Redvita ir Ramūnas Ramoškos – keturių vaikų tėvai. Redvita iš pirmos santuokos turi 23 metų dukrą Ugnę ir 18 metų Jorę. Ramūno sūnus Emilis iš pirmos santuokos irgi jau suaugęs, jam 22-eji. Ir visi šie pilnamečiai vaikai turi mažą broliuką Ąžuoliuką, kuriam greitai penkeri. Šeimos sukūrimas ir pagranduko gimimas vertas knygos. Mat klasės draugai susitiko po daugelio metų ir nebeišsiskyrė…
O šis pasakojimas apie tai, ar verta ryžtis vėlyvai motinystei, ir kas nutinka, kai naujai gyvybei pasakai „taip“. Pasakoja Redvita.
Antras šansas turėti šeimą
Mokykloje Ramūnas buvo mane įsimylėjęs. Buvome klasės draugai nuo pirmos klasės, aš pirmūnė aktyvistė, jis – iš tų pritinginčių mokytis. Jaučiau, kad jam labai patinku, bet tuo metu mane žavėjo vyresnių klasių berniukai. Ištekėjau pirma, gimė dukros. Nors klasės susitikimų niekas neorganizuodavo, bet iš draugų žinojau, kad Ramūnas irgi sukūrė šeimą, išvažiavo dirbti į Norvegiją. O paskui mano šeima subyrėjo. Šešerius metus auginau dukras viena, kai netikėtai į mano darbą užsuko į Lietuvą grįžęs Ramūnas. Mums tada buvo po 44 metus. Užsuko neva atsiprašyti, kad mokykliniais metais buvo pakvietęs mane į pasimatymą, o pats taip ir neatėjo. Aš to net nebeprisiminiau… Bet kadangi jau užsuko, nutarėme, kad dabar galime pakartoti tą neįvykusį pasimatymą ir nueiti pasikalbėti į pušynėlį prie buvusios mokyklos, kaip kuris gyvena, kaip sekasi.
Kadangi mes bendraklasiai, atrodė, kad ir nebuvome išsiskyrę. Mums nereikėjo iš naujo susipažinti, tik papasakojome, kiek visko mūsų gyvenime įvyko. Vienas kitu labai greitai patikėjome. Vargu ar mūsų santuoka būtų buvusi sėkminga, jei mes jauni būtume susiėję. Visai kitos patirtys. Po pirmojo pasimatymo Ramūnas iš Norvegijos man pradėjo rašyti laiškus. Iš pradžių buvau labai atsargi, į jo laiškus ilgai neatsakydavau, nes buvau nudegusi šeimyniniame gyvenime. Bet po to kažkas įvyko, kai dar kartą susitikus jis mane paėmė už rankos, pagalvojau: tegul ir nepaleidžia manęs. Mes susitikome pavasarį, jis pasipiršo po mėnesio, rugpjūtį jau šventėme vestuves.
Viskas vyko žaibo greitumu, pasipiršus netrukus sužinojau, kad laukiuosi…
Kai pradėjau bendrauti su Ramūnu, kaip atsakinga moteris nuėjau pas savo gydytoją pasitikrinti sveikatos, pakalbėti, kas būtų, jei netyčia pastočiau. Vis dėlto jau 44-eri… Tada gydytoja pasakė, kad jei pastočiau, būtų stebuklas, nes tokiame amžiuje tikimybė jau nedidelė. Bet stebuklas įvyko po mėnesio mūsų atnaujintos pažinties. Pradėjau keistai jaustis, buvo minčių, gal tai prasidedanti menopauzė. Pasidariau testą – aš nėščia! Nors širdyje ir norėjau dar vieno vaikelio, nors supratau, kad tai mūsų paskutinis šansas, bet pamačiusi teigiamą nėštumo testą išsigandau. O Ramūnas be galo apsidžiaugė. Pasakė: „Tai geriausia, kas mums galėjo nutikti, mes tikrai susitvarkysime“. Mano vyras myli vaikus ir turėjo vienintelį sūnų, tad labai svajojo apie dar vieną vaiką. Ir to man užteko, kad nusiraminčiau.
Sutikite – turint jau suaugusius vaikus, nelengva suvokti, kad vėl teks auginti kūdikį. Apie nėštumą niekam nesakėme, žinojo tik patys artimiausi žmonės, mūsų vaikai. Net seniems savo tėvams nieko nepasakojome, kad nesijaudintų. Tiesa, rugpjūčio mėnesį per vestuves mano sesuo kažką įtarė, bet nieko nesakė. Pilvuko dar nebuvo matyti, nes vilkėjau tautinį kostiumą. Vestuvėms specialiai su Ramūnu užsisakėme tautinius aukštaičių regiono drabužius, šventė vyko Lietuvoje.
Kai tik apsisprendėme kurti gyvenimą kartu, išvažiavau paskui Ramūną į Norvegiją. Jis turėjo gerą darbą, vadovavo medienos padėklų gamyklai, tokio pobūdžio gamykla buvo antra pagal dydį Norvegijoje. Mano akimis, per tuos metus po mokyklos baigimo Ramūnas labai subrendo, tapo dėmesio vertu vyru. Emigracijos pradžioje pradėjęs dirbti paprastu darbininku, padarė karjerą, nuo žemiausios grandies pakilo iki vadovų.
Norvegijoje ir aš pradėjau ieškoti darbo. Nors esu baigusi tris aukštuosius mokslus, turiu biologės, anglų kalbos mokytojos ir finansininkės diplomus, ten kvalifikuoto darbo gauti nepavyko. Nemokėjau norvegų kalbos. Jei norėjau turėti socialines garantijas ir gimdyti Norvegijoje, turėjau dirbti kažkur oficialiai. Įsidarbinau valytoja – darbo krūvis nebuvo labai didelis, po keletą valandų per dieną, tad jį galėjau dirbti ir būdama nėščia.
Vaikelio laukimas
Gimdyti vėlyvame amžiuje yra rizikinga dėl galimų kūdikio apsigimimų. Lietuvoje atlikome visus įmanomus genetinius tyrimus, ar vaikeliui viskas gerai. Pamenu net tą dieną, kai laukėme telefonu tyrimų rezultatų. Įtampa buvo didelė, išvažiavome į gamtą prie upės, kad bent kiek sumažėtų stresas. Ir staiga gydytojos skambutis, žinia, kad viskas gerai, vaikelis sveikas, vystosi normaliai, jokių genetinių patologijų nėra. Dar sužinojome, kad laukiamės berniuko. Buvome be galo laimingi, tą momentą net įamžinome nuotraukoje.
Norvegijoje dirbau iki pat gimdymo atostogų. Norvegų gydytojams mano amžius nekėlė jokios nuostabos, kaip tik skatino ilgai nelaukus planuoti broliuką ar sesutę, nes dviem vaikams augti smagiau. Dar nustebdavo sužinoję, kad aš iki paskutinių mėnesių dirbu fizinį darbą. Norvegės dažnai pasiima nedarbingumo pažymas, kad paskutiniais mėnesiais iki gimdymo pailsėtų, patausotų save. Ir mane gydytojai ragino daugiau ilsėtis. Norvegijoje nėštumo metu mažiau daroma echoskopų, niekas netrikdo leliuko, bet medikai labai rūpinasi, kaip mama jaučiasi emociškai. Jiems tie dalykai labai svarbūs. Jie daugiau akcentavo mano nuotaiką, negu tai, kad kraujo grupė minusinė ir nėštumo eigoje būtina suleisti antigenų.
Kadangi man tai ketvirtas nėštumas (pirmasis vaikelis mirė tik gimęs), aš žinojau, kaip svarbu 26 savaitę gauti tų antigenų, kad nebūtų atmetimo reakcijos. Norvegijoje pati primygtinai užsimindavau apie šią procedūrą. Jei nebūčiau turėjusi socialinio draudimo, medicinos paslaugos toje šalyje labai brangios. Kadangi dirbau, visą būtiną pagalbą gavau nemokamai. Dar pastebėsiu tai, kad Lietuvoje nėščioms moterims daromi išsamūs tyrimai, stebima, ar ko nors organizme netrūksta, ar reikia papildomai vartoti kokių vitaminų. O Norvegijoje visi labai atsipalaidavę, gydytojai tik rekomenduoja vartoti žuvų taukų.
Nėštumo metu buvome išrinkę būsimam vaikeliui vardus. Jei būtų buvusi dukrytė, būtų gavusi Upės vardą. O sūnus – Ąžuolo, nes už mūsų nuomojamo namo lango augo ąžuolai. Paskui gilių parsivežėme ir į Lietuvą.
Artėjant gimdymui, man teko grįžti į Lietuvą susitvarkyti tam tikrų dokumentų. Tada atsitiktinai parduotuvėje sutikau vyro mamą. Ta net žado neteko, pamačiusi mano pilvuką. Ėmė lyg ir priekaištauti, ką mes čia su Ramūnu sugalvojome, ar reikia tokiame amžiuje gimdyti vaikus? Buvo keista klausyti priekaištų, kai vaikelis jau pilve ir netrukus gims. Šokas buvo ir mano tėvams.
Bet kai gimė Ąžuoliukas, labai ir nebesigilinome į aplinkinių nuomones – per daug buvome laimingi, kad kitų žmonių nuomonė dar ką nors reikštų.
Gimdymas Norvegijoje
Turiu keturių gimdymų patirtį – trys iš jų vyko Lietuvoje, vienas Norvegijoje. Psichologiškai jaučiausi labai rami, jau žinojau, kas tas gimdymas. Kai skirtą dieną neprasidėjo, davė skatinamųjų vaistų.
Gavome atskirą palatą, viso gimdymo metu šalia buvo 3 akušerės ir gydytoja. Siūlė linksminančiųjų dujų, bet man jų nereikėjo, visada renkuosi natūralumą. Kartojantis sąrėmiams, medicinos personalas vis klausdavo, ar nenoriu kavos ar arbatos, o gal noriu atsisėsti ant kamuolio? O gal pasinerti į vonią? Taip gimdymas ir praėjo savotiškai džiazuojant, ieškant patogiausių variantų. Po 6 valandų nuo pirmojo sąrėmio gimė Ąžuoliukas. Mes buvome tokie laimingi, vyras, žinoma, dalyvavo gimdyme, paskui nunešė vaikiuką iš gimdyklos į palatą. Aš nuėjau pati. O norvegės yra lepesnės, jas veža į palatas vežimėliuose.
Ligoninėje prabuvome dvi dienas, trečią išleido namo. Mane nustebino, kad kitą dieną atvažiavusi aplankyti akušerė nepuolė žiūrėti, ar teisingai žindau ar kitų fiziologinių dalykų. Mane nusivedė į atskirą kambarį ir išklausinėjo, ar man vyras padeda, ar viskas gerai, ar nėra depresijos? Paskui pamokė, kaip patogiau maitinti vaikutį, tad sėkmingai Ąžuolą išmaitinau dvejus metus.
Atgal į Lietuvą
Sužinoję, kad vyras gali keliems mėnesiams išeiti tėvystės atostogų, su mažiuku grįžome į Lietuvą. Norvegijos mokesčių sistemai deklaravome, kad aš Lietuvoje dirbu, pagal individualios veiklos liudijimą teikdama kaimo turizmo paslaugas. Iš tiesų turėjome sodybą, kurią nuomodavome.
Tos tėvystės atostogos davė mintį, kad galbūt turėtume grįžti į Lietuvą visam laikui. Susidėjo ir kitos aplinkybės – Norvegijoje baigėsi mūsų namo nuomos sutartis, kito tinkamo namo nepavyko taip greitai rasti. Buvo mintis, galbūt parduoti nekilnojamąjį turtą, kurį turėjome Lietuvoje, ir pirkti namą Norvegijoje? Bet paskui pagalvojame, jei dirbdami Norvegijoje tiek daug pasiekėme, tai kodėl čia negalėtume to pasiekti? Vyro darbdaviai norvegai nebuvo labai laimingi, kad jis išeina iš darbo, bet jį suprato – patiems norvegams šeima irgi yra pirmoje vietoje.
Ir kai po užsienyje pragyvento laiko grįžome į Lietuvą, į gimtąjį Utenos miestą, aš jį tarsi atradau iš naujo. Pradedi labiau vertinti viską, ką turėjai. Kūrėmės iš lėto, tvarkėme renovacijos reikalaujančią sodybą, paskui pradėjau liofilizuotų vaisių ir uogų verslą „Čiau, braške“. Ši veikla – pagal mano pašaukimą, čia galiu pritaikyti savo biologės profesiją. O vyras ir Lietuvoje susirado panašų darbą, kokį dirbo Norvegijoje, – pagal rekomendacijas jį pakvietė medienos padėklų gamykla. Dabar mūsų gyvenime daug veiklos, labai sodru, darome tai, kas patinka, jaučiamės oriai, gal tik trūksta laisvalaikio. Bet turime tikslą vienas kitą palaikydami judėti į priekį. Džiaugiamės, kad Ąžuolas auga gamtoje ir yra sveikas, stiprus vaikas.
Ar sunki ta vėlyva tėvystė
Augindama Ąžuolą, aš jaučiausi visiškai atsipūtusi, neatsimenu jokio sunkumo, viskas sekasi lengvai. Jis beveik neserga, tik kartą teko gulėti ligoninėje Lietuvoje, kai buvo pasigavęs rotavirusą. Dar Santariškėse teko operuoti užakusį ašarų latakėlį. Su mažiuku daug keliavome, jis puikiai ištvėrė tas keliones. Kai Ąžuolas gimė, darėme visus įmanomus tyrimus, ar viskas gerai, nes, atrodo, vyresnių tėvų vaikas gali turėti kokių nors sveikatos problemų. O iš tiesų jis stiprus drūtas vaikas.
Vaikas labai sutvirtina santykius, juk šeimos pagrindas ir yra vaikai. Su vyru pašnekame, o kaip būtų, jei nebūtų buvę mažiuko? Ar tai tikra šeima? Dirbtume kiekvienas savo darbus, daug keliautume, galbūt išbandytume kokias nors naujas pramogas. Bet tai nėra ta pilnatvė, kurią suteikia vaiko auginimas. Taip, kažko reikia atsisakyti. Pavyzdžiui, nutolome nuo bendraamžių draugų, kurie jau užauginę vaikus, – mes deriname laiką pagal Ąžuolo ritmą, miego grafiką. Vyro draugai vakare kviečia išgerti alaus, o Ramūnas sako, kad devintą vakaro turi migdyti vaiką. Mes jį migdome drauge, skaitome pasakas. Ramūnas – nuostabus tėtis, ir jų ryšys labai didelis, jie net panašūs. Mes kartu visi trys einame miegoti, mes visur visada kartu. Ąžuolo dar niekam nesame palikę prižiūrėti su nakvyne. Kai esi vyresnis, supranti, koks brangus yra šeimos ryšys, mes labai vertiname savo laiką. Norime jo turėti daugiau vaiko auginimui. Dar labai svarbu, kad vaikas mato tvirtą šeimą, kaip tėtis ir mama gerbia vienas kitą ir koks jis mums svarbus.
Mums su vyru visur pilna naujų atradimų. Iš pradžių galvojau, kaip pagyvenę vesim vaiką į darželį. Bet mus Ąžuolas atjaunino! Jis neleidžia suvargti, sulėtėti, užsuka mus savo energija. Ąžuolo dėka bendraujame su jaunomis šeimomis, stebime, kaip ta karta augina vaikus, iš jų pasimokome. Galvojau, kad būsime dinozaurai, bet tikrai taip nėra! Man gydytoja akušerė kažkada pasakė: „Tu pamatysi, kaip gerai yra vėlyva tėvystė“. Tada galvojau, na kokias nesąmones ji šneka. Kalba, kad paguostų. Dabar sutinku ir sakau: „Tikrai, jūs teisi“. Vaikas yra geriausia, kas galėjo mums nutikti. Gal po visų išgyventų negandų mes ir nusipelnėme šitos laimės?
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
