Dovilė, kaip ir daugybė kitų jaunų mamų, saugo svarbiausius sūnaus kūdikystės daiktelius. Juos deda į spalvotu popieriumi apklijuotą batų dėžutę, kurią vadina „Jokūbo gyvenimo skrynele“.
Čia kada nors pateks pirmieji Jokūbo batukai, čiulptukas, plaukų sruoga ir iškritęs dantukas.
O kol kas dėžėje glaudžiasi keista daiktų „kompanija“: tuščias vitaminų nėščiosioms buteliukas, porcelianinė dėžutė sudėti prezervatyvams, mažytis plastmasinis žmogeliukas (tiksli 10 savaičių vaisiaus kopija), ir lapelis iš gimdymo namų, ant kurio užrašyta: „Dovilė Raudonienė, rugsėjo 25 dieną pagimdė sūnų, svoris 3 800 g, ūgis 53 cm“.
Deja, į Jokūbo gyvenimo dėžę Dovilė negali sudėti savo išgyvenimų. Todėl rašo sūnui dienoraštį. Kai berniukas užmiega, Dovilė vis krebždena lapą po lapo. Papasakoti ji turi tiek daug.
Praėjusių Kalėdų liūdesys
Nenoriu, kad rašytumėte mano vardą, spausdintumėte nuotraukas. Pakaks, kad parašysite, jog man 24 metai, pernai baigiau verslo vadybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nespėjau niekur įsidarbinti, nes diplomą gavau jau nėščia. Su vyru ir sūneliu gyvename Vilniuje, Jeruzalės mikrorajone. Visa mano nelaimių ir ligų istorija praėjo sostinėje, kur geriausi gydytojai ir moderniausia aparatūra. Pasakoju savo likimą moterims, kurias prieš Kalėdas apima tamsi neviltis. Dar pernai ir aš tą šventą naktį raudojau žiūrėdama per langą į ryškias žvaigždes. Kalėdos – gimimo šventė, visas pasaulis švenčia Gerąją naujieną. O aš tuomet žinojau, kad mano namuose niekada nesukrykš kūdikis, kad esu tik tuščias indas, kuriam nelemta sukurti gyvybės. Žiūrėjau į Šiaurinę žvaigždę ir meldžiau stebuklo.
Lieknėjant dingo mėnesinės
Viskas prasidėjo man atvažiavus studijuoti į Vilnių. Nebuvau labai liekna, o pirmame kurse priaugau dar apie 10 kg svorio.
Nenuostabu, visos pirmakursės buvome gerokai papilnėjusios. Juokėmės, kad išsiilgę tėveliai mus peni, kaip kalakučiukus: beveik kasdien kuri nors iš kambario draugių važiuodavome į autobusų stotį pasiimti lauknešėlių iš namų.
Tėvai pridėdavo kugelio, žemaičių blynų, troškintų kopūstų ir grybų stiklainiuose, maistą reikėdavo tik pasišildyti ir valgyti, valgyti, valgyti. O kur dar uogienės, mamų pyragai ir medus… Pavasarį nebeįlindau į daugumą drabužių. Ryžausi svorį mesti. Nusipirkau studentišką abonementą trims mėnesiams į sporto klubą, griežtai pradėjau skaičiuoti kalorijas.
Lieknėjimo maratonas sutapo su sesija, kai tekdavo pasimokyti ir naktimis, neišsimiegoti. Tad svoris krito labai lengvai. Į sporto klubą eidavau kasdien, išskyrus savaitgalius, mindavau kardiotreniruoklius. Neišeidavau tol, kol neišdegindavau 1000 kalorijų. O suvalgydavau per dieną vos 800 kalorijų (obuolį, pakelį varškės, dubenį salotų, virtą kiaušinį ir daug daug arbatos ir kavos be cukraus). Per du mėnesius numečiau 15 kg (nuo 74 iki 59 kg, mano ūgis – 176 cm). Džiūgavau, nes visi drabužiai kabėjo, pati sau atrodžiau labai graži. Tiesa, dingo mėnesinės. Žinojau, kad taip gali būti netekus daug svorio, todėl neėmiau į galvą, tikėjausi, kad jos anksčiau ar vėliau atsiras.
Kas mėnesį – nėštumo testas
Pas gydytoją nėjau, mėnesinėmis nesirgau. Kadangi su draugu ir toliau laikas nuo laiko pasimylėdavome, tapo visiškai neaišku, kokios dienos vaisingos, kokios – ne. Kai praeidavo menamų mėnesinių laikas, pirkdavau neštumo testą.
Juokiausi, kad artimiausioje vaistinėje „padariau testų planą metams“. Juk kartais, apimta nerimo, pirkdavau tuos testus kas savaitę. Kai praėjo 9 mėnesiai be mėnesinių, apėmė šiokia tokia baimė.
Užsirašiau pas ginekologę.
Ši buvo labai maloni, nuramino, kad jaunoms merginoms, besilaikančioms dietų, pasitaiko tokių dalykų. Apžiūrėjo mane, paskui skyrė ultragarso tyrimą. Pasakė, kad kiaušidės dėl kažkokių priežasčių „miega“, ir mėnesinėmis artimiausiu metu tikrai nesusirgsiu. Gydytoja, norėdama skirti tinkamą gydymą, skyrė man siuntimus daugybei tyrimų. Prasidėjo mano kelionės iš kabineto į kabinetą. Tyrė akių dugną, endokrininę sistemą (atliko įvairius hormonų tyrimus, ar nesutrikusi skydliaukės veikla), kraują, liepė matuotis bazinę temperatūrą ir t.t.
Diagnozę patvirtino 3 gydytojai
Kai sunešiau lapukus iš visų gydytojų, ginekologė dar kartą mane apžiūrėjo ultragarsu ir pasakė išvadas. Populiariai ji man išaiškino taip: mano kiaušidės turi labai kietą apvalkalą, per kurį negali prasiskverbti folikulai.
Kiaušintakiai užakę, todėl jais negali judėti kiaušinėliai. Gimda maža, ji niekada nebus pajėgi normaliai išnešioti vaiką. Nebent ją tampyčiau vis naujais nėštumais ir, pirmajam bei antrajam nutrūkus, gimda kiek prasitampytų ir pajėgtų išnešioti trečią vaiką. Šiaip esu visiškai nevaisinga, galiu pamiršti nėštumo testus.
Jei kada nors gyvenime norėčiau kūdikio, turėčiau ryžtis laparoskopinei operacijai. Jos metu man lazeriu pradurtų kiaušintakiuose mažas skylutes – kelią išeiti kiaušinėliams. Jei per pusę metų po operacijos nesugebėčiau pastoti, tos skylutės užaugtų ir tektų operuoti iš naujo. Gydytoja nuramino, kad visada išlieka kraštutinė priemonė – dirbtinis apvaisinimas, tačiau su tokia maža gimda, kaip mano, ir jis būtų beveik beprasmiškas. Galbūt ir pastočiau, bet neišnešiočiau vaiko. O bandyti laimę iš trečio ar ketvirto karto būtų per brangu.
Kadangi ši diagnozė skambėjo kaip nuosprendis, lemiantis visą tolesnį mano gyvenimą, ginekologė nesiryžo jos pasirašyti viena. Ji nusiuntė mane dar pas du garsius Vilniaus ginekologus diagnozei patvirtinti. Abu jie – vyrai, kartu konsultuojantys ir brangiose privačiose Vilniaus klinikose. Prieš eidama pas juos vyliausi, kad mano moterų konsultacijoje ultragarso aparatas senas, todėl ginekologė gerai nieko nepamatė. Tačiau tiek vienas, tiek kitas ginekologas patvirtino diagnozę: maža gimda, policistinės kiaušidės, nevaisingumas.
Susitaikymas
Toliau gyvenau savo įprastą gyvenimą. Buvau jauna – tik 21 metų, šeimos kurti dar neketinau, prieš akis buvo 4 metai mokslų. Atrodė, kad diagnozė „nevaisingumas“ neturėjo manęs sužeisti. Tačiau mintis, kad negalėsiu susilaukti vaikų, mane ėmė įkyriai persekioti. Kaip tyčia, pagimdė mano sesuo, pastojo pusseserė. Gatvėje pradėjau matyti begales nėščių moterų. Jau seniai buvau metusi visas dietas, vėl priaugusi šiek tiek svorio, bet mėnesinių taip ir nebuvo. Tik nėštumo testų jau nebepirkdavau.
Taip praėjo metai. Mano draugas išvažiavo gyventi į Olandiją. Gyvenime atsirado kitas artimas žmogus. Jau per pirmą pasimatymą norėjau jam pasakyti – bėk nuo manęs kuo toliau, aš negaliu turėti vaikų. Tada neišdrįsau. Po kelių mėnesių draugystės Dariui vis dėlto išklojau tiesą. Pamaniau – jei ketina su manimi sieti savo ateitį, šis faktas padės nuspręsti.
Darius sureagavo labai ramiai. Pasakė, kad šiais laikais tikrai galima surasti išeitį. Na ir kas, kad reikės apsivaisinti dirbtiniu būdu? Pagyvensime kurį laiką be vaikų, pasitaupysime pinigų. Tegul turėsime ne tris, o tą vienintelį vaikelį iš mėgintuvėlio. Po mūsų pokalbio praėjus savaitei Darius pasakė, kad atidarė kaupiamąją sąskaitą banke ir įnešė pirmąjį įnašą. Nuo šiol iš kiekvienos algos jam atskaičiuos šią sumą ir perves į kaupiamąją sąskaitą. „Čia pinigai vaikučiui pirkti“, – sakė Darius, nors apie vedybas dar nebuvome nė užsiminę.
Žaislinis embrionas
Darius už mane vyresnis 5 metais. Kai susipažinome, jis jau trečius metus dirbo vadybininku, todėl galėjo gauti paskolą ir nusipirko butą. Ten iš bendrabučio išsikrausčiau gyventi ir aš. Nors nesusituokę, gyvenome kaip šeima. Kartu pirkome maistą, daiktus. Vis dažniau pakalbėdavome, kad po metų, rudeniop smagu būtų susituokti. Rugpjūčio mėnesį taip gražu, šilta, daug vaisių ir daržovių. Numatėme vestuvių datą – rugpjūčio 25. Nors mūsų draugystė klostėsi gražiai, širdį man vis dažniau suspausdavo nesmagumas, kad esu niekam tikusi nevaisinga moteris. Kad žmogus, kuris mane myli, ves ne sveiką moterį, o kažkokią invalidę, kuri negalės jam pagimdyti vaiko. Kaip tyčia tuo metu mūsų universitete buvo skaitoma paskaita apie abortus. Lektorė atsinešė parodyti 10 savaičių embriono muliažą. Plastikinis embrionas keliavo per rankas.
Kai lektorė pamatė, kaip ilgai apžiūrinėju embrioną, leido man jį pasilikti. Nešiausi jį namo, suspaudusi kišenėje, kaip kokį amuletą. Parodžiau Dariui. Išrinkome embrionui vardą – Jokūbėlis, paguldėme į mažą saldainių dėžutę. Nuo tol, atrodo, namuose apsigyveno trečias. Rytais abu eidavome sveikintis su Jokūbėliu, o vakare linkėdavome jam labos nakties.
Kartais pasiimdavau embrioną į rankas ir šildydavau, nes įsivaizduodavau, kad jam šalta.
Jokūbėlis
Vėl užsirašiau pas ginekologę. Šį kartą paprašiau, kad skirtų man bet kokių vaistų, kad tik susirgčiau mėnesinėmis, kaip normali moteris. Gydytoja pasakė, kad geriausiai man tiktų kontraceptikai. Jie sukels mėnesines, kurios bus netikros. Tiesiog kas 28 dienas aš šiek tiek pakraujuosiu, o man psichologiškai bus ramiau. Mėnesį laiko gėriau skirtus kontraceptikus. Iš tiesų susirgau. Tačiau antro pakelio nebenusipirkau. Mat su Dariumi atidžiai perskaitėme instrukciją apie pašalinį tų kontraceptikų poveikį. Neva gresia kepenų uždegimas, venų trombozė ir begalės kitų baisybių.
Nutarėme, kad neapsimetinėsime prieš save. Geriau man likti sveikai, nei „žaisti“ mėnesines. Kartą užsukusi į vaistinę pirkti vaistų nuo gerklės skausmo, pastebėjau gražią vitaminų pakuotę. Ant dėžutės buvo pavaizduotos trys išdidžios moterys: viena jų laikė kūdikį, kita buvo nėščia, o trečia – „normali“. Vaistininkė patikino, kad vitaminai skirti ne tik nėščioms ir žindančioms moterims, bet tinka ir prieš pastojant ar norint sureguliuoti mėnesinių ciklą. Nusipirkau tų vitaminų. Nors puikiai supratau, kad tai savęs apgaudinėjimas, bet kasdien gerdama po piliulę vitaminų, jaučiausi bent ką daranti, kad kada nors galėčiau būti mama.
Lemtingos Kalėdos
Artėjo gruodis, visi pradėjo keistis kalėdinėmis dovanėlėmis. Dariaus brolis su drauge kikendami įteikė mums porcelianinę dėžutę susidėti prezervatyvams ir įvairiausių prezervatyvų kolekciją. Jie nesuprato, kodėl mes neapsidžiaugėme dovana, o tik šaltai padėkojome. Vos sulaukiau, kol svečiai išeis, užsivėrus durims prapliupau verkti.
Darius suprato, neklausinėjo. Ilgai sėdėjome apsikabinę ir lingavome tylomis. Mums niekada neprireiks nei prezervatyvų, nei jokių kitų apsisaugojimo priemonių… Kai skausmas nuslūgo, prezervatyvus išmetėme, o į jų dėžutę paguldėme Jokūbėlį.
Darius užklojo jį vienkartine nosinaite, kad nesušaltų. Bejėgis embrionas gulėjo susirietęs į kamuoliuką.
Su Dariumi nusprendėme per Kalėdas niekur nevažiuoti. Nors kvietė ir jo, ir mano tėvai, kažkodėl norėjome būti dviese ir pirmąsias mudviejų Kalėdas sutikti vieni. Nusipirkome kūčiukų, kažką pasigaminome patys, užsidegėme žvakutę ir vakarojome. Šalia silkių dubenėlio ant stalo stovėjo ta maža prezervatyvų dėžutė, o joje snaudė Jokūbėlis. Juokavome, kad mūsų vaikas mėgsta sūriai…
Jūs to ir nesapnavote…
Sausio viduryje man prasidėjo keisti migrenos priepuoliai. Galvą skaudėdavo jau atsibudus. Nepadėdavo nei kava, nei analginas. Kai skausmas tapdavo nepakeliamas, mane sutąsydavo vemti. Sveikata visai pašlijo, skaudėjo nugarą, pilvą, nebesinorėjo nieko valgyti, pradėjo kristi svoris. Nors nedrįsau sau prisipažinti, bet kilo mažutė nuojauta, kad galiu būti nėščia. Paprašiau Dariaus nupirkti nėštumo testą.
Abu laukėme, kol išryškės juostelės. Pamatę dvi, aišku, nepatikėjome. Tą dieną nusipirkome dar tris skirtingų firmų testus ir darėme juos tris rytus iš eilės. Visi rodė, kad aš laukiuosi. Pas ginekologę ne ėjau, o skridau. Ji buvo apstulbusi ne mažiau, nei aš. Ilgai vedžiojo ultragarso davikliu mano pilvą. Kadangi mėnesinėmis aš nesirgau, nėštumo pradžios nebuvo įmanoma nustatyti. Pasak ginekologės, buvau nėščia maždaug 8 savaites.
Čia savo istoriją galėčiau ir baigti. Nė vienas gydytojas negalėjo paaiškinti, kaip aš pastojau. Jie spėliojo, kad vienas drąsus ir nepaklusnus kiaušinėlis staiga prasibrovė pro nepralaužiamas užtvaras ir taip užsimezgė gyvybė. O aš manau, kad Jokūbėlį pašaukė begalinis mano troškimas turėti kūdikį. Galbūt tas mažas vaikutis, besisupantis ant debesies, matė mane, skaičiavo mano ašaras ir pajuto, kad mūsų šeimoje jam bus labai gera. Tada ryžosi rizikingam šuoliui ir ne atėjo, o lyg iš dangaus nušoko į mano glėbį. Jokūbas sujaukė visus mūsų planus dėl vestuvių. Skubiai jas atšokome kovo pradžioje.
Jei visos jaunosios bando slėpti faktą, kad „tuokiasi iš reikalo“, aš, atvirkščiai, visiems kartojau, kad vestuvėse dalyvauja ir mūsų vaikutis.
Negaliu jo prarasti
Praėjus dviems dienoms po vestuvių turėjau nueiti pas ginekologę eiliniam patikrinimui. Pagal mano paskaičiavimus, nėštumas jau turėjo būti 13 savaičių. Ginekologė ilgai žiūrėjo į ultragarso aparato monitorių, kol ryžosi pasakyti: „Matau vandens maišelį, bet vaiko nėra. Tai vadinasi anembrioze, embriono nebuvimu. Tai gana dažnas atvejis, kai dėl nežinomų priežasčių embrionas asimiliuojasi, lieka tik vandens pūslelė. Jums teks daryti valymą, užrašysiu šiam ketvirtadieniui“. Namo ėjau pro ašaras nematydama kelio.
Kažkoks vidinis balsas pakuždėjo nueiti pas vieną iš tų privačių gydytojų, kurie mane tyrė dėl nevaisingumo. Gydytojas, pamatęs mano beviltišką žvilgsnį, priėmė mane be eilės. Skubiai guldė prie ultragarso aparato ir nė nesuabejojęs užrašė duomenis į lapelį – širdelė +, judesiai +. Rodė man ekrane mažytes kojytes ir rankytes, net pipiro dydžio pulsuojančią širdelę. Kai paklausiau, kodėl poliklinikos ginekologė matė tik vandens maišą, gydytojas atsakė, kad kaltas pasenęs ultragarso aparatas. Pamaniau, kiek vaikų nužudė tas „pasenęs echoskopas“? Juk tikriausiai ne viena pasmerktoji, išgirdusi, kad jai „anembriozė“, tyliai ateidavo valymui…
Daugiau netikėtumų nebuvo. Spalio 25 dieną gimė Jokūbas. Gimdymą priėmęs gydytojas pasakė, kad, pagal visus paskaičiavimus, turėjau pastoti Kalėdų naktį.
xxx
Mielos moterys, jei nors vienai Jūsų įžiebiau nors mažytę viltį, esu laiminga. Netikėkite baisiais nuosprendžiais, o jei Jums sako, kad viskas yra juoda, eikite pas dar dešimtį gydytojų. Nors vienas jų paskys, kad yra mažutis baltos spalvos ruoželis.
Net ir visiškai sugniuždytos tikėkite, kad sėkmė laukia pasislėpusi už kampo. Ji baugšti, todėl reikia pakviesti, priglausti ir sušildyti…
Dovilė
„Mamos žurnalas“
