Daugumos mūsų gyvenime susiklosto situacijų, kai pagalvojame – oho, tai verta knygos ar filmo. Tačiau tik vienetai savo išgyvenimus ima ir aprašo. Mūsų pašnekovė Reda Vėla (30 m.) – mama, dėl policistinių kiaušidžių sindromo patyrusi tikrą pragarą, savo istoriją papasakojo knygoje „Sindromas“. „Tai padėka mano dukrai nuo manęs“, – sako Reda.
Reda, jūsų knyga dabar labai aktuali, nes policistinių kiaušidžių sindromas diagnozuojamas vis daugiau jaunų moterų. Ar apie PKS žinojote, iki kol sukūrėte šeimą?
Konkrečiai apie PKS nežinojau nieko. Labiau žinojau, kad būtent šiame dešimtmetyje poros labai vargsta, jeigu nori susilaukti vaikų.
Gerai pagalvojus, ši liga man pradėjo reikštis paauglystėje, tik aš tuos ženklus ignoravau, nes tai laikiau daugiau norma nei sutrikimu. Man gausiau nei draugėms pradėjo augti plaukai visose kūno srityse, taip pat visą gyvenimą turėjau labai nereguliarų ir skausmingą menstruacijų ciklą. Kaip sužinojau vėliau, tiek išsibalansavęs ciklas, tiek labai skausmingos mėnesinės nėra norma, reikia ieškoti priežasties. Žinoma, visada atsiras skeptikių, kurios sakys, kad didelio čia daikto, man visada labai skausmingas menstruacinis ciklas, tačiau pabrėžiu, kad skausmas rodo nukrypimą nuo normos. Organizmas bando jus perspėti ir parodyti, kad kažkas negerai. Šiais laikais dar girdžiu pasakymus: pagimdysi, praeis. Deja, ne visoms moterims ciklas po gimdymo susitvarko. Manau, po tokiais „patarimais“ slepiasi linkėjimas – kentėjau aš, kentėk ir tu.
Kokios buvo gydytojų prognozės, kai jums buvo nustatytas PKS?
Nenoriu atskleisti viso knygos turinio, tačiau gydytojų prognozės nebuvo džiuginančios. Pasakysiu trumpai – po gydytojų išvadų tuo metu su vyru daugiau vaikų temos nebekėlėme.
Tačiau auginate dukrytę. Kaip viskas klostėsi toliau?
Kad laukiuosi, pirmiausia sužinojau iš savo sapno. Vėliau viskas pradėjo rutuliotis labai greitai, ir man pačiai ėmė atrodyti, kad nebesuprantu realybės. Natūralu, kad nuvykau pasitikrinti, tačiau sužinojau, kad vaisius užsimezgė ne vietoje (kairiajame gimdos kiaušintakyje) ir yra pasiekęs kritinę augimo ribą. Jam nebėra vietos augti ir jis bet kuriuo momentu gali sprogti, kartu išdraskydamas mano kiaušintakį. Jeigu taip atsitiktų, man prasidėtų vidinis kraujavimas ir, negavusi žaibiškos pagalbos, mirčiau vietoje.
Operatyviai išlėkėme į kito miesto ligoninę, nes mūsų miestelyje (kaip tada man pabrėžė) tokio sudėtingumo operacijų niekas neatlieka. Kitame mieste mane apžiūrėjo keliose ligoninėse. Turbūt taip likimas viską sudėliojo, kad vienoje iš jų sutikau nuostabią gydytoją, kuri vienintelė pamatė mikroskopinį taškelį pačiame gimdos viduryje. Ji man pasiūlė palaukti kelias dienas ir pažiūrėti, jeigu taškelis paaugs, tai jis gali būti vaisius, o kas yra tas darinys kiaušintakyje – aiškintumėmės jau eigoje. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gydytoja pabrėžė – jeigu lauksiu, rizikuosiu savo gyvybe. Tuo metu ji man davė 50 proc. galimybę, kad viskas bus gerai. Kaip supratote, pasirinkau laukti. Mano sapnas man nedavė ramybės, ir jeigu ne jis, manau, sprendimas tuo metu būtų buvęs visiškai kitoks.
Kaip pavyko ištverti tas kelias laukimo dienas?
Labiausiai mane palaikė mano sapnai ir vidinis tikėjimas. Žinoma, su manimi visada šalia buvo mano vyras, kuris viską išgyveno kartu. Tačiau be vidinio tikėjimo ir noro nieko nebus. Jeigu širdis dužusi į šipulius, aplinkiniai jos nesurinks ir nesulipdys į pradinę stadiją. Kad ir kokia tai būtų emocija, tikriausiai ir giliausiai mes ją išjaučiame ir suprantame patys.
Tas kelias dienas mano emocinė būsena buvo tokia, kad viską mačiau kaip per rūką ir labai sulėtintai. Man fiziškai skaudėjo gimdą, nuo staigesnių judesių atrodė kažkas net suduria lyg peiliu (paskui paaiškėjo, kad skaudėjo konkrečiai kairįjį gimdos kaklelį). Kad ir kaip laikiausi ir stengiausi atrodyti drąsi, tačiau kiekviena mano mintis užsibaigdavo mirties baime. Atrodė, kad bet kuriuo metu man prasidės vidinis kraujavimas, nuo skausmo nualpsiu ir numirsiu. Kai nežinai, kas laukia, arba turi 50 procentų tikimybę, tai baimė gali labai plačiai išsikeroti. Baimė ėmė mažėti trečiosios dienos ryte, kai pabudusi supratau, kad dar esu gyva ir miegodama nemiriau.
Po kelių laukimo dienų paaiškėjo, kad gimdoje taškelis tikrai yra vaisius, o kairiajame kiaušintakyje – auglys, kurį nežinojau turinti. Kas įdomiausia, kad vaisius augdamas pradėjo skaidyti ir naudoti auglį kaip statybines medžiagas sau. Kitaip tariant, išgelbėjau savo dukrytę, o ji mane.
Kodėl nutarėte apie tai parašyti knygą?
Knygą rašiau galvodama, kad tai bus savotiška padėka mano dukrai nuo manęs. Rašant po truputį ėmė kilti klausimų. Gal greičiau teiginių. Dabar labai populiari sunkaus pastojimo arba nevaisingumo tema, tačiau mažai informacijos, ką patiria ir kaip jaučiasi tai išgyvenanti moteris. Pilna straipsnių su rėkiančiomis antraštėmis, tačiau klausimas, kaip giliai ir kaip rimtai kreipiamas dėmesys į moters, būsimos motinos savijautą ir išgyvenimus. Jausmai dabar niekam nerūpi, nebent žmones tai liečia asmeniškai. Savo knygoje perteikiau tuometinius savo išgyvenimus taip, kaip supratau ir kaip mačiau aš.
Pagrindinis mano gyvenimo sprendimas buvo padarytas dėl mano vidinės nuojautos, konkrečiai – mano sapnų. Aš bent jau iki dukrytės gimimo ilsėdavausi savo sapnuose. Atėjus vakarui, visada spurdėdavo širdis, nes žinojau, kad naktį susapnuosiu tikrai kažką įdomaus. Drąsiai galiu pasakyti – mano sapnai yra mano pasąmonės atsakymo raktas, ir jie man parodo ateitį.
Visą savo gyvenimą stengiausi prisitaikyti prie kitų ir atrodyti kaip įmanoma „normalesnė“. Tačiau mano riba buvo pasiekta, kai turėjau rinktis tarp gyvenimo ir mirties. Tada supratau, koks bereikšmis gali būti gyvenimas ir kokie absurdiškai menki yra kasdieniai dalykai. Dabar savo kitoniškumo nebijau, nebijau, ką mano ar galvoja kiti.
Koks jūsų patarimas kitoms PKS turinčioms moterims?
Patarimas būtų toks: PKS nebūtinai reiškia, kad neturėsite vaikų, ši liga yra įvairių formų. Kitos gali turėti kad ir tris vaikus, bet kartu ir sirgti šia liga bei nieko apie ją nežinoti. Jeigu jums padidėjęs plaukuotumas, skausmingos ir nereguliarios mėnesinės, padidėjęs svoris (nors maitinatės subalansuotai), ieškokite to priežasties ir problemą spręskite. Ši liga nėra pasaulio pabaiga, jos keliamus iššūkius jūsų kūnui galima sutvarkyti vaistais. Žinoma, pirmiausia apsilankius pas specialistą. Man ši liga dovanojo stebuklą.
Dar planuojate vaikučių?
Sapne mačiau dvi mergaites, ne vieną. Ar planuojame, čia jau kitas klausimas. Patricija yra mano kelrodė žvaigždė ir gimininga siela. Nenoriu pasirodyti iš tų mamų, kurios aukština savo vaikus. Kiekvienai mamytei savo vaikas pats geriausias. Pasakysiu tik tiek, kad man šis stebuklas ne tik išgelbėjo gyvybę, bet ir kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Atradau visiškai kitokį gyvenimo būdą. Nerūkau, visiškai nevartoju alkoholio, kiekvieną dieną bent pusvalandį skiriu knygų skaitymui, nebežiūriu televizijos, stengiuosi kuo dažniau pabūti gamtoje. Į gyvenimą žiūriu visiškai kitomis akimis ir galiu drąsiai pasakyti, kad tuo mėgaujuosi. Man patinka toks gyvenimo būdas, atrodo, kad net nuo proto nuslinko kažkoks keistas rūkas, kuris kasdien mane ėsdavo iš vidaus ir neleisdavo pamatyti tikrojo gyvenimo grožio ir spalvų. Iki visiškai pilnos laimės trūksta tik to, kad dukrytė miegotų naktimis – iki pat dabar keliasi po 8, kartais ir „niolika“ kartų per naktį. Per tuos pusantrų metų nesu išmiegojusi ilgiau trijų valandų nepertraukiamai. Bet visko norėti nėra gerai, vadinasi, taip turi būti, ir viskas kažko link veda. Viskas vyksta ne be priežasties.
Ačiū už pokalbį.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
