Dalės situacijoje šiuo metu galbūt yra dešimtys moterų: mano, kad jau prasidėjo menopauzė, o iš tikrųjų jos netikėtai laukiasi! Kur kas virš 40-ies, o greičiausiai arti 50-ies. Perkūnas iš giedro dangaus! Ir ką daryti, kai baimių daugiau, nei galima įsivaizduoti: o jei kūdikis gims nesveikas? Ką pasakys jau suaugę vaikai? Ar suspės „seni tėvai“ vaiką išauginti? Tokios ir dar baisesnės mintys lenda į galvą.
Ir tenka apsispręsti – gimdyti ar ne?
52 metų Dalės Ruginienės istorija geriausiai iliustruoja posakį: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tik jos rizika davė kur kas didesnę dovaną nei šampanas – nuostabią dukrytę Kristailę, kuriai dabar penkeri.
Dalė dar turi du vaikus iš pirmos santuokos, vyriausioji dukra Justina – 29-erių, jau pati sukūrusi šeimą, o sūnus Erlandas – 23 metų.
Antras bandymas sukurti šeimą
Dalė pasakoja, kad pirmoje santuokoje ji išgyveno 20 metų ir užaugino du vaikus, bet santuoka buvo nelaiminga. Jos ir vyro požiūris į šeimą labai skyrėsi, kartais vyras dingdavo visai savaitei, Dalė įtarė, kad jis turi ir kitų santykių. Tikriausiai nuo skyrybų ir sulaikė tik faktas, kad dar ant kojų nepastatyti vaikai. Po dvidešimties vadinamosios santuokos metų moteris vis dėlto ryžosi išsivaduoti. Porą metų po skyrybų buvo vieniša, gyveno dviese su paaugliu sūnumi, o paskui ėmė ieškoti pažinčių internete. Taip susipažino su Rimantu, dabartiniu savo vyru. Jie pasirodė daug kuo panašūs, nes buvo beveik vienmečiai, abu išsiskyrę, abu turintys vaikų iš pirmų santuokų, abu mėgstantys kaimo ramybę.
„Jis irgi norėjo dar kartą sukurti šeimą. Pradėjome bendrauti, pamačiau, kad ne girtuoklis, tvarkingas, vertas pagarbos žmogus. Padraugavome gal metus, ir Rimantas man pasipiršo. Aš su sūnumi gyvenau Kaišiadorių rajone, nedideliame miestelyje, o Rimantas – Radviliškio rajone. Nusprendėme, kad mes su sūnumi kraustysimės pas jį. Paaugliui sūnui palikti draugus ir kraustytis į visai kitą vietą buvo labai sunkus sprendimas. Bet ir man pačiai buvo nelengva, galvojau, priimsiu iššūkį ir kažkaip su tuo susitvarkysiu. Buvau nebe jaunuolė, tuo metu man buvo 45 metai. Persikėliau iš kaimo į kaimą. Kaimas yra mano gyvenimas, mano širdis – teko pagyventi ir mieste, nė už ką į jį negrįžčiau. Esu baigusi Kauno žemės ūkio technikumą, turiu sodininkės- gėlininkės specialybę, tad kaimas man tinka ir pagal profesiją. Rimantas – tikras šiaulietis, bet jį irgi traukia kaimas. Nors dirba tolimųjų reisų vairuotoju, bet grįžęs geriausiai jaučiasi ir pailsi tik kaime“, – pasakoja Dalė.
Dalė prisimena, kaip pirmą kartą atvažiavo pas Rimantą į svečius. Miestelis jai patiko iš karto, buvo prieškalėdinis laikotarpis, kai kurie namai papuošti girliandomis, miestelio centre papuošta eglė. Pamatė, kad miestelyje yra biblioteka, mokykla, medicinos punktas, daug kaimo gyventojų turi darbo, nes veikia didelė ferma. Dalė įsivaizdavo, kad gyventi šioje vietoje bus visai smagu, tik reikia kieme pastatyti šiltnamių jos auginamoms gėlėms.
Nuotaka su balta suknele
Dalė sako, kad tekant antrą kartą jai norėjosi pasipuošti balta suknele, kad viskas būtų tikra, gražu, taip, kaip ir turėtų būti per vestuves. Kad nuotaka atrodytų kaip tikra ledi, kad grotų vestuvių muzikantai. Jaunavedžiams buvo po 45 metus.
Ir nors tuokdamiesi apie vaikus nekalbėjo (per abu turėjo jų 4), bet prie tos temos vis tik teko sugrįžti. Praėjus pusei metų po vestuvių, Dalė pastojo. Iš pradžių nesuprato, kad laukiasi, nes buvo prasidėję menopauzės simptomai, – mėnesinės vėluodavo arba jų visai nebebūdavo. Tik vyro paraginta Dalė nusipirko nėštumo testą ir buvo šokiruota – dvi juostelės!
„Naujieną priėmiau santūriau, o vyras buvo euforijoje. Jis norėjo dar kartą patirti tėvystę. Šiauliuose jis man surado privačią gydytoją, kuri prižiūrėjo nėštumą. Nuostabi gydytoja, kuri nė karto manęs negąsdino, o vis drąsino, kad viskas bus gerai. Nėštumas buvo toks, kokio linkėčiau visoms moterims, buvo iš tiesų lengva, gera, 100 procentų jaučiausi rami ir laiminga. Koks skirtumas, kai vaikelio laukia abu tėvai, kai visais rūpesčiais ir džiaugsmais dalijasi dviese. Jei vyras būdavo išvykęs į reisą, jis man per dieną skambindavo po keturis–penkis kartus, ir mes kalbėdavomės. Pirmoje santuokoje to nebuvau patyrusi. Kristailę, matyt, kažkas iš dangaus ir atsiuntė man kaip dovaną, kad patirčiau moterišką laimę“, – sako Dalė.
Kilo klausimas, o kaip apie nėštumą pranešti vaikams? Dalės dukra jau pati augino vaikelį. Ji pasakė, kad jeigu mama nuspręs negimdyti, ji nutrauks visus santykius. Dukra Justina glostydavo mamos pilvuką, kalbindavo ten augančią sesutę, ji buvo pirmoji, kuri puolė sveikinti po gimdymo. Ir net paauglys sūnus sureagavo teigiamai.
Kaip vėlyvą nėštumą priima visuomenė
Dalė sako, jog sprendimas gimdyti vyresniame amžiuje ne visų buvo sutiktas taip palankiai. „Iš savo giminaičių sulaukiau labai šlykščių linkėjimų, į akis sakydavo, kad būtų protingiau pasidaryti abortą, nes galiu pagimdyti nesveiką vaiką. Kiti abejojo, ar aš išvis išnešiosiu. Buvau stebima, apkalbinėjama. Todėl bendravimas su tomis giminėmis nutrūkęs iki šiol – nejaučiu jokio poreikio bendrauti“, – sako Dalė.
Kas kita buvo nėštumą prižiūrėjusi ginekologė. Ji kaip tik drąsino. O jei Dalė pasakydavo kokius nors savo nuogąstavimus, gydytoja skirdavo papildomų tyrimų, kad tos baimės išsisklaidytų. Nėštumo pradžioje Dalei buvo padaryti genetiniai tyrimai, jų rezultatai buvo geri, jokių galimų genetinių ligų nerodė. O fiziškai nėštumo metu moteris jautėsi puikiai, nes kaime dirba fizinį darbą, augina ir prekiauja gėlėmis, daug laiko praleidžia lauke.
Tiesa, svorio per nėštumą priaugo nemažai, apie 18 kilogramų.
Greitas gimdymas
Paskutinės nėštumo dienos pasitaikė per vasaros karščius. Dalė buvo girdėjusi, kad karštis gali paankstinti gimdymą, todėl nuojauta jai sakė, kad reikėtų važiuoti pasirodyti gydytojai. Kadangi gimdymo data buvo numatyta jau greitai, Dalės nebeišleido namo, pasiūlė palaukti ligoninėje. Naktį miegant moteriai atsivėrė gimdos kaklelis ir pabudus ryte teko konstatuoti, kad ji tuoj jau gimdys! Dalė paskambino vyrui, bet jis atvažiuoti iki gimdymo namų nebespėjo, – mergytė jau buvo užgimusi. Gimdymas truko lygiai 1 valandą, tuo metu gimdyvė buvo 47 metų amžiaus.
„Gimdžiau kaip eilinė moteris, jokio išskirtinumo nejaučiau. Skirtumas pasijuto tik pagimdžius, kai turėjo prasidėti laktacijos procesas. Nors sėkmingai žindžiau pirmus du savo vaikus, šįkart pienas taip ir „neužsikūrė“. Akušerės siūlėsi mane pamokyti, kaip žindyti, bet manęs mokyti nereikia, tikrai žinau, kaip tai daryti. Gėriau arbatų, skatinančių pieno gamybą, labai stengiausi, labai norėjau maitinti pati, bet nepavyko. Matyt, mano laktacijos traukinys jau buvo nuvažiavęs. Vargau, maitinau, bandžiau nusitraukinėti, po truputį primaitindavau mišiniu. Nuo 4 mėnesių po truputį pradėjau įvedinėti papildomą maistą. Mergytė augo smulkutė, bet sveika, ir pilvo diegliukai vargino palyginus neilgai“, – prisimena Dalė.
Dukrytė įsimintinu vardu
Dalė sako, jog pagrandukė jai suteikė pilnatvės jausmą. Nuo pat gimimo iki šiol jos visur dviese, visur kartu. Vasarą abi rūpinasi gėlėmis, laisto šiltnamius. Kartu kepa bandeles. Kartais abi tapo paveikslus. „Ji tokia šilta mergaitė, vis: mamukai, mamukai. Išbučiuoja, o kiek kartų per dieną pasako, kad mane myli, tai jau ir nebeskaičiuoju. Nė dienos nesigailiu, kad ryžausi gimdyti Kristailę. Šį retą vardą sugalvojo tėtis. Vardas ypatingas, kaip ir pati dukrytės gimimo istorija. Visi, kurie kartą išgirsta Kristailės vardą, jo nepamiršta. Kartą Šiauliuose lankėmės pas gydytoją, kuri net po kelerių metų pasakė: „Argi aš būčiau užmiršusi Kristailę?!“
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
