta į stacionarą, kai gimdos kaklelis visiškai atsidaręs, ir operuoti jau nėra kada.
Kiek cezario operacijų šiais laikais leidžiama daryti?
Ir vėl – jokių draudimų nebeliko. Daromas ir ketvirtas, ir penktas cezariai. Tačiau kuo „tolesnis“ cezaris, tuo randas „silpnesnis“, daugiau rizikos.
Medikai apskritai atidžiau stebi moteris, kurios pastoja 4 kartą, nes nuo ketvirto vaiko didėja įvairios akušerinės rizikos, kad ir kraujavimo. Kai pas ginekologą ateina nėščioji, kuri laukiasi jau ketvirtą kartą, jai būtinai atliekame kraujo krešumo tyrimus.
Kokios kontraceptinės priemonės patariamos, jei pora nusprendė dėl ilgesnio tarpo tarp vaikų, tarkime – 3, 5, 7 metų?
Jeigu šeima nusprendžia dėl kelių metų pertraukos tarp vaikų, idealiausia – ilgalaikė hormoninė sistema, vadinamoji hormoninė spiralė. Anksčiau moterims galėjome patarti tik 5 metus veikiančią gimdos spiralę, dabar atsirado trumpiau – 3 metus – veikianti dar švelnesnė ir mažesnė hormoninė minispiralė, kurią gali naudoti ir negimdžiusios moterys. Minispiralę rekomenduojame ir toms, kurioms atliktas cezario pjūvis, nes jų gimdos kaklelis – kaip negimdžiusių. Tai gera alternatyva moterims, planuojančioms kitą vaikelį po 1–3 metų.
Kaip greitai atsistato vaisingumas po hormoninių spiralių, tablečių?
Vaisingumas atsistato iškart. Žinoma, pirmą ciklą gimdos gleivinė dar būna plona, bet antrą ciklą jau galima pastoti. O kad ilgai vartojus kontraceptines priemones, paskui sunkiau pastojama – netiesa ir mitas.Net atvirkščiai. Mes skiriame kontraceptinių tablečių moterims, kurioms nepasiseka pastoti. Po 3–6 mėnesių, pavartojusios kontraceptines tabletes moterys, daug lengviau pastoja, nes būna audringesnės ovuliacijos.
Moterys, kurios sako, kad po kontraceptikų vartojimo ilgai nepastojo, matyt labai ilgai juos vartojo, sulaukė kokių 38–39 metų, o tada nutraukė ir tikėjosi iškart pastoti, tačiau jau buvo sumažėjęs natūralus vaisingumas.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
