Tradiciškai šeima prasideda nuo vestuvių, o jau paskui laukiama ir gandrų. Tačiau gyvenimo scenarijų sukeitus vietomis, atsiranda daug naujų spalvų ir atspalvių, kurie ne mažiau žavūs. Kokių motyvų vedamos trys jaunos moterys pirma gimdė vaikus, o jau paskui vilkosi baltas nuotakų sukneles, pasakoja Austėja, Gerda ir Ilona.
Vilnonė nuotakos suknelė, patogi žindyti
Austėja Kuskienė, LTR Klasikos programų redaktorė:
Spalį mūsų dukrai suėjo 11 metų, šiemet mudu su vyru minėjome ir vestuvių 10-metį, vadinamąsias alavines metines. Matematika paprasta – taip, dukra dalyvavo mūsų vestuvėse ir nebuvome tie neva standartiniai, kurie pirmiau tuokiasi, o tik vėliau galvoja apie vaikus.
Šiaip gana juokinga prisiminti tuos įvykius, jautėmės labai brandūs, bet vis dėlto buvome dvidešimt kelerių metų, dabar tik šiurpčiau nuo to, kokie jauni ir naivūs buvome. Po kelių mėnesių draugystės nunešėme pareiškimus tuoktis – buvome tokie romantikai, kad nusprendėme tuoktis tą dieną, kurią susipažinome, bet po metų, – neva, kad spėtume normaliai vestuves susiplanuoti, kad šeimoms praneštume ir tiesiog laikas mūsų nespaustų. Jau kikenome, įsivaizduodami, kaip giminaičius kviesime į vestuves, kaip visi ruošis, ieškos rūbų, kaip patys ieškosime muzikantų, vietos ir t.t. Vis dėlto žmonės planuoja, o likimas juokiasi – po kelių savaičių sužinojau, kad laukiuosi, tad giminaičius pirmiau pasiekė naujiena apie vaiką.
Reakcijos? Visus, viena vertus, šokiravo naujiena apie nėštumą, nes buvau jauna, dar nebaigusi studijų, vyras irgi dar studijavo, kartu buvome labai nedaug laiko („Aš dar per jauna būti močiute!“ – šiurpo mano mama.) Bet absoliučiai niekas negalėjo suprasti, kodėl tuokiamės tik po metų, o ne prieš vaiko gimimą. Ir dar tokiu keistu metu – pusė metų po gimdymo – nei mano figūra bus grįžusi, nei vaikas didelis, nei oras geras. „Jis, matyt, nepasirodys prie altoriaus“, – sakė senelis. „Mūsų giminėje visos išteka su pilvais“, – teigė mama, neva, kad tęsčiau šią tradiciją. „Kodėl tik po metų?“ „Kodėl tokiu metu tuoksitės?“ ir t.t. Trumpiau tariant, svajojome apie laiko prabangą suplanuoti nuostabiai šventei, o viskas išėjo taip painiai ir komplikuotai, kad net sunku nupasakoti.
Studijas baigiau, dukrą pagimdžiau, vyras prie altoriaus pasirodė. Altoriaus, tiesą sakant, ir nebuvo. Tuokėmės ne bažnyčioje (įdomu, ar būtų priėmę jaunus tėvus su kūdikiu ant rankų?), iš tiesų padarėme puikią šventę draugams ir giminaičiams. Vyras buvo kategoriškai prieš tuos „tradicinius“ vestuvių žaidimus: kam mokytis vystyti kūdikį, jei jau mūsų vaikas ropoja? Kam vyrui skaldyti malką, jei neturime namo, o tik butą? Kam deginti mano rūtų vainikėlį, jei šalia malasi kūdikis? Tad liko tik gana modernios, muzika ir pasirodymais paserviruotos vestuvės. Apie tai, kad Adelė nedalyvautų vestuvėse, net nesvarstėme, mat vis dar žindžiau, o ir nebūtų buvę kam su ja pasilikti, kai visi giminaičiai susirinkę. Nusamdėme vakarui auklę, kuri visąlaik su Adele buvo šalia, per santuokos ceremoniją ji linksmai gugavo ir krykštavo, tad nejautėme jokio streso.
Nuotakos suknelė buvo irgi pritaikyta mano „situacijai“ – negana to, kad vilnonė (ar minėjau, kad ta mūsų susipažinimo data buvo ankstyvas ankstyvas pavasaris su sniegu ir ledu?), bet ir pritaikyta žindymui, su sagutėmis ir gana neblogai paslepianti figūrą – vis dėlto dar turėjau ponėštuminį pilvuką. Suknelę sukūrė dizainerė Viktorija Jakučinskaitė („Tiulio feja“), ji prie suknelės priderino galvos papuošalą „nuotakos dukrai“. O mano mama, naujoji močiutė, žinodama mano suknelės „fasoną“, labai panašią numezgė ir Adelei, tad buvome susiderinusios. Turbūt tai ir buvo viskas, kas nors kiek pakeitė mūsų vestuves, – gal dar tai, kad viena kita taure mažiau išgėriau putojančiojo, kelis kartus per šventę buvau dingusi pažindyti ir nuėjau anksčiau miegoti, nes teko migdyti dukrą.
Taigi šiemet pokštas apie tai, kad Adelė dalyvavo mūsų vestuvėse („Brangioji, kas tau labiausiai iš jų įsiminė? Ar patiko šventė?“) buvo nuskambėjęs ne kartą. Mano aplinkoje dabar labai daug tų tradicinių šeimų, kurių vaikai negalės pasigirti dalyvavę tėvų vestuvėse, tad šita istorija yra tarsi mūsų išskirtinumas. Visad, nors ir painiai, bet prisimename aplinkinių reakcijas ar savo kvailumą – tuoktis beveik žiemą, dar studijuojant, pasigimdžius vaiką? Tik bepročiai gali tam ryžtis. Bet greičiausiai tai, kad buvome jauni, ir, kaip sakau, ganėtinai naivūs, į viską žvelgėme ramiai, ir padėjo.
Mano patarimas visiems ir visoms, kurie galbūt netyčia pasigimdys vaiką prieš vestuves: jokiu būdu nepasiduokite giminaičiams – gal ir paputos, paaikčios, papriekaištaus, bet vestuvės yra jūsų šventė, tad darykite jas JUMS patogiu metu. Faktas, kad vaikai pakoreguos vestuves, – juk metų kūdikiai nerėplioja „Stikliuose“ ar „black tie“ vakarėliuose, tad turėkite omenyje ir tai. Ir mėgaukitės šiais laikais – dabar jau nieko nebestebina vestuvės po vaikų, vestuvės prieš vaikus, vestuvių nebuvimas ar vaikų nebuvimas – neleiskite, kad stereotipai jums gadintų nervus.
Prie altoriaus be rožinių akinių
Gerda Lekavičė, MasterMama.lt įkūrėja, nėščiųjų ir gimdyvių trenerė:
Kai pradėjau lauktis, man buvo 23 metai, tuo metu net nebuvome susižadėję. Norėjome vestuvių, bet nutarėme palaukti, kol gims ir paaugs vaikiukas, ir pasidarysime šventę.
Danielė gimė labai nerami. Daug verkdavo, blogai miegodavo, važinėjome pas gydytojus aiškintis, kas jai yra, bet gydytojai sakė, kad vaikas tiesiog jautrus, ir mums linkėjo kantrybės. Buvo tokie sunkūs metai, kad apie jokias vestuves net negalvojome. O po 1 metų ir 4 mėnesių pradėjau lauktis antrosios dukrytės, tad viskas nusikėlė dar į tolesnę ateitį.
Vaikų turėjimas yra ir santykių krizė – mums susilaukus vaikų nebuvo viskas rožėmis klota.
Aš įsivaizduoju, kad kai tuokiasi poros, kurios dar neturi vaikų, viskas atrodo labai romantiškai, tai euforija, laukianti nuostabi ateitis, planai, džiaugsmo ašaros… O kai gimsta vaikai, pradedi bendrą gyvenimą matyti kitaip. Atsiranda buitis, trintis. Mes niekada vienas kitu neabejojome, ar tą partnerį pasirinkome, bet gimus vaikams, ypač antrajai dukrytei, jautėme tam tikrą atšalimą, daug dėmesio skyrėme vaikams, mažai – vienas kitam. Nežinau, ar mes būtume turėję tas vestuves, jei nebūtume dėję pastangų, kad santykiai pagerėtų.
Su vyru labai daug kalbėjomės, nuoširdžiai skyrėme tam laiko. Po antro vaiko gimimo nusprendėme skirti tokius tarsi priverstinius pasimatymus – suplanuoti ir kalendoriuje pasižymėti tik mudviejų laiką – kaip svarbų darbą – ir eiti į kavinę kalbėtis. Išvesdavome Danielę ir Mėnulę į darželį ir eidavome į pasimatymą. Susitikimai, išsikalbėjimas, analizavimas, prioritetų nusistatymas, mudviejų poreikių ir lūkesčių išsakymas leido mums vėl susigrąžinti artumą. Peržvelgėme mano, kaip moteriškosios asmenybės, vertybes ir jo – kaip vyriškosios. Buvo labai daug smulkių detalių, kurias reikėjo santykiuose peržiūrėti. Kartais žaisdavome tokius psichologinius žaidimus, kai vienas kito klausėme klausimų, užrašytų „santykių kortelėse“, tokių klausimų paprastai namų buityje neklausinėtum. Tokių klausimų galima rasti internete, jie padeda suvokti vyro ir moters mąstymo skirtumus, prioritetus.
Mėnulei buvo metai su trupučiu, kai galų gale pradėjome planuoti vestuves. Kai tuokėmės, mūsų dukroms buvo 4 ir 2 metai, jos dalyvavo vestuvėse kaip visateisiai svečiai, ir tai buvo nuostabu.
Kai draugai klausia, o kas pasikeitė po vestuvių, pagrindinė mintis, kad pasikeitė mano pavardė ir tapau šeimos nare – ta pačia pavarde kaip visi kiti šeimos nariai. Ir jausmas pasikeitė, nežinau, kaip jį apibūdinti, – galime vadinti vienas kitą vyru ir žmona. Kai atsistoji bažnyčioje prieš altorių ir duodi priesaiką, suvoki, kad tai ne laikina, ne pramogai, o visam gyvenimui. Man labai patiko ir sužadėtinių kursai prieš santuokos sakramentą – manau, tokius kursus reikėtų poroms kartoti kas penkerius metus. Tai labai paskatina žmones susimąstyti apie tam tikras santykių vertybes, suprasti, mylėti ir labiau parodyti, kas yra tikroji meilė, o ne emocinis prieraišumas.
O vestuvės liks prisiminimuose kaip gražus ir labai laimingas įvykis. Mes nepasidavėme vestuvių madoms, neturėjome vestuvių planuotojo, šventę vedė vienas mūsų pažįstamas. Už pinigus buvo tik didžėjus, dvaras, kur šventėme, ir maistas. Dvaro emblema – dobilas, tad ir mūsų vestuvių simboliu tapo dobilas, kaip laimės ir sėkmės ženklas. Visiems svečiams padovanojome pakabuką su dobilu, prašėme, kad svečių aprangoje būtų kokia nors žalia detalė.
Vestuvinę suknelę išsinuomojau per vieną dieną, internetu užsisakiau batelius, o jaunavedžių torto išvis nebuvo. Desertui pasiūlėme visų mėgstamo torto „Napoleonas“ ir šokoladinių saldainių „Snikers“, „Milka“, kuriuos visi mėgsta.
Dukrytėms paskutinę dieną močiutė nupirko sukneles, o kad būtų patogu, šventėje lakstė avėdamos kroksais. Į aprangos ar dekoro smulkmenas nekreipiau dėmesio, kur kas svarbiau, kad svečiams būtų smagu, kad visi pasilinksmintų. Šventėje buvo labai mažai alkoholio, nepaisant to, linksmybės tęsėsi iki 6 valandos ryto!
Ar nepatyrėme artimųjų spaudimo tuoktis iki vaikų gimimo? Vienas kitas tikintis giminaitis kartais užsimindavo, paklausdavo, kada tai įvyks? Ir mano mama keletą kartų užsiminė, kad laukia vestuvių. Bet dauguma žmonių pagarbiai priėmė mūsų sprendimą neskubėti tuoktis. Užtat kai jau įteikėme kvietimus į vestuves, juose buvo parašyta: „Pagaliau… kviečiame į vestuves!“ Mes viską padarėme ne įprasta eilės tvarka, bet dėl o tik įdomiau!
Kai esi įveikęs sunkią ligą, pasidaro nebesvarbu, kas ką pasakys
Andra Veželienė, pradinių klasių mokytoja:
Mes su būsimuoju vyru nuo pat draugystės pradžios pakalbėdavome apie vestuves, apie tai, kad norėsime vaikų. Tik konkrečiai nieko neplanavome, palikdami tai likimui, – kaip bus, taip. Ir štai atėjo rugsėjis, aš, kaip pradinių klasių mokytoja, gavau pirmokėlių klasę, kibau į naujus darbus, ir štai žinia – laukiuosi! Teko iš naujo dėlioti planus, prioritetu pasiliekant asmeninį gyvenimą.
Mums ta žinia buvo labai džiaugsminga ir netikėta. Atvirai sakant, net abejojau, ar aš kada nors galėsiu turėti vaikų, nes buvau įveikusi sunkią onkologinę ligą. Kai praeini ligos gydymo stadijas, paskui jau niekas nebeatrodo baisu, pasikeičia ir pats požiūris į gyvenimą.
Pavyzdžiui, man pasidarė nebesvarbu, ką pasakys kiti žmonės. Bet artimieji ir nespaudė, kad mes kuo greičiau susituoktume iki vaikelio gimimo. Tiesiog džiaugėsi kartu su mumis ir linkėjo, kad viskas būtų gerai. Mano nėštumas buvo lengvas, aktyviai gyvenau iki pat gimdymo. Ir gimdymas praėjo labai sklandžiai, gimė Luknė.
Kai Luknei suėjo pusė metukų, ėmiau planuoti jos krikštynas. Esu kūrybinga, man smagu viską galvoti ir organizuoti pačiai. Tada ir kilo mintis: o gal tuo pat metu mums ir susituokti? Pamenu, per Kalėdas surengėme savotiškus burtus, kas bus Luknytės krikšto tėvai. Aš turiu brolį, vyras irgi turi brolį. Užrašiau ant lapelių abiejų brolių vardus ir Luknei leidau traukti burtus. Mano brolis su žmona turėjo tapti krikšto tėvais, o tada vyro brolį su drauge pakvietėme būti vestuvių liudininkais. Niekas neliko įžeistas!
Dvigubos šventės diena pasirinkome gegužės 13-ąją. Birželio 13 dieną gimusi mūsų Luknė, norėjome ją pakrikštyti dar nesulaukusią metukų. O 13 diena yra labai laiminga mūsų šeimai. Kitiems galbūt trylika kelia neigiamas asociacijas, o mūsų gyvenime tai pats laimingiausias skaičius!
Artinantis dvigubai šventei, buvo rūpesčių: neturėjau laiko važinėti po salonus ir matuotis suknelės, tad internetu užsisakiau tokį modelį, kad būtų patogu nešti vaikelį, kad jausčiausi nevaržoma. Teko užsakyti du tortus: vieną krikšto proga, kitą – vestuvių. Pakviečiau ir dvi fotografes, nes norėjau, kad būtų įamžinta kiekviena svarbi akimirka. O daugiau kokių nors išskirtinių pramogų neužsakinėjau.
Norėjau, kad tai būtų jauki šeimyninė šventė, man visada patiko kuklios vestuvės. Kartais žmonės, organizuodami vestuves, iš karto įspėja svečius nesivesti vaikų. Mes atvirkščiai – prašėme, kad visi draugai ir giminaičiai būtinai atvažiuotų su vaikais. Net išnuomojome kieme batutą, kad vaikai galėtų padūkti. Ir mūsų Luknytė šventės metu jautėsi puikiai, jai buvo labai įdomu viską stebėti, lingavo į taktą, kai grojo muzikantai, žvalgėsi po bažnyčią, kai įžengėme į Žaslių bažnyčią ją krikštyti. Nebuvo nė ašarėlės! Mūsų dviguba šventė prasidėjo santuokos įregistravimu Elektrėnų civilinės metrikacijos skyriuje, o po poros valandų jau žengėme pro nuostabiai gražios Žaslių bažnyčios duris krikštyti dukrytę. Šitą bažnyčią ir jos kunigą su išmintingais pamokslais mes seniai esame pamėgę.
Man tokios vestuvės ir mieliausios, kai jauti artimųjų palaikymą, meilę, kai močiutės pabūna su vaikeliu ir eina jo pamigdyti, kad mes galėtume pasilinksminti su draugais ir pašokti. Žinoma, Luknė neprisimins tėvų vestuvių, bet kada nors kartu žiūrėsime nuotraukas ir viską jai papasakosime.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos iš asmeninių albumų
Susiję straipsniai
