Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Ilgo nepatojimo istorijų daugybė. Skaitykite įkvepiančią ir – daugiau optimizmo!
Laimingos mamos istorija
Noriu pasidalyti savo istorija anonimiškai. Ne todėl, kad bijau svetimų žmonių reakcijos, tiesiog tai labai asmeniška ir ligi šiol labai skaudu…
Su vyru buvome viena tų šeimų, kurie gyvenimą pradėjo apsigyvendami kartu. Nuo pirmų dienų sutarėme puikiai, visada žinojome, kad anksčiau ar vėliau iškelsime dideles ir gražias vestuves, įsigysime būstą ir kursime šeimą.
Nežinau kodėl, bet visada nerimaudama žiūrėdavau laidas ir skaitydavau straipsnius apie tai, kaip padorūs, gyvenimą mylintys žmonės negali susilaukti vaikų. Tuomet pagalvodavau apie mus. O kas bus, jeigu ir mes taip? O kas bus, jeigu nepastosiu? Šie mano svarstymai neturėjo jokio pagrindo, nes mano giminės moterys be ypatingų problemų pastodavo ir gimdė sveikus vaikus.
Taigi po 4 metų gyvenimo po vienu stogu susituokėme, įsikėlėme į naujus namus ir planavome, kad po mėnesio kito sulauksime gandrų, kuriems ta proga šalia namų iškėlėme gandralizdį. Bet mėnesiai ėjo… Praėjo ir vienas, ir trys, ir pusmetis, bet niekaip nemačiau norimo rezultato nėštumo testo juostelėje. Iš pradžių nesigraužiau, nes buvau skaičiusi, kad nepastoti pusmetį normalu. Deja, kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau. Aplinkui kaip grybų po lietaus pasipylė draugių prisipažinimai, kad laukiasi.
Nuoširdžiai sveikinau visas būsimas mamas. Sveikinau ir viduje giliai tikėjausi, kad neilgai trukus sveikins ir mane.
Tačiau taip nenutiko. Nei pirmus metus po vedybų, nei antrus, nei trečius… Tas laikas buvo be galo sunkus. Kreipėmės visur, kur tik galėjome.
Išvažinėjome privačias klinikas, žymiausius gydytojus, ir visur atsitrenkdavome kaip į sieną – jūs sveiki. Nebuvo nė vienų blogų tyrimų rezultatų.
O kiek jų reikėjo pasidaryti. Nekalbu jau apie tai, kiek mums visa tai kainavo. Buvo ir tokių tyrimų, kuriems prireikdavo narkozės, nes juos iškęsti ne taip jau paprasta. Bet į viską numodavome ranka, juk visa tai dėl trokštamo vaiko.
Kai pavargome nuo tyrimų, važinėjimų pas gydytojus, vaistų, pasakėme – stop. Mums abiems to reikėjo, nes pavargome ne tiek fiziškai kiek emociškai.
Taigi, kai nusprendėme atsipūsti, pasijutome kur kas geriau. Nebeskaičiavome vaisingų dienų, nebesekėme ciklo, užsimiršome. Ir nepajutome, kaip vieną dieną man nei iš šio, nei iš to man pradėjo svaigti galva, atsirado šleikštulys, norėjosi ilgiau drybsoti lovoje. Atlikau nėštumo testą.
Supraskite, per tiek metų aš iš nėštumo testų turbūt galėjau nulipdyti Eifelio bokštą, namuose jų visuomet turėdavau bent keletą. Mano nuostabai išvydau du brūkšnelius. Galvoje įsijungė kažkoks blokatorius, neleidau sau patikėti, kad tai gali būti tiesa. Iš karto atlikau dar viena testą. Ir vėl teigiamas. Apėmė neapsakoma euforija. Tokia didelė, kad net pabijojau pasisakyti vyrui… Vis galvojau – o jeigu netiesa, kiek suteiksiu vilties, o po to skausmo mylimam žmogui. Kitą dieną jau stovėjau eilėje pas savo ginekologę. Mano begaliniam džiaugsmui, gydytoja pasakė – 8 savaičių nėštumas, širdelė plaka.
Man tai buvo nesuvokiama, neapčiuopiama, bet tiek džiaugsmo, tiek ašarų, kad iš to susijaudinimo liepiau vyrui grįžti iš darbo anksčiau. Aš netilpau savyje.
Freepik.com
Vyras ėjo iš proto lygiai taip pat kaip aš. Pirmas kelias dienas vaikščiojau taip, lyg ant galvos nešiočiau kiaušinį. Bijojau visko – persivalgyti, persikaitinti saulėje, pervargti darbe. Aš taip saugojausi… Bet tai nepadėjo. Vieną dieną be jokios priežasties pradėjau kraujuoti ir atsidūriau ligoninėje. Po pirmos gydytojos apžiūros jos ištarti žodžiai man ausyse skambės visą gyvenimą – širdelės nėra.
Tuomet man rodėsi, kad mano gyvenimas subyrėjo. Klausiau savęs – už ką? Kodėl? Rodėsi, kad Dievas negali būti toks negailestingas, kad iš tiek metų laukiančios šeimos atimtų kūdikį. Po ligoninės į namus grįžau kaip tuščias kiaušinio lukštas. Džiaugiausi bent tuo, kad apie savo nėštumą buvau pasakiusi tik vyrui, taigi nereikėjo aiškinti kitiems. Gydytojai po šio įvykio patarė nesnausti ir planuoti vaikelį taip greitai, kaip tik galėsime. Jie sakė, kad organizmas taip greitai nepraranda reikiamų hormonų, nesupranta, kad vaisiaus nebėra, taigi lengviau pastoti. Klausiausi jų ir galvojau – žmonės, ką jūs kalbat, aš 6 metus niekaip nepastojau, o dabar jūs man sakote, kad po abrazijos imsiu ir pastosiu? Man jų teorija rodėsi juokinga.
O atomazga tokia, kad po skausmingo praradimo praėjus keliems mėnesiams, aš vėl pastojau. Baimės buvo kur kas daugiau nei džiaugsmo.
Bijojau visko – ne taip atsistoti ryte iš lovos, maudytis, dirbti. Ta baimė truko keletą savaičių, kol mane prižiūrinti gydytoja pasakė: „Vaikeli, visą savo jaudulį, visas nuotaikas, baimes tu perduodi savo vaikui, nusiramink“. Tada tiesiog peršokau į kitą lygį. Pasakiau sau – negalima jaudintis.
Perjungiau save.
Būtumėte tuomet mane matę… Keliaudavau į darbą su ausinuku ausyse, dainuodavau visa gerkle arba skardžiai juokdavausi iš Aisčio su Mindaugu pasakojamų anekdotų, šokinėjau per balas, lyjant lietui neskleisdavau skėčio. Pirmą kartą gyvenime supratau, koks gražus pasaulis, kokios gražios pavasario gėlės.
Dabar galiu pasigirti, kad esu sveiko, judraus ir nuostabiai gražaus sūnelio mama. Paskutines eilutes rašau riedant ašaroms, nes po vaiko gimimo tapau be galo jautri. Labai noriu palinkėti visoms šeimoms, kurios niekaip nesulaukia gandrų – nenuleiskite rankų. Net ir juodžiausiuose mūsų gyvenimo perioduose galime rasti deimantų, tik raskite savyje stiprybės jų ieškoti.
Be galo laiminga mama
„Mamos žurnalas“
