Kada geriausia gimdyti vaikus – dvidešimties, trisdešimties ar keturiasdešimties? Moterys, kurios gimdė labai jaunos ir jau vyresniame amžiuje, sako, kad patirtys labai skiriasi. Šįkart pakalbėsime apie tai, kaip motinystės jausmas atsiranda, auga ir subręsta.
Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė
Motinystės ir tėvystės instinktus paveldime iš savo protėvių. Nėra nė vienos moters, neturinčios šio instinkto, tačiau visoms jis gali pasireikšti labai skirtingai dėl įvairių priežasčių.
Tiek motinystės, tiek ir tėvystės instinktai visų pirma – tai savęs išsaugojimo instinktai, nors, pagal savo turinį, jie yra altruistiniai (turint omenyje pasiaukojimą ir nesavanaudiškumą).
Mokslininkų manymu, visi mūsų instinktai šiais laikais labai prislopinti – juk seniai jau ne gamta lemia mūsų sprendimus ir poelgius. Viskas korektiška, viskas pagal visuomenės nuomonę, o šioji gali teisti motinas, šaltai besielgiančias su savo vaikais, o gali ir rasti tūkstančius pateisinimų toms moterims, kurios jais nesidomi. Kažkada žemesniųjų sluoksnių moteris kalbėdavo: „Dievas davė, Dievas atėmė“ ir nelabai liūdėjo dėl vieno iš gausybės savo vaikų netekties. Aukštuomenės damos jų išvis neaugino – išsiųsdavo žindyvėms ir dėl to nejautė nė mažiausio sąžinės graužimo.
XVIII amžiuje civilizuotą pasaulį pakerėjo humanizmo idėjos, kurios išaukštino motinystę ir tapo madinga būti gera mama. Aukštuomenės moterys puolė pačios maitinti savo naujagimius – visuomenės nuomonė sustiprino jų motinišką instinktą.
O šiomis dienomis? Jei moteris iškart pagimdžiusi išskuba į darbą, palikusi naujagimį auklėms, manome, kad ji neturi motinystės instinkto. Iš tikrųjų viskas priešingai. Instinktą tokia dalykiška mama tikrai turi, tik jis prislopintas visuomenės įtakos. O štai perekšlei, kuri rūpinasi savo vaiku iki pat jo žilos galvos, motinystės instinktas kaip tik neveikia – juk ji turėjo paaugusį vaiką paleisti į laisvę, kaip kad daro gyvūnai.
Tad kaip atrodo „teisinga“ XXI amžiaus mama? Ir ar galima prabudinti snaudžiantį motinystės instinktą?
Jei motinystės instinktą galima prislopinti, vadinasi, galima ir pastiprinti. Moteris, kurioje prabudęs motinystės instinktas, mėnesius ir metus, skirtus savo vaikams, laiko pačiais laimingiausiais savo gyvenime. Tik viena pastaba: kuo anksčiau jis bus pradėtas formuoti, tuo stipresnis bus.
Apie motinystės instinktą galima spręsti jau vaikystėje pagal tai, kaip mergaitė žaidžia, ar vaizduoja ji motiną, ar „auklėja“ savo lėles ir pan. Toliau – kaip rūpinasi jaunesniais broliais ar seserimis. Mergaitės, kurių išsivystęs motinystės instinktas, labai atsargios kurdamos seksualinius kontaktus ir anksti nepradeda lytinio gyvenimo.
Ar subrendęs motinystės instinktas, parodo meilė vaikams, paremta konkrečiu noru, konkrečia nuostata ir orientacija turėti vaikų. O jei nėra noro turėti vaikų, visi kiti veiksniai gali „neveikti“, t.y. neįjungti motinystės instinkto. Pastebėta, kad vaikų, turinčių brolių ar seserų, tėvystės instinktas jiems subrendus buvo labiau išreikštas. Vaikų skaičius šeimoje dažnai priklauso nuo išreikšto tėvystės instinkto, nors apie tai ir nepriimta kalbėti.
Tačiau motinystės instinktas yra svarbiausias mūsų gyvenime ir nukreiptas palikuonis išnešioti bei rūpintis jais. Tėvo instinktas mažiau patvarus, daugiau seksualiai veikiamas ir orientuotas į motinos ir palikuonių apsaugą.
Motiniški jausmai ne visada gimsta per pirmąjį nėštumą, ypač jei jis neplanuotas. Gerai, jei daugiau patyrusios damos įtraukia būsimąją mamą į savotišką moterišką klubą. Klausydamasi pasakojimų, kaip kitos moterys nešiojo, gimdė ir augino savo mažylius, nėščioji ima justi viso to, kas vyksta, reikšmingumą.
Pati gamta padeda nusiteikti motinystei: vaisiaus judesiai, visi fiziologiniai pokyčiai būsimos mamos organizme keičia jos nuotaiką. Ji ima sapnuoti vaiką, apie jį galvoja, bando įsivaizduoti, kaip jis atrodys, kalbasi su juo – ir ima jį mylėti.
Pagimdžiusiai moteriai reikia iš karto duoti pamaitinti mažylį, paliesti jį, pajusti savo kūnu, įkvėpti jo kvapo. Juk jei nematai vaiko, ir nejauti jam prieraišumo. Specialistai, tiriantys gyvūnų elgesį, sako, kad net avis, jei jai neduodama aplaižyti ką tik gimusio ėriuko, nustoja juo domėtis. Štai jis – instinkto prabudimas: paliesti, įkvėpti, priglausti… Viskas – mano, myliu!
Motinystės instinktas ir pojūtis gali būti liguistai išreikštas iki vadinamosios „motinystės neurozės“ laipsnio, kai motina negali rasti nė minutės ramybės, sudirgusi, nekantri. Jai nuolat atrodo, jog su vaiku būtinai turi kas nors atsitikti, ji neatitraukia nuo jo akių, pedantiškai laikosi miegojimo ir maitinimo režimo. Tai dažniausiai atsitinka po pirmojo gimdymo ir priklauso nuo patyrimo stokos, siejasi su maksimalistiniu noru padaryti viską kaip galima geriau, pasižymi padidėjusiu atsakingumo jausmu. Šiuo atveju nukenčia vaiko psichinė būsena, jam vystosi nerimas.
Kitas motinystės instinkto variantas – tai energinga darbinė veikla. Yra nemažai žymių žmonių, kurių pasišventimas savo darbo veiklai atėmė galimybę sukurti šeimą. Maitinant krūtimi, kasdien prižiūrint mažylį, rūpinantis juo ir teikiant pagalbą, motinystės instinktas vis labiau tampa motinystės pojūčiu. Tai ne paprastas procesas. Kartais motinystės instinktas greitai užgęsta taip ir neišsivystęs į motinystės pojūtį. Pavyzdžiui, motinoms, pagimdžiusioms greičiau dėl pareigos jausmo, negu iš meilės vaikui ar didelio noro turėti vaikų. Arba motinoms, ypač užsiėmusioms darbo ar kitokia veikla, nerodančioms jausmų, besivadovaujančioms daugiau protu, taupioms ir kritiškoms, linkusioms būti lyderėmis. Visos minėtos charakteristikos stipriai blokuoja natūralų, harmoningą motinystės jausmo vystymąsi.
Daugelio nesėkmių priežastis yra ta, jog visuomenėje nėra aiškiai susiformavusi motinystės pareigos samprata. Kova už vyrų ir moterų lygias teises, feminizmo populiarėjimas iškraipo tikrąją motinystės sampratos suvokimą. Neabejojama, jog vyrų ir moterų teisės turi būti lygios, tačiau lyčių paskirties ignoruoti nevalia. Todėl motinystės instinktas šiais laikais prarado savo vertę. Ir ne todėl, kad moterys mažai gimdo, o dėl to, kad dalis motinų nesirūpina jau esamais vaikais, palikdamos juos augti gatvėje arba net pagimdžiusios juos žudo. Rusų psichologai atliko tyrimus gimdymo namuose: juos domino motinos, kurios atsisakė savo vaikų. Daugiausia tai buvo moterys be visuomenės apsaugos: be nuolatinio darbo ir gyvenamosios vietos, be vyro ir išsilavinimo. Tarp šių nelaimėlių buvo ir tokių, kurios iki pat paskutinių nėštumo mėnesių nesuvokė, kad yra nėščios. Jų motinystės instinktas taip prislopo, kad jos nekreipė dėmesio nei į savo figūrą, nė nejuto vaisiaus judesių… Mokslininkai šį fenomeną aiškina šiurkščia psichologine apsauga. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt šios moterys kitaip būtų pasielgusios su savo vaikais.
Taigi, kai mergina, susirūpinusi mokslais, romanais, darbu, staiga suvokia, kad nori vaiko, dar nebūtinai reiškia, kad jai pabudo motinystės instinktas. Galbūt instinktas, o galbūt ir visuomenės nuomonės įtaka: mamos verkšlenimai, kad jiedu su tėčiu laukia nesulaukia anūkėlių, draugių, jau susilaukusių vaikų, pavyzdys.
Kitas kraštutinumas, kai kartais motinystės instinktas toliau nesivysto tik todėl, kad jis stipriai, tačiau vienpusiškai išsivystęs tėvams. Tokios moterys paprastai lieka neištekėjusios. Jos niekuomet netaps subrendusiomis moterimis, tuo labiau –motinomis, nes jos visam laikui lieka savo motinoms dukterimis. Bet koks pavojus netekti suaugusios dukters, jei ji ištekės, yra nepakeliama našta motinai ir pasireiškia vienatvės baime, paramos netekimu.
Tyrimų duomenimis, kai kuriose išsivysčiusiose šalyse net iki 45 proc. vaikų gimsta nelaukiami. Tai reiškia, kad beveik kas antras vaikas savo pasąmonėje jaučia pasaulio, nenorinčio pripažinti jo egzistavimo, priešiškumą. Jeigu nepalankios aplinkybės ir toliau vyrauja „netyčiuko“ gyvenime, ilgainiui tai gali virsti žmogaus depresija arba net atvira agresija. Neigiamo prado pasekmė yra bauginanti – tai neapykanta vienas kitam, pavydas, žiaurumas, pereinantis į sadizmą, prievartavimas, alkoholizmas ir t.t.
PIRMAS IR PASKUTINIS TRAUKINO VAGONAI
Pasakoja Inga, turinti du sūnus – Lauryną ir Kiprą, tarp kurių 23 metų skirtumas:
Kai nepažįstamiems žmonėms parodau Kiprą, o po to paminiu, kad turiu ir kitą sūnų, dažnai sulaukiu klausimo – kiek antrajam metukų? Tuomet visi labai nustemba, kai išgirsta, kad tarp vaikų – 23 metų skirtumas. Na, o man, žinoma, labai malonu, kad mane laiko labai jauna ir galinčia turėti du mažiukus vaikus. O jei rimtai – manau, kad savo vaikus sudėjau į pirmą ir paskutinį gyvenimo traukinio vagonus. Kai gimė Laurynas, buvau vos aštuoniolikos, o Kipro susilaukiau jau būdama 41. Mano vaikai, deja, iš skirtingų santuokų, bet tai netrukdo jiems būti broliais ir draugais.
Kai esi jauna mama, viskas atrodo lengvai išsprendžiama, bet vis dar tikiesi didelės tėvų, giminaičių ir šiaip aplinkinių pagalbos. Ir, žinoma, ją gauni. Tai natūralus poreikis, o artimieji užpildo gyvenimo patirties spragas. Pirmąjį sūnų labai padėjo auginti mano mama, kuri buvo geriausia „motinystės mokyklėlė“. Tiksliau, ji daug ką patardavo praktiniais klausimais. Vaiko auklėjimu labai griežtai buvau linkusi rūpintis pati. Iš emocinės pusės būti jauna mama, kurios amžiaus skirtumas su vaiku yra mažas – didelė vertybė. Pirmiausia dėl lengvesnio savitarpio supratimo, nedidelio atotrūkio nuo savo vaikystės. Tuomet dar gerai atsiminiau savo tėvų darytas klaidas ir stengiausi jų nekartoti auklėdama savo vaikus. Nors, žiūrint iš dabarties perspektyvos, kartais ir tėvų „klaidos“ nebeatrodo tokios rimtos ir anuometiniai supratimai atrodo naivoki. Tačiau mažas amžiaus skirtumas yra vienas didžiausių ankstyvos motinystės pliusų.
Brandi mama… Tai svajonių išsipildymo laikas. Mano atveju tai ir didelė Dievo malonė. Jei jau Dievas duoda tau patirti vėlyvos motinystės jausmą, tai tu visada turi naują šansą kitaip pažvelgti į save, į savo susiformavusias vertybes. Augindama antrąjį sūnų, išsilukštenau tarsi svogūnas – atkrito nereikalingi poreikiai, snobiškumas ir kiti dalykai. Supratau, kad auginti vaiką šiuolaikinėje visuomenėje – didžiulė atsakomybė. Teko ne tik savo gyvenimą, bet ir visuomenę, vertybių skales ir perspektyvas peržiūrėti iš naujo. Nors kantrybe nesiskundžiau ir jaunystėje, vis dėlto dabar jos daugiau. Yra ir kita medalio pusė – su kantrybe ateina ir didesnis atlaidumas. Mane vyras nuolat drausmina, kad per daug leidžiu mažajam lipti man ant galvos ir mane vaikyti. Jaunystėje auklėjau tikrai griežčiau. Gal ir dabar reikėtų, bet… nebegaliu…
Manau, kad motinystės instinktas nepriklauso nuo amžiaus, juk tai – instinktas. Pamenu, kai gimė Laurynas, išėjau pirmą kartą po savaitės po gimdymo iš namų pasivaikščioti. Tenuėjau gal 300 metrų ir… tekina namo – pasiilgau vaiko. Mažiuką irgi myliu be galo, pasiilgstu net po dienos, dviejų, jei tenka išsiskirti. O dar įvertinant mano amžių, dažnai galvoju, kad kol esu šiame pasaulyje, turiu spėti daug ko išmokyti…
Jei manęs kas paklaustų, kada geriausia gimdyti vaikus, gal prajuokinsiu – bet mano variantas tikrai geras! Būdama brandi mama aš atjaunėjau. Ir kūnu, ir siela. Neapsakomas džiaugsmas, persipinantis su mintimi, kad dar daug kas laukia. Sulaukus keturiasdešimties, pradedi suprasti, kad gyvenimas pasuko į nuokalnę. O gimus vaikus, atbunda jausmas, kad viskas priešakyje – planuoji, gyveni, svajoji iš naujo.
Mano abu sūnus nuostabūs. Bendrauja jie puikiai. Laurynas ne tik padėjo užauginti Kiprą pirmaisiais metais, paimdavo iš darželio, rūpindavosi, bet ir visada kartu pažaisdavo. Man labai patinka, kai vyresnėlis bando prajuokinti mažąjį ir pasakoja jam visokias istorijas apie mažiuko mėgstamus personažus. Kol gyvenome visi kartu, jie labai smagiai ir kovodavo, ir bėgiodavo po namus, dūkdavo trise su šunimi. Ne kartą ir ramindavau: „Vaikai, tylos!“ Dabar mes gyvename ne Lietuvoje, tad broliai bendrauja kelis mėnesius skaipu. Kai klausausi jų pokalbių, dažnai kvatojuosi ir pati – taip kalbasi, tarsi būtų bendraamžiai, pvz., aptarinėja „transformerių mikroschemas“. Ir sako vienas kitam – brolis broliui yra brolis. Kipras, kalbėdamas apie savo būsimą šeimą, dažnai nupasakoja, kad jo žmona bus tokia kaip brolio draugė… Vienas kraujas, ne kitaip.
Manau, vaikus gimdyti yra gerai bet kada. Juos mums dovanoja Dievas, tokias nuostabias dovanas mes turime priimti visada. Dažnai pagalvoju, kad jaunystėje sudarydama dirbtines kliūtis elgiausi labai neteisingai. Būčiau laiminga, jei turėčiau daugiau vaikų. Dabar tai žinau tikrai. Žinoma, kai gimdžiau pirmąjį, buvo visai kitoks medikų požiūris į gimdymą, bet, manau, viskas gyvenime priklauso ne nuo gydytojų ar knygų autorių, bet nuo asmeninio požiūrio. Esu optimistė ir galbūt todėl, net ir esant sunkioms abiejų gimdymų aplinkybėms, buvau gerų gydytojų rankose, kuriais tikėjau ir kuriuos iki šios dienos miniu geriausiais žodžiais.
ANKSTYVA IR VĖLYVA MOTINYSTĖ – KAIP DIENA IR NAKTIS
Pasakoja Rasa iš Kauno. Tarp vyresnėlės Aušros ir jaunėlės Militos – 20 metų skirtumas.
Ankstyva ir vėlyva motinystė man skiriasi kaip diena ir naktis. Ankstyva motinystė buvo pilna netikrumo, baimės, nežinios, fizinių kančių gimdant ir nuovargio auginant. O vėlyva motinystė suteikė ne tik džiaugsmo. Ji tarsi parodė, koks nuostabus iš tikrųjų turėtų būti kūdikio laukimas, kiek laimės gali suteikti teigiamas nėštumo testas, koks pilnatviškas būna natūralus gimdymas, kokia nuostabi kiekviena kūdikio auginimo akimirka.
Papasakosiu viską iš eilės. Nors savo vyriausią dukrytę Aušrą aš labai myliu ir branginu, tačiau jos atėjimas į šį pasaulį buvo gana sunkus. Pastojau dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Vaikinas prisiimti atsakomybės nenorėjo, likau viena. Iki penkto mėnesio slėpiau nėštumą nuo visų, net nuo mamos, kol vieną dieną ji mane pasisodino pokalbiui. ,,Vaikeli, kaimynai sako, kad tu laukiesi, ar tai gali būti tiesa?“. Tai iš tiesų buvo tiesa, kurią ginekologė tik patvirtino. Tačiau jokių kitų išeičių, kaip tik gimdyti, nebebuvo – nėštumas buvo per didelis, kad būtų svarstoma, ar jį nutraukti. Dvyliktą klasę baigiau vakarinėje mokykloje, nes turėjau gimdyti. Mama tapau būdama 17 metų.
Tuo metu nebuvo jokių nėštumo mokyklėlių, moterų konsultacijoje išklausiau trumpą kursą apie tai, kaip reikės prižiūrėti kūdikį, ir viskas. Nors ir būdama viena, vaikelio laukiau ir tam ruošiausi. Atsimenu, tuo metu buvo deficitas kūdikio drabužėliai, reikėdavo stovėti ilgiausiose eilėse prie šliaužtinukų ar flanelės. Kiekviena nėščioji gaudavo talonų pirkti tiek ir tiek metrų flanelės audinio, tiek ir tiek metrų marlės vystykliukams. Su mama siuvome vystyklėlius, ruošėme kraitelį. Jokių draugių, kurios butų atidavusios išaugtų drabužėlių, neturėjau – buvau pirma, kuri susilaukė vaikelio. Mama numezgė pirmąsias vilnones kojinytes.
Gimdymas buvo nepaprastai sunkus. Gimdžiau tris paras, kol pradėjo dingti vaikelio širdies tonai, o aš pati nebesuvokiau, ar esu dar gyva, ar miriau… Nepaprastai sunkiai, komplikuotai gimė dukrytė. Pirmasis nėštumas įvarė siaubą gimdyti dar kartą. Atrodė, kad dar kartą to nebeištverčiau.
Visada labai norėjau dar vieno vaikelio, bet, kaip sakau, buvo skirta ne man. Iš pradžių norėjau baigti mokslus, vėliau atsirado geras darbas, atsakomybė, o vis dar pagalvodavau, kaip sunkiai gimdžiau pirmąją, buvo likusi baimė.
Prieš kelerius metus sutikau labai gerą žmogų, kuriuo galiu pasitikėti visu 100 procentų, su kuriuo jaučiuosi saugi, esu mylima, gerbiama, todėl dar kartą ryžausi motinystei.
Aišku, svarsčiau: gal jau vėlu, gal nemokėsiu, kaip atrodysiu, stumdama vežimėlį, ką kiti pagalvos? Bet kai pajutau naują gyvybę po širdimi, viskas tapo nereikšminga. Svarbiausia, kad to laukimo ir gimimo laukia du žmonės, kuriuos vėliau vaikutis vadins MAMA ir TĖČIU.
Antras nėštumas buvo planuotas, lauktas. Skaičiau daug literatūros, bendravau su panašaus amžiaus moterimis, kurios laukėsi. Dabar yra daug informacijos, to nebuvo prieš 20 metų. Labai daug drąsos suteikė gydytoja, pas kurią lankiausi. Ramino, sakė kad viskas bus gerai. Nors siuntė pasidaryti genetinius tyrimus dėl vyresnio nei 35 metų amžiaus, tačiau visi rezultatai buvo geri, todėl nusiraminusi laukiau savo vaikelio, ruošiau jam kraitelį. Prisiminusi, kiek prisikentėjau per pirmąjį gimdymą, kartais užliedavo baimės banga, bet kažkas viduje nuramindavo ir sakydavo, kad viskas bus gerai. Antrą dukrytę su visais sąrėmiais pagimdžiau per 3 valandas. Vyras ruošėsi dalyvauti gimdyme, bet dėl automobilių spūsčių net nespėjo atvažiuoti į gimdymo namus. Kai atvažiavo, jau pamatė gimusią dukrytę.
Kai pagalvoju, mano likimas susiklostė keistai – vieną vaiką gimdžiau ,,per anksti“, kitą – ,,per vėlai“. Antrojo nėštumo neslėpiau, darbe kolegos suprato, kad laukiuosi, jau nuo pirmų mėnesių – pasirodo, lipdama laiptais nesąmoningai uždėdavau ranką ant pilvo, tarsi saugočiau jį. Kad laukiauosi antrojo vaikelio po tokio ilgo laiko tarpo, aplinkiniai priėmė tai gana teigiamai. Aišku, buvo tokių, kurie sakė: ,,Kam tas vargas? Jau dukra suaugusi, galite gyventi dėl savęs“. Kiti džiaugėsi ir pavydėjo. Dukra, sužinojusi, kad laukiuosi, iš pradžių manė, kad juokauju. Jai reikėjo laiko suvokti, kad bus nebe viena, kad turės sesutę. Dabar ją labai myli, pabūna su mažąja, o Milita mielai pasilieka su ja, šypsosi, kai šnekina, atpažįsta.
Manau, kad per dvidešimt metų daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Visų pirma, dabar moterys gali pasirengti nėštumui, daug sužinoti, pačios nuspręsti, ko jos nori. Antras labai svarbus dalykas – pasikeitė gydytojų požiūris gimdymo namuose. Man po antrojo gimdymo liko vien gražūs prisiminimai: malonus personalo elgesys, gydytojų ramybė ir pagarba moteriai. Jau nekalbu, kaip skirtingai ruošiau vaikams kraitelį. Dabar visko tiek daug, kad net akys raibsta, gražiausi drabužėliai, įvairiausi kūdikio auginimo reikmenys, kad tik būtų patogiau. Net pieno mišinių dabar daugybė rūšių, jei reikia, gali pasirinkti, kuris kūdikiui tinka labiausiai. Auginant vyresniąją, buvo tik viena rūšis.
Aušrą auginau be sauskelnių, nes jos kainavo brangiai. Todėl kiekvienas rytas prasidėdavo nuo krūvos vystyklų skalbimo. Beje, Aušrytę migdydavau iš pradžių vežimėlyje, paskui – lovytėje šalia savo lovos. O Milita miega su mumis kartu, man nepaprastai gera žiūrėti į ją miegančią, noriu pasidžiaugti kiekviena akimirka, kol ji tokia maža, tokia nuostabi. Augindama vaikelį dabar daugiau pasitikiu savimi, neliko baimės jausmo, ar viską darai gerai.
Kai lauki vaikelio vyresniame amžiuje, tu mąstai kitaip, saugai ir tausoji save, galvoji, ką valgai, ką kalbi, bendrauji su vaiku visą nėštumą, kitaip sakant, nešioji kūdikį su pakylėjimu, tavo veidas švyti, nori eiti ir sakyti, kaip gera, kaip nuostabu nešioti naują gyvybę. Į viską žiūri atsakingiau, apgalvotai. Kadangi jau yra materialus pagrindas po kojomis, gali visiškai atsiduoti motinystei, vaikelio laukimui ir auginimui.
DŽIAUGSMAS VISADA TOKS PAT, KAD IR KIEK METŲ TAU BŪTŲ
Pasakoja Jūratė, 3 vaikų mama. Dukrytė Dovilė jaunesnė už vyriausiąjį brolį 13 metų.
Kai šeimoje augo du sūnūs, mažylės gimimas buvo tarsi saldainis. Visada norėjau trijų vaikų. O dar kažkur skaičiau, kad motinystės instinktas patenkinamas tik tuomet, kai mamai gimsta mergaitė. Iš tiesų taip ir jaučiuosi. Labai gera jausti ir žinoti, kad šalia yra būsima moterytė. Su kokiu malonumu perku jai lėlės, segtukus, sukneles, nors, tiesą sakant, mylimiausi jos žaislai – dėlionės, knygos ir pieštukai. Žinoma, kad mes visi ją labai lepiname, džiaugiamės ir kiekvienas iš mūsų pasiryžęs padėti ir pildyti kiekvieną jos norą. Ir stebukle – tų norų labai nedaug. Gal kai vaikas žino, kad jis gaus, ko tik nori, ima norėti protingai? Bent jau niekada nepuola parduotuvėje ant grindų, o Kalėdų Senelio teprašoma flomasterių.
Kartais man atrodo, kad ji mums visiems labai padeda nepasimesti rūpesčiuose. Tas nuolatinis džiaugsmas – ji ne vaikšto, o šokinėja, strakalioja, visi jos stiprūs apsikabinimai, vaikiški samprotavimai mums, tėvams, teikia daug laimės. Ką jau ten slėpti, kai pirmą kartą mėnesio vaikas miegodamas nusišypsojo, tėtis taip išsišiepė, jog plyšo lūpa. Tikriausiai nereikia nė pasakoti, kaip tėčiai myli savo mergaites.
Dabar Dovilė lanko darželį, su kokiu malonumu einu jos pasiimti. Visada apima jausmas, lyg eičiau į kokią stebuklingą fėjų parduotuvėlę – įtempčiausios darbo dienos lyg nebūta. Ir kaip malonu žinoti, kad tu vėl lankaisi vaikų darželyje, o į šventes ir rytmečius, kur mažoji turi nors ir menkiausią vaidmenį, susirenka visa šeima, su visais seneliais. Galų gale tam laiko ir noro turime visi.
Kartais pagaunu save mąstančią, kad darželio privalumus išgyvenu ne tik dabar. Tai patirta ir prieš septyniolika ir keturiolika metų, auginant pirmuosius berniukus. Amžius tų jausmų nepakeitė. Žinoma, buitis kur kas lengvesnė dabar. Ir svarbiausia – dabar močiutės ne uolios ir nepakeičiamos darbuotojos, kokios buvo, kai augo vyresnėliai. Dabar jos – močiutės-senjorės, kurios randa laiko mažajai tiek, kiek ši ar mes pageidaujame. Taigi turėčiau pripažinti, kad dabar viskas daug paprasčiau, lengviau, tik džiaugsmas auginant vaikus tas pats. Tiesa, šį kartą auga tarsi vienas vaikas tarp keturių suaugusiųjų.
Kita vertus, mažoji į šeimą atnešė daug gerų dalykų. Visi žinome, kokie dygliuoti būna paaugliai – mano berniukai kaip tik tą laiką ir išgyvena.
Paauglystėje vaikai tarsi atitolsta nuo tėvų, juk nebėgsi savaitgalio rytą į tėvų lovą ir nepulsi apsikabinti mamos vien dėl to, kad užėjo švelnumo priepuolis. Tačiau, kai šalia yra mažylė, viskas gali būti kitaip, paprasčiau – su ja vyresnėliai sau leidžia dūkti tėvų lovoje, žaisti slėpynių, verstis kūlversčiais, ją niurkyti… tarsi būtų vėl penkiamečiai. Visos atitolimo ribos nyksta. Pagrandukė – tai žmogeliukas, kuris labai susieja mus visus. Net ir dabar galvoju, kad šeima tampa artimesnė, jautresnė vieni kitiems tada, kai auga mažas vaikas. Žinoma, būna visko. Būna, kad vaikai susipeša, paerzina vienas kitą, tačiau ypač retai – juk ,,svorio“ kategorijos ne tokios pat. Be to, smagus privalumas – mergaitė.
Jei klaustumėte, kada geriau vaikus gimdyti: ankstyvame amžiuje, ar vyresniame – tai nelabai man patinka vaikų planavimo dalykai. Man nepatinka, kai žmonės teigia, kad dabar susikurs buitį, baigs mokslus, apsuks porą ratų aplink pasaulį, o tada, lyg šunytį įsigis vaiką. Manau, kad kiekvienai moteriai motiniškas instinktas sako, kada ji pasiruošusi susilaukti vaiko. Tai natūralus noras, ir labai didelis noras, kurį, mano manymu, būtina realizuoti tada, kai jis atsiranda. Nesvarbu, kiek tau metų – ar esi neapsiplunksnavęs studentas, ar vidutinio amžiaus subrendęs dėdė. Aš labiau tikiu, kad esantys ten, aukštai, geriau žino, kada vaikui gimti. Jauni tėvai gerai, nes pilni energijos, entuziazmo, sveikatos. Ir visi vaikai nori turėti jaunus tėvus. Vyresnio amžiaus tėvai – išmanesni, tolerantiškesni, brandesni. Kas geriau?
Gerai visoks amžius, tačiau tik tada, kai vaikas yra laukiamas ir mylimas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
fantastinis straipsnis