Nevaisingumo problema milžiniška. Ir nors esame „Mamos žurnalas“, skirtas jau besilaukiančioms ir jau trinčioms vaikų šeimoms, mūsų skaitytojai irgi susiduria su nevaisingumu (antriniu). Kalbamės su gydytoja akušere-ginekologe Lina Čiaplinskiene.
Kokia dabartinė nevaisingumo statistika? Prieš 5 metus buvo sakoma, kad nevaisinga kas 6 pora.
Manoma, kad su nevaisingumo problema susiduria daugiau nei 80 milijonų porų visame pasaulyje, t.y. apie 15 proc. Dar 10–25 proc. moterų patiria antrinį nevaisingumą – negali pastoti pakartotinai. Kasmet pasaulyje atsiranda apie 2 mln. naujų nevaisingų šeimų. Lietuvoje šiuo metu yra apie 60 000 nevaisingų porų, ir kiekvienais metais jų padaugėja maždaug 2000.
Demografai ateityje – po 10–15 metų – prognozuoja dar daugiau gąsdinančius skaičius. Manoma, kad tuo metu jau kas trečia pora susidurs su nevaisingumo problemomis.
Remiantis PSO apibrėžimu, nevaisingomis laikomos poros, kurios turėdamos reguliarius lytinius santykius (2 kartus per savaitę) ir nenaudodamos jokių kontracepcijos priemonių, nepastoja per vienerius metus.
Pastoti reikia laiko. Bendroje populiacijoje, esant reguliariam menstruaciniam ciklui, per pirmąjį mėnesį pastoja 25 proc., per pirmąjį pusmetį – 60 proc., pirmaisiais metais 80–85 proc. kūdikio norinčių moterų. Antraisiais metais nėštumo susilaukia iki 93 proc. nėštumo nevengiančių porų.
Ar tie patys standartai taikomi 25-mečių ir 40-mečių poroms?
Amerikos reprodukcinės medicinos draugija teigia, kad didžiausias moters vaisingumas yra iki 20 metų. Nuo 30 metų moters vaisingumas po truputį mažėja ir ypač sumažėja nuo 35 metų. Kiekvienos 30-metės moters pastojimo šansas kiekvieno menstruacinio ciklo metu yra 20 proc.
Tai reiškia, kad 20 iš 100 vaisingų 30 metų amžiaus moterų pastos, o 80 moterų turės bandyti pastoti kito ciklo metu. 40 metų moters pastojimo galimybė yra 5 proc., vadinasi 5 iš 100 moterų pastos, o likusioms 95 moterims reikės bandyti pastoti kito menstruacinio ciklo metu. Nors vidutinis menopauzės amžius yra 51 metai, remiantis literatūra, 40 metų moteriai pastojimo ir sėkmingo nėštumo šansai yra labai maži.
Vyrų vaisingumo funkcija sumažėja daug vėliau nei moterų. Nors vyrų spermos kokybė dėl amžiaus prastėja (keičiasi spermatozoidų morfologija, judrumas), nėra nustatyta griežtos amžiaus ribos, kada vyro sperma yra patologinė ir negali apvaisinti moters.
Nevaisinga pora laikoma tokia, kuri, turėdama reguliarius lytinius santykius, nepastoja per metus, ir šis apibrėžimas taikomas nepriklausomai nuo poros amžiaus.
Ar skirtingose šalyse, žemynuose, rasėse statistika skiriasi?
Taip, nevaisingumo paplitimas skiriasi įvairiose populiacijose ir svyruoja nuo 5 proc. iki daugiau kaip 30 proc. Tam didelės įtakos turi sociologiniai, kultūriniai ir ekonominiai skirtumai. Daug vaikų gimsta Brazilijoje ir Čilėje, ten prieaugis yra 2,5 proc. per metus. Europos regione pirmaujančios šalys yra Ispanija, Italija ir Prancūzija.
Lietuvoje gimstamumo rodikliai mažėjantys.
Kokios pagrindinės nevaisingumo priežastys, ar jas galima numanyti, neatlikus tyrimų?
MOTERŲ NEVAISINGUMAS
Pagal priežastis, skiriamos šios nevaisingumo formos:
Kiaušintakinis nevaisingumas (30–40 proc.) Atsiranda po vidinių lytinių organų uždegimų – kiaušintakiai gali užakti, susiaurėti, dėl susidariusių sąaugų persilenkti, todėl kiaušintakiuose susidaro anatominių kliūčių, trukdančių kiaušialąstei keliauti ir būti apvaisintai spermatozoido.
Endokrininis nevaisingumas (30–40 proc.). Priežastis – sutrikusi ovuliacija: folikulo formavimasis ir trūkimas ciklo viduryje dėl pakitusios kitų endokrininių liaukų funkcijos (pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių, skydliaukės).
Nevaisingumas dėl anatominių lytinių organų pakitimų (5 proc.). Įgimti ir įgyti lytinių organų anatominiai pakitimai pasireiškia amenorėja (mėnesinių nebuvimu), įvairiais mėnesinių ciklo sutrikimais, po nėštumo nutraukimų (abortų), pažeidus gimdos gleivinę, persirgus gimdos gleivinės uždegimu, dėl lėtinių paūmėjančių uždegimų aplink kiaušintakius, kiaušides, gimdos ertmėje susidarius sąaugų, gimdos miomoms užspaudus kiaušintakio spindį ar deformuojant gimdos ertmę. Nevaisingumo priežastis gali būti lytinių organų endometritas, policistinių kiaušidžių sindromas, kuomet irgi nevyksta ovuliacija.
Imuninis nevaisingumas (5 proc.). Moters organizme atsiranda imunitetas vyriškoms lytinėms ląstelėms ir susidaro specifinių antikūnų spermatozoidams. Kartais moters nevaisingumo priežastis lieka neaiški. Didelės reikšmės turi ir psichogeniniai veiksniai.
Nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, jog saugiai atliktas pirmo ar bet kurio kito nėštumo nutraukimas sukeltų padidėjusią nevaisingumo riziką.
VYRŲ NEVAISINGUMAS
Dažniausiai vyrai kreipiasi dėl nevaisingumo tik tada, kai partnerei nerandama jokių nevaisingumo priežasčių.
Vyrų nevaisingumas gali būti dviejų tipų:
Dėl erekcijos sutrikimų. Vyras negali atlikti lytinio akto dėl to, kad nėra varpos erekcijos ar ji nepakankama.
Dėl apvaisinimo impotencijos. Lytinis aktas normalus, bet vyras negali apvaisinti dėl sutrikusios spermatogenezės (spermijų vystymosi) ar mechaninių kliūčių.
Vyrų nevaisingumo priežastis skirstomos į kelias grupes:
Sutrikusi sėklidžių funkcijos reguliacija (sutrikusi folikulotropinio, liuteotropinio hormonų, prolaktino sekrecija pagumburio-hipofizės sistemoje).
Sėklidžių pakitimai (Klainfelterio sindromas, kraujagyslių pakitimai, nenusileidusios sėklidės, sėklidžių uždegimas, sėklidžių pakitimai dėl vaistų ir cheminių medžiagų poveikio).
Sėklinio latako užakimas (įgimtas ar po uždegiminių ligų).
Sutrikusi antsėklidžio, priešinės liaukos ir sėklinių pūslelių funkcija.
Sutrikęs lytinis aktas (impotencija, epispadija, hipospadija, retrogradinė (į šlapimo pūslę) ejakuliacija.
Psichologinės priežastys.
Kodėl kai kurių vyrų spermos kokybė prasta?
Bent pusei pacientų spermatogenezės sutrikimo priežastys nėra žinomos.
Grįžtamų pakitimų spermoje gali atsirasti, jei sėklidės ilgesnį laiką būna aukštesnėje temperatūroje – karščiuojant dėl infekcinių ligų, ilgai ir dažnai būnant saunoje, dirbant karštuose cechuose. Moksliniais tyrimais gauti duomenys patvirtina, jog rūkančių vyrų spermos kokybė yra blogesnė nei nerūkančių ir, atrodo, yra ryšys su rūkymo trukme bei kasdien sutraukiamų cigarečių skaičiumi. Taip pat įrodyta, jog kasdien vartojančių alkoholį vyrų kai kurie spermos rodikliai pakinta. Tiksliai žinoma kai kurių cheminių medžiagų žalinga įtaka spermatogenezei.
Ką patartumėte porai, kai pastoti nesiseka, bet pas medikus dar nesinori eiti (laiko rezervas didelis)?
Pirmiausia reikėtų skaičiuoti menstruacinio ciklo dienas ir žinoti, kada yra vaisingos ciklo dienos. Esant reguliariam menstruaciniam 28 dienų ciklui, skaičiuojant nuo pirmos menstruacijų dienos, ovuliacija vyksta 13–14 ciklo dieną. Noriu pabrėžti, jog kasdieniai lytiniai santykiai nepadidina vaisingumo. Svarbiausia taisyklė norinčioms pastoti poroms – turėti lytinius santykius vaisingomis ciklo dienomis, tačiau tokiu atveju visiškai pakanka turėti lytinių santykių kas antrą dieną.
Didžiausia tikimybė pastoti yra tada, kai pora nenaudoja jokių kontracepcijos metodų ir turi reguliarius lytinius santykius kas 2–3 dienas. Jei lytiniai santykiai dažnesni, nespėja susiformuoti spermatozoidai, galintys apvaisinti moterį. Prieš moters ovuliaciją reikėtų susilaikyki nuo lytinių santykių 3 dienas, bus geresnė spermos kokybė.
Moterims, kurių menstruacijų ciklas yra nereguliarus (daugiau kaip 35 dienos), patarčiau pirkti ovuliacijos testus ir taip nustatyti vaisingas dienas.
Svarbu gyvenimo būdo korekcija. Nevaisingumui didelės įtakos turi rūkymas, antsvoris. Reikėtų valgyti sveiką ir suderintą maistą, sportuoti.
Vaistinėse galima rasti papildų, skirtų vaisingumo funkcijai gerinti. Esu girdėjusi, kad šalavijų arbata labai pagerina moterų vaisingumo funkciją.
Beje, hormoninės kontracepcijos (tablečių, pleistrų, makšties žiedų, hormoninių gimdos spiralių, injekcijų) vartojimas gali padidinti pastojimo tikimybę moterims, kurių ovuliacija sutrikusi, iš karto po kontraceptinio poveikio išnykimo.
Papasakokite plačiau apie inseminacijas. Ar tai skausminga?
Inseminacija (IUI) – tai specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą, toks metodas, kuomet pastojimas vyksta moters kūne.
Vyro sperma paruošiama, suaktyvinami spermatozoidai, patys aktyviausi sušvirkščiami į gimdos ertmę tam, kad sutrumpėtų kelias iki kiaušialąstės ir padidėtų galimybė pastoti. Tai nėra skausminga procedūra. Istoriškai inseminacija – labai senas būdas. Iš pradžių buvo atliekamas spermos suleidimas į makštį, į gimdos kaklelį, vėliau neapdorotos spermos sušvirkštimas į gimdą. XXI amžiuje naudojama tik apdorota pagal specialias metodikas sperma. IUI gali būti atliekamas natūralios moters ovuliacijos metu arbastimuliuojant ovuliaciją hormonais.
Gali būti atliekamos viena arba dvi IUI vieno mėnesinių ciklo metu.
Statistika rodo, kad IUI efektyvumas 10–15 proc. nėštumų (noriu priminti, kad sveikos poros tikimybė pastoti natūraliame cikle yra tik 25 proc.).
Taigi dažnai tenka kartoti IUI procedūrą kelis kartus. Jeigu po 5–6 IUI nepavyksta pastoti, rekomenduojama dirbtinio apvaisinimo procedūra.
Dirbtinio apvaisinimo procedūra kainuoja kur kas daugiau, o be to, ir porai daug sunkiau apsispręsti.
Prieš kelerius metus pasirodė žinių, kad lietuvių vyrų sperma gera, palyginti su vakarų Europos šalių vyrų sperma. Kiek čia tiesos?
Paskutinis Lietuvos vyrų spermos kokybės tyrimas publikuotas 2002 m. Tarptautiniame andrologijos žurnale. Šiame tyrime buvo lyginama Baltijos šalių ir Europos šalių vyrų spermos kokybė. Buvo ištirti 196 vyrai lietuviai ir paaiškėjo, jog lietuvių vyrų spermos kokybė prastesnė, lyginant su suomiais, estais. Lietuvių vyrų spermogramoje normalios morfologijos spermatozoidų dažnis buvo 7,7 proc., kai tuo tarpų estų – 9,6 proc. Katastrofiškai bloga danų spermos kokybė.
Naujesnių publikuotų tyrimų apie Lietuvos vyrų spermos kokybę nėra.
2013 metais Seksualinės medicinos žurnale spausdintas lietuvių vyrų bendros seksualinės funkcijos tyrimas. Išvados parodė, kad 26–36 metų vyrų bendras seksualinės funkcijos rodiklis buvo aukštas, seksualinės funkcijos sutrikimų rodiklis – žemas, o masturbacijos dažnis – netikėtai aukštas.
Kaip dažnai dėl nevaisingumo kalta moteris, kaip dažnai – vyras?
Juokaujama, jog vyrai negali būti nevaisingi, nes negali gimdyti. Iš tiesų, dar ne taip seniai labai intensyviai dėl nevaisingumo buvo tiriamos moterys, o vyrų tyrimas ignoruojamas arba atidedamas ilgam laikui. Moterų nevaisingumas siekia 30–40 proc., vyrų nevaisingumas – 30 proc., dar 20 proc. sudaro abiejų partnerių nevaisingumas. Neaiškios kilmės nevaisingumo dažnumas – 8–28 proc. nevaisingų porų.
Kas yra imuninis nesuderinamumas?
Imuninis nevaisingumas – partnerių imuninis nesuderinamumas tarpusavyje, kai į makštį patekę spermatozoidai nukeliauja į gimdos kaklelio gleives ir netenka judrumo. Vaisingumo klinikose atliekamas antisperminių antikūnių (spermatozoidų antikūnų) tyrimas.
Pirmo vaiko pora susilaukė sėkmingai, o susilaukti antro nepavyksta. Kodėl ?
Nevaisingumas yra skirstomas į pirminį ir antrinį. Pirminis nevaisingumas įvardijamas, kai pora, niekada neturėjusi vaikų, negali pastoti arba išnešioti kūdikio. Antrinis nevaisingumas įvardijamas, kai nesugebama pastoti po buvusio gimdymu pasibaigusio nėštumo.
Šiuo atveju labai svarbus yra moters amžius. Jei moteriai 30–35 m., pastojimo tikimybė ypač sumažėja. Labai svarbus ir poros gyvenimo būdas: rūkymas, alkoholio vartojimas, antsvoris, įvairios patirtos traumos ir operacijos. Užsikrėtus chlamidioze, būtinas abiejų partnerių gydymas, kadangi chlamidijos mažina pastojimo galimybę. Klastinga moterų liga yra endometriozė, kuri skirstoma į keturias stadijas. Gyvenimo eigoje endometriozė progresuoja, formuodama sąaugas, endometrioidines cistas, ir pastojimo galimybė sumažėja.
Laikui bėgant, blogėja ir vyro spermos kokybė – mažėja spermatozoidų skaičius, judrumas, pakinta forma. Vyro tyrimas būtinas ir antrinio nevaisingumo atvejais, vaikų turėjimas dar neįrodo, jog vyro vaisingumas nepakitęs.
Aprašėme daug istorijų, kai po ilgų gydymo metų pora nustojo gydytis ir pastojo. Ar įtampa neleidžia pastoti?
Galiu papasakoti ne viena istoriją, kuomet pora dėl nevaisingumo aktyviai gydosi kelerius metus ir daugiau, tačiau jiems niekaip nepavyksta susilaukti vaikučių. Pavargę nuo visko, nusiperka poilsinę kelionę į Turkiją ar į kitus kurortus ir sugrįžę sužino, kad moteris pastojo. Pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet pora po kelerių metų gydymosi nusprendžia padaryti pertrauką, ir praėjus keliems mėnesiams pavyksta pastoti natūraliai.
Taigi darau išvadą, kad emocinė gerovė didina pastojimo galimybes.
Stresas dėl negalėjimo susilaukti palikuonių veikia partnerių pasitikėjimą savimi ir gyvenimo kokybę. 1993 m. JAV atlikto tyrimo duomenimis, nevaisingos moterys nurodo tokius pačius psichologinius simptomus kaip ir pacientai, sergantys onkologinėmis ligomis, esantys kardiologinėje reabilitacijoje ar sergantys hipertenzija. Nevaisingų moterų savigarba sumažėjusi, o pasitenkinimas poros santykiais susilpnėjęs. Nevaisingi vyrai irgi jaučia mažesnę savigarbą, didesnį nerimą ir patiria daugiau somatinių simptomų nei vaisingi vyrai.
Noriu pabrėžti, kad psichologinė ramybė – svarbus nevaisingų porų sėkmės komponentas.
Kai dėl nevaisingumo „kalta“ moteris, gydymas lyg ir aiškus – hormoninė terapija, operacijos. O kaip gydote vyrus?
Deja, vyrų nevaisingumo gydymas yra sudėtingesnis nei moterų, dėl šios priežasties, siekiant pagerinti situaciją, pirmiausia reikia stengtis pašalinti nevaisingumą sukėlusias priežastis.
Esant pakitimams spermogramoje, vyras turėtų konsultuotis su vyrų nevaisingumo specialistu gydytoju andrologu. Reikia išsamesnių tyrimų, t.y. tiriamas folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH), liuteinizuojantis hormonas (LH), prolaktinas (PRL), testosteronas (T), skydliaukės hormonai. Priklausomai nuo sutrikimo, skiriamas gydymas.
Rekomenduojamas spermogramos pasėlis, radus bakterijų, skiriama antibiotikoterapija.
Taip pat reikia atlikti sėklidžių tyrimą ultragarsu, esant išreikštai varikocelei – kapšelio venų (sėklinio virželio) išsiplėtimui – gali prireikti ir operacinio gydymo. Spermogramoje neradus spermatozoidų, rekomenduojama diagnostionė testikulinė spermatozoidų aspiracija (TESA), tai procedūra, kai spermatozoidai paimami tiesiai iš sėklidžių, atliekant jų punkciją arba biopsiją.
Ar visoms nevaisingoms poroms galima padėti?
Tikimybė pastoti po vaisingumo procedūrų moterims iki 35 metų yra iki 50 proc., tuo tarpu moterims virš 40 metų – jau tik 18 proc., o vyresnėms nei 43 metų moterims – tik 5–6 proc. Taigi ilgai laukti tikrai nevertėtų. Kūdikį planuoti rekomenduojama iki 30 metų, nes tada didžiausia galimybė pastoti. Tyrimų apie vyro amžiaus įtaką spermos kokybei yra daug mažiau nei moterų, tačiau įrodyta, kad vyresnių kaip 45 metų vyrų spermos kokybė blogėja.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
